(2091.10) 196:2.1 Kada nors krikščioniškosios bažnyčios reformavimas bus pakankamai gilus, kad būtų sugrįžta prie grynųjų Jėzaus, mūsų įtikėjimo autoriaus ir užbaigėjo, religinių mokymų. Jūs galite skelbti religiją apie Jėzų, bet, būtinai, turite gyventi Jėzaus religija. Pentakosto entuziazmo metu, Petras nesąmoningai pradėjo naują religiją, religiją apie prisikėlusį ir pašlovintą Kristų. Vėliau Apaštalas Paulius šitą naują evangeliją transformavo į krikščionybę, į tokią religiją, kuri įkūnija jo paties teologines pažiūras ir vaizduoja jo paties asmeninį patyrimą su Jėzumi Damasko kelyje. Karalystės evangelija remiasi Jėzaus iš Galilėjos asmeniniu religiniu patyrimu; krikščionybė remiasi beveik išimtinai Apaštalo Pauliaus asmeniniu religiniu patyrimu. Beveik visas Naujasis Testamentas yra skirtas ne Jėzaus reikšmingo ir įkvepiančio religinio gyvenimo pavaizdavimui, bet diskusijai apie Pauliaus religinį patyrimą ir jo asmeninių religinių įsitikinimų pavaizdavimui. Vienintelės reikšmingos išimtys ir šito teiginio, be kai kurių vietų iš Motiejaus, Morkaus, ir Luko, yra Laiškas Hebrajams ir Jokūbo Laiškas. Net ir Petras, savo rašinyje, tiktai vieną kartą užsiminė apie Mokytojo asmeninį religinį gyvenimą. Naujasis Testamentas yra nuostabus krikščioniškas dokumentas, bet jis tiktai menku laipsniu yra Jėzujietiškas.

(2091.11) 196:2.2 Jėzaus gyvenimas materialiame kūne pavaizduoja transcendentinį religinį augimą nuo primityvaus garbinimo iš baimės ir žmogiškosios gilios pagarbos ankstyvųjų idėjų, vystantis aukštyn per asmeninės dvasinės komunijos metus iki to, kol galų gale jis pasiekė tą išvystytą ir išaukštintą statusą, kad sąmoningai suvokė savo vienovę su Tėvu. Ir šitokiu būdu, per vieną trumpą gyvenimą, Jėzus iš tiesų sukaupė visą tą religinio dvasinio vystymosi patyrimą, kurį žmogus pradeda žemėje ir paprastai pasiekia tiktai užbaigdamas ilgą mokymąsi dvasinio lavinimo mokyklose per savo ikirojinės karjeros vienas po kito einančius lygius. Jėzus vystėsi nuo grynai žmogiškosios sąmonės, suvokdamas įtikėjimo tikrumą savo asmeniniame religiniame patyrime, iki didingų dvasinių aukštumų, kada aiškiai suvokė savo dieviškąją prigimtį, ir iki sąmoningo suvokimo, kad jis artimai bendrauja su Visuotiniu Tėvu valdant visatą. Jis vystėsi iš nuolankaus mirtingojo priklausomybės statuso, kuris jam pasufleruodavo spontaniškai atsakyti tam, kuris jį pavadindavo Geruoju Mokytoju, “Kodėl gi tu mane vadini geruoju? Nė vienas, išskyrus Dievą, nėra geras,” iki tos didingos pasiekto dieviškumo sąmonės, kuri privertė jį sušukti, “Kuris gi iš jūsų teisia mane už nuodėmę?” Ir šitas palaipsnis kilimas nuo to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, buvo išskirtinai mirtingojo laimėjimas. Ir kada jis šitokiu būdu buvo pasiekęs dieviškumą, tada jis vis vien buvo tas pats žmogiškasis Jėzus, Žmogaus Sūnus, o taip pat ir Dievo Sūnus.

(2092.1) 196:2.3 Morkus, Motiejus, ir Lukas kai ką išsaugojo iš žmogiškojo Jėzaus paveikslo, kada jis įsitraukė į nuostabią kovą tam, kad išsiaiškintų dieviškąją valią ir kad vykdytų šitą valią. Jonas pateikia triumfuojančio Jėzaus vaizdą, kada jis eina žeme visiškai sąmoningai suvokdamas savo dieviškumą. Didelė klaida, kurią padarė tie, kurie studijavo Mokytojo gyvenimą, yra ta, jog kai kurie jį suvokė kaip visiškai žmogišką, tuo tarpu kiti manė, kad jis yra vien tiktai dieviškas. Per visą savo patyrimą jis iš tiesų buvo tiek žmogiškas, tiek ir dieviškas, net ir dabar jis yra toks.

(2092.2) 196:2.4 Bet didžiausia klaida buvo ta, jog tuo metu, kada žmogiškasis Jėzus buvo suvokiamas kaip turintis religiją, tai dieviškasis Jėzus (Kristus) religija tapo beveik per vieną naktį. Pauliaus krikščionybė pasirūpino, kad būtų garbinamas dieviškasis Kristus, bet ji beveik visiškai iš savo akiračio išleido kovojantį ir drąsų žmogiškąjį Jėzų iš Galilėjos, kuris, savo asmeninio religinio įtikėjimo drąsos ir jo viduje gyvenančio Derintojo didvyriškumo dėka, pakilo iš žemų žmogiškųjų lygių, kad taptų vienove su dieviškumu, šitokiu būdu tapdamas naujuoju ir gyvuoju keliu, kuriuo visi mirtingieji šitaip gali pakilti iš žmogiškumo į dieviškumą. Mirtingieji visuose dvasingumo etapuose ir visuose pasauliuose Jėzaus asmeniniame gyvenime gali surasti tai, kas juos sustiprins ir įkvėps, kada jie žengs į priekį iš žemiausių dvasinių lygių į aukščiausias dieviškąsias vertybes, nuo viso asmeninio religinio patyrimo pradžios iki pabaigos.

(2092.3) 196:2.5 Tuo metu, kada buvo rašomas Naujasis Testamentas, autoriai ne tik kuo giliausiai tikėjo į prisikėlusiojo Kristaus dieviškumą, bet taip pat jie atsidavusiai ir nuoširdžiai tikėjo į jo nedelsiamą sugrįžimą į žemę tam, kad dangiškąją karalystę užbaigtų. Didele dalimi dėl šito stipraus tikėjimo į Viešpaties nedelsiamą sugrįžimą buvo polinkis iš užrašų praleisti tas užuominas, kurios vaizdavo Mokytojo grynai žmogiškuosius patyrimus ir savybes. Visas krikščioniškasis judėjimas atsitraukė nuo Jėzaus iš Nazareto žmogiškojo paveikslo link prisikėlusiojo Kristaus, pašlovinto ir netrukus sugrįšiančio Viešpaties Jėzaus Kristaus, išaukštinimo.

(2092.4) 196:2.6 Jėzus sukūrė asmeninio patyrimo religiją, kada yra vykdoma Dievo valia ir tarnaujama žmogiškajai brolijai; Paulius sukūrė tokią religiją, kurioje pašlovintasis Jėzus tapo garbinimo objektu, o broliją sudarė bičiuliai tikintieji į dieviškąjį Kristų. Jėzaus savęs padovanojime šitos dvi koncepcijos buvo potencialios jo dieviškajame-žmogiškajame gyvenime, ir iš tikrųjų gaila, kad jo pasekėjai nepajėge sukurti suvienytos religijos, kuri būtų galėjusi deramai suvokti Mokytojo tiek žmogiškąją, tiek dieviškąją prigimtis, kaip jos buvo neatskiriamai susietos jo žemiškajame gyvenime ir taip šlovingai išreikštos karalystės pirminėje evangelijoje.

(2093.1) 196:2.7 Jūsų nei pritrenktų, nei jums sukeltų nerimo kai kurie iš Jėzaus griežtų pareiškimų, jeigu tiktai jūs iš tikrųjų prisimintumėte, kad jis buvo, kuo nuoširdžiausias ir labiausiai atsidavęs pasaulio religininkas. Jis buvo visiškai pasišventęs mirtingasis, be galo atsidavęs savo Tėvo valios vykdymui. Didelė dalis iš jo akivaizdžiai griežtų pasakymų buvo daugiau asmeninė įtikėjimo išpažintis ir atsidavimo pasižadėjimas, o ne įsakymai savo pasekėjams. Ir būtent šitas vieno tikslo siekimas ir nesavanaudiškas atsidavimas leido jam pasiekti tokios nepaprastos pažangos nugalint žmogiškąjį protą per vieną trumpą gyvenimą. Į didelę dalį jo pareiškimų reikėtų žiūrėti kaip į išpažintį, ko jis reikalavo iš savęs, o ne iš visų savo pasekėjų. Būdamas pasišventęs karalystės reikalui, Jėzus už savęs sudegino visus tiltus; jis paaukojo viską, kas trukdė jo Tėvo valios vykdymui.

(2093.2) 196:2.8 Jėzus laimino neturtinguosius, nes jie paprastai būdavo nuoširdūs ir religingi; jis smerkė turtinguosius, nes jie paprastai būdavo pasileidę ir nereligingi. Jis vienodai pasmerkdavo nereligingą elgetą ir pagirdavo pasišventusį ir garbinantį Dievą turtuolį.

(2093.3) 196:2.9 Jėzus padėdavo žmonėms šiame pasaulyje jaustis patogiai; jis išvadavo juos iš tabu vergystės ir mokė juos, kad pasaulis nėra iš pagrindų blogas. Jis netroško pabėgti iš savo žemiškojo gyvenimo; jis įsisavino tą metodą, kaip tinkamai atlikti Tėvo valią būnant materialaus kūno pavidalu. Jis pasiekė idealistinį religinį gyvenimą esant realistinio pasaulio sąlygoms. Jėzus neturėjo Pauliaus pesimistinio požiūrio į žmoniją. Mokytojas žiūrėjo į žmones kaip į Dievo sūnus ir numatė nuostabią ir amžiną ateitį tiems, kurie pasirenka išlikimą. Jis nebuvo moralus skeptikas; jis žvelgė į žmogų iš teigiamos, o ne iš neigiamos pusės. Jis matė, jog didžioji dauguma žmonių yra silpni, o ne blogi, daugiau intelektualiai susipainioję, o ne moraliai smukę. Bet nežiūrint jų statuso, jie visi buvo Dievo vaikai ir jo sielos broliai.

(2093.4) 196:2.10 Jis mokė žmones vertinti save aukštai laike ir amžinybėje. Dėl to, kad Jėzus šitaip aukštai vertino žmones, jis buvo pasirengęs visas atsiduoti nepertraukiamai tarnystei žmonijai. Ir būtent šito ribinio beribis vertingumas auksinę taisyklę jo religijoje pavertė esminiu faktoriumi. Kokio gi mirtingojo negali išaukštinti tas nepaprastas tikėjimas mirtinguoju, kokį tikėjimą juo turi Jėzus?

(2093.5) 196:2.11 Jėzus nesiūlė jokių taisyklių visuomeniniam vystymuisi; jo misija buvo religinė, o religija yra išimtinai individualus patyrimas. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus šitai dieviškajai karalystei.