(1416.6) 128:7.1 Kada prasidėjo šitie metai, Jėzus iš Nazareto labai stipriai suvokė, kad jis turi potencialios galios platų diapazoną. Bet jis lygiai taip pat buvo visiškai įsitikinęs, jog šitos galios neturi panaudoti jo asmenybė kaip Žmogaus Sūnus, bent jau iki ateis jo valanda.

(1417.1) 128:7.2 Šituo metu jis mąstė daug, bet apie savąjį ryšį su savo Tėvu danguje pasakodavo mažai. Ir visų šitų apmąstymų išvada buvo vieną kartą išreikšta jo maldoje ant kalvos viršūnės, kada jis ištarė: “Nepriklausomai nuo to, kas aš esu, ir nesvarbu, kokią galią aš galiu ar negaliu turėti, aš visada paklusau ir visada paklusiu savo Rojaus Tėvo valiai.” Ir vis tik, kada šitas žmogus Nazarete eidavo į savo darbą ir grįždavo iš jo, tiesiogine prasme tai buvo tiesa—kas susiję su milžiniška visata—kad “jame buvo paslėpti visi išminties ir žinių turtai.”

(1417.2) 128:7.3 Per visus šituos metus šeimyniniai reikalai klostėsi sklandžiai visiems, išskyrus Judą. Daug metų Jokūbas turėjo problemų su savo jauniausiuoju broliu, kuris nebuvo linkęs imtis darbo, taip pat nebuvo galima juo pasitikėti ir dėl to, kad jis įneš savąją dalį šeimos išlaidoms padengti. Nors jis ir gyveno namie, bet nebuvo sąžiningas tuo atžvilgiu, jog šeimos paramai uždirbtų savąją dalį.

(1417.3) 128:7.4 Jėzus buvo ramus žmogus, ir kartas nuo karto jį tikrai suglumindavo Judo agresyvūs išsišokimai ir gausūs patriotiniai protrūkiai. Jokūbas ir Juozapas buvo linkę jį išvaryti iš namų, bet Jėzus nesutikdavo. Kada jų kantrybė būdavo žiauriai išbandoma, tada Jėzus tiktai patardavo: “Būkite kantrūs. Būkite išmintingi, duodami patarimą, ir savo gyvenimu rodykite pavyzdį, kad jūsų jaunasis brolis galėtų iš pradžių sužinoti geresnį kelią, o tada būtų priverstas šituo keliu eiti paskui jus.” Jėzaus išmintingas ir kupinas meilės patarimas užkirto kelią skilimui šeimoje; jie liko kartu. Bet Judas niekada nemąstė blaiviai iki savo vedybų.

(1417.4) 128:7.5 Marija retai kada šnekėjo apie Jėzaus būsimąją misiją. Kada tik būdavo užsimenama šita tema, tada Jėzus tepasakydavo: “Manoji valanda dar neatėjo.” Jėzus buvo beveik įvykdęs sunkią užduotį, atpratinti šeimą priklausyti nuo jo asmenybės betarpiško buvimo. Jis sparčiai rengėsi tai dienai, kada galės visiškai logiškai palikti Nazareto namus tam, jog pradėtų aktyvesnį pasiruošimą savo tikrajai tarnystei žmonių labui.

(1417.5) 128:7.6 Niekada iš akiračio neišleiskite to fakto, kad Jėzaus svarbiausioji užduotis septintojo savęs padovanojimo metu buvo tvarinio patyrimo įgijimas, Nebadono suverenumo pasiekimas. Ir kaupdamas šitą patį patyrimą, jis aukščiausiu laipsniu atskleidė Rojaus Tėvą Urantijai ir visai savajai vietinei visatai. Kartu su šitais tikslais jis taip pat apsiėmė išpainioti šitos planetos sudėtingus reikalus, nes jie buvo susiję su Liuciferio maištu.

(1417.6) 128:7.7 Šitais metais laisvo laiko Jėzus turėjo daugiau negu įprasta, ir didelę laiko dalį jis paskyrė tam, kad Jokūbą išmokytų, kaip valdyti remonto dirbtuves, o Juozapą, kaip tvarkyti namų reikalus. Marija jautė, kad jis ruošiasi juos palikti. Palikti juos, kad išeitų, kur? Kad darytų, ką? Ji buvo beveik atsisakiusi minties, kad Jėzus yra Mesijas. Ji negalėjo suprasti jo; savo pirmagimio sūnaus ji tiesiog negalėjo suvokti.

(1417.7) 128:7.8 Jėzus šitais metais daug laiko praleido su savo šeimos nariais individualiai. Jis išsivesdavo juos į ilgus ir dažnus pasivaikščiojimus į kalvos viršų ir po apylinkes. Prieš derliaus nuėmimą jis nusivedė Judą pas dėdę ūkininką, gyvenantį į pietus nuo Nazareto, bet Judas nepasiliko ilgam po derliaus sudorojimo. Jis pabėgo, ir Simonas vėliau surado jį su žvejais prie ežero. Kada Simonas parvedė jį atgal namo, tada Jėzus šiuos dalykus aptarė su pabėgėliu vaikinu ir, kadangi jis norėjo būti žvejys, tai su juo nuėjo į Magdalą ir paliko jį giminaičio, žvejo, globoje; ir nuo to laiko iki savo vedybų Judas dirbo visiškai gerai ir reguliariai, o po vedybų ir toliau užsiėmė žvejo darbu.

(1418.1) 128:7.9 Pagaliau atėjo toji diena, kada visi Jėzaus broliai gyvenime buvo pasirinkę savo darbą ir jame įsitvirtinę. Viskas buvo rengiama Jėzaus išvykimui iš namų.

(1418.2) 128:7.10 Lapkričio mėnesį įvyko dvigubos vestuvės. Jokūbas vedė Estą, o Miriama ištekėjo už kaimyno mūrininko Jokūbo. Tai iš tiesų buvo džiaugsmingas įvykis. Net ir Marija vėl buvo laiminga, išskyrus tas akimirkas, kai imdavo suvokti, kad Jėzus ruošiasi išeiti. Ji kentėjo nuo didžiulio netikrumo naštos: Jeigu tiktai Jėzus atsisėstų ir su ja apie viską atvirai pasišnekėtų, kaip tą darydavo būdamas vaikas, bet jis visą laiką buvo užsisklendęs; jis apie ateitį nekalbėjo visiškai nieko.

(1418.3) 128:7.11 Jokūbas ir jo jaunoji žmona, Esta, persikraustė į dailų nedidelį namą miesto rytiniame pakraštyje, jos tėvo padovanotą. Nors Jokūbas ir toliau rėmė savo motinos namus, bet dėl vedybų jo dalis buvo sumažinta perpus, ir Jėzus oficialiai šeimos galva paskyrė Juozapą. Dabar Judas labai tiksliai kiekvieną mėnesį į namus siųsdavo savąją dalį pinigų. Jokūbo ir Miriamos vedybos labai teigiamai paveikė Judą, ir, kitą dieną po šitų dvejų vestuvių, prieš išvykdamas į žvejybos vietą, jis užtikrino Juozapą, kad šis gali pasikliauti juo, kad “savąją pareigą įvykdysiu iki galo, o jeigu reikės, tai ir daugiau.” Ir savo pažadą jis ištęsėjo.

(1418.4) 128:7.12 Miriama gyveno Marijos kaimynystėje Jokūbo namuose, Jokūbas vyresnysis buvo palaidotas šalia savo tėvų. Morta namuose užėmė Miriamos vietą, ir naujoji organizacija veikė sklandžiai iki metų pabaigos.

(1418.5) 128:7.13 Kitą dieną po šitų dvejų vestuvių Jėzus surengė svarbų pasikalbėjimą su Jokūbu. Jis pasakė Jokūbui, slaptai, kad ruošiasi iš namų išeiti. Visas teises į remonto dirbtuves jis perdavė Jokūbui, oficialiai ir iškilmingai atsisakė savo pareigų kaip Juozapo namų galva, ir savo brolį Jokūbą nepaprastai jaudinančiai paskyrė “savo tėvo namų galva ir gynėju.” Jis surašė, ir jie abudu pasirašė, slaptą sutartį, kuri sąlygojo, jog už remonto dirbtuvių padovanojimą Jokūbas nuo šiol prisiima visišką finansinę atsakomybę už šeimą, šitokiu būdu Jėzus buvo atleistas nuo bet kokių tolimesniųjų įsipareigojimų šitoje srityje. Kai kontraktas buvo pasirašytas, kai biudžetas buvo sutvarkytas taip, kad šeimos realiosios išlaidos būtų padengiamos be Jėzaus įnašų, tuomet Jėzus tarė Jokūbui: “Bet, mano sūnau, aš ir toliau jums tikrai kažkiek pinigų atsiųsiu kas mėnesį tol, kol manoji valanda nebus atėjusi, tačiau tą, ką atsiųsiu, tu iš tiesų panaudosi taip, kaip to reikalaus aplinkybės. Naudok mano pinigus šeimos būtiniausioms reikmėms ar pramogoms, kaip tau atrodys tinkama. Panaudok juos ligos arba nenumatytų aplinkybių atvejais, kurie gali ištikti bet kurį šeimos narį.”

(1418.6) 128:7.14 Ir prieš tai, kada Jėzus pradėjo viešai tarnauti savo Tėvui, šitokiu būdu jis iš tikrųjų pasiruošė įžengti į savo suaugusiojo gyvenimo antrąją fazę, kurią jis patyrė ne namuose.