(1100.3) 100:6.1 Evoliucinės religijos ir apreikštos religijos gali žymiai skirtis savo metodu, bet savo motyvu jos yra labai panašios. Religija nėra specifinė gyvenimo funkcija; ji daugiau yra gyvenimo būdas. Tikroji religija yra begalinis atsidavimas tam tikrai realybei, kurią religininkas laiko aukščiausiąja vertybe sau pačiam ir visai žmonijai. Ir visų religijų ryškūs bruožai yra: neabejotina ištikimybė ir begalinis atsidavimas aukščiausiosioms vertybėms. Šitą religinį atsidavimą aukščiausiosioms vertybėms rodo tariamai nereligingos motinos ryšys su savo vaiku ir nereligininkų karštas atsidavimas jų palaikomam reikalui.

(1100.4) 100:6.2 Aukščiausioji vertybė, kuriai pritaria religininkas, gali būti niekinga arba net ir melaginga, bet vis tiek ji yra religinė. Bet kokia religija yra tikra lygiai tokiu laipsniu, kokiu laipsniu toji vertybė, kuri, manoma, jog yra aukščiausioji, iš tiesų yra tikros dvasinės vertės kosminė tikrovė.

(1100.5) 100:6.3 Žmogaus reagavimo į religinius impulsus požymiai apima kilnumo ir grožio savybes. Nuoširdus religininkas sąmoningai suvokia visatos pilietybę ir žino apie tai, kad jis užmezga ryšį su viršžmogiškosios galios šaltiniais. Jis jaučia virpulį ir energijos prisipildymą dėl to tikrumo, kad priklauso Dievo sūnų aukštesnei ir sukilnintai bičiulijai. Savojo aš vertės sąmonę padidina aukštesniųjų visatos tikslų—aukščiausiųjų tikslų— ieškojimo akstinai.

(1100.6) 100:6.4 Savasis aš nusileido intriguojančiai visaapimančios motyvacijos traukai, kuri įveda išaukštintą savęs drausminimą, sumažina emocinį konfliktą, ir mirtingojo gyvenimą padaro tokį, kad jį tikrai verta gyventi. Skausmingas žmogiškųjų apribojimų suvokimas pasikeičia į natūralų sąmoningą mirtingojo trūkumų suvokimą, susietą su moraliniu pasiryžimu ir dvasiniu troškimu siekti aukščiausiųjų visatos ir supervisatos tikslų. Ir šitam didžiuliam viršmirtingųjų idealų siekimui yra būdinga augantis kantrumas, susivaldymas, tvirtumas, ir pakantumas.

(1100.7) 100:6.5 Tačiau tikroji religija yra gyva meilė, gyvenimas tarnaujant. Religininko atsitraukimas nuo didelės dalies to, kas yra grynai žemiška ir smulkmeniška, niekada neveda į visuomeninę izoliaciją, ir tai neturėtų sunaikinti humoro jausmo. Tikroji religija iš žmogiškosios egzistencijos neatima nieko, bet ji iš tikrųjų viskam, kas yra gyvenime, suteikia naujas prasmes; ji sukuria naujus entuziazmo, uolumo, ir drąsos tipus. Ji net gali pagimdyti kryžiuočio dvasią, kuri yra daugiau negu pavojinga, jeigu jos nekontroliuos dvasinė įžvalga ir ištikimas pasišventimas žmogiškojo atsidavimo kasdieniams visuomeniniams įsipareigojimams.

(1101.1) 100:6.6 Vienas iš labiausiai stebinančių religinio gyvenimo požymių yra ta dinamiška ir išaukštinta ramybė, toji ramybė, kuri pranoksta bet kokį žmogiškąjį supratimą, tas kosminis šaltakraujiškumas, kuris reiškia, kad nėra jokių abejonių ir neramumų. Tokių dvasinio stabilumo lygių negali pažeisti nusivylimai. Tokie religininkai yra kaip tas Apaštalas Paulius, kuris sakė: “Aš esu įsitikinęs, jog nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei aukštesniosios jėgos, nei galios, nei kas yra dabar, nei kas bus, nei kas yra viršuje, nei kas yra apačioje, nei bet kas kitas tikrai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.”

(1101.2) 100:6.7 Saugumo jausmas, susijęs su triumfuojančios šlovės suvokimu, yra religininko, suvokusio Aukščiausiojo realybę, ir siekiančio Galutiniojo tikslo, sąmonėje.

(1101.3) 100:6.8 Net evoliucinė religija, atsidavimo ir didingumo požiūriu, yra visa tai, nes tai yra tikras patyrimas. Bet apreikštoji religija yra tiek nuostabi, tiek ir tikra. Išplėstos dvasinės vizijos nauja ištikimybė sukuria meilės ir atsidavimo, tarnystės ir bičiulystės naujus lygius; ir visas šitas padidintas visuomeninis požiūris sukuria Dievo Tėvystės ir žmogaus brolystės išplėstą sąmonę.

(1101.4) 100:6.9 Būdingas skirtumas tarp evoliucinės ir apreikštos religijos yra nauja dieviškosios išminties kokybė, kuri yra pridedama prie grynai patirtinės žmogiškosios išminties. Bet būtent patyrimas žmogiškosiose religijose ir su žmogiškosiomis religijomis išvysto sugebėjimą vėliau priimti padidintą dieviškosios išminties ir kosminės įžvalgos padovanojimą.