(906.6) 81:6.1 Nors biologinė evoliucija visą laiką vystėsi į viršų, bet didelė dalis kultūrinės evoliucijos iš Eufrato slėnio išėjo bangomis, kurios, laikui einant, viena po kitos silpnėjo, kol galiausiai visi grynosios linijos Adominiai palikuonys buvo pasklidę, kad praturtintų Azijos ir Europos civilizacijas. Rasės susimaišė ne iki galo, bet jų civilizacijos iš tiesų susimaišė žymiu laipsniu. Kultūra palaipsniui tikrai plito po visą pasaulį. Ir šitą civilizaciją privalu išlaikyti ir puoselėti, kadangi šiandien neegzistuoja jokių naujų kultūros šaltinių, nėra anditų, kad suteiktų gyvybingumą ir stimuliuotų civilizacijos evoliucijos lėtą pažangą.

(906.7) 81:6.2 Toji civilizacija, kuri dabar vystosi Urantijoje, iškilo iš tokių faktorių ir remiasi tokiais faktoriais, kaip:

(906.8) 81:6.3 1. Gamtinės aplinkybės. Materialios civilizacijos prigimtį ir laipsnį didele dalimi apsprendžia prieinami gamtiniai resursai. Klimatas, oras, ir daugybė fizinių sąlygų yra faktoriai kultūros evoliucijoje.

(907.1) 81:6.4 Prasidedant anditų erai, visame pasaulyje tebuvo tiktai dvi atviros didžiulės ir turtingos medžioklės teritorijos. Viena buvo Šiaurės Amerikoje, ir joje buvo išplitę Amerindai; kita buvo į šiaurę nuo Turkestano, ir ją iš dalies užėmė andoninė-geltonoji rasė. Rasė ir klimatas buvo lemiami faktoriai aukštesnės kultūros evoliucijoje pietvakarių Azijoje. Anditai buvo didi tauta, bet lemiamas faktorius, nulėmęs jų civilizacijos kursą, buvo didėjantis sausringumas Irane, Turkestane, ir Sinkiange, kuris juos privertė išrasti ir priimti naujus ir išvystytus metodus, kaip išsimaitinti iš savo vis mažėjančio derlingumo žemių.

(907.2) 81:6.5 Žemynų konfigūracija ir kitos kraštų išsidėstymo padėtys turi didžiulės įtakos nulemiant taiką ar karą. Taip vystytis ilgą laiką ir netrukdomai labai mažai urantų kada nors turėjo tokią palankią galimybę, kokią turėjo Šiaurės Amerikos tautos—iš esmės iš visų pusių apsaugotos milžiniškų vandenynų.

(907.3) 81:6.6 2. Gamybos priemonės. Kultūra niekada nevystoma skurdo sąlygomis; civilizacijos pažangai esminis yra poilsis. Individualų moralinės ir dvasinės vertės charakterį galima išugdyti ir neturint materialaus turto, bet kultūrinė civilizacija yra kilusi tiktai iš tų materialaus klestėjimo sąlygų, kurios skatina laisvalaikį, suderintą su ambicija.

(907.4) 81:6.7 Primityvaisiais laikais gyvenimas Urantijoje buvo rimtas ir svarbus dalykas. Ir būtent dėl to, kad būtų išvengta šios nenutrūkstančios kovos ir nesibaigiančio sunkaus darbo, žmonija nuolat turėjo polinkį judėti link palankaus tropikų klimato. Nors šitos šiltesnės gyvenamosios zonos kažkiek sušvelnino intensyvią kovą dėl egzistencijos, bet tos rasės ir gentys, kurios tokiu būdu ieškojo palengvinimo, retai kada savo neuždirbtą poilsį panaudodavo civilizacijos vystymui. Visuomeninė pažanga visada kildavo iš minčių ir planų tų rasių, kurios, savo išmintingu sunkiu darbu, išmoko, kaip iš žemės pragyventi mažesnių pastangų ir trumpesnės darbo dienos dėka, ir tokiu būdu galėjo naudotis dorai uždirbta ir naudinga poilsio atsarga.

(907.5) 81:6.8 3. Mokslinės žinios. Civilizacijos materialūs aspektai turi palaukti tol, kol bus sukaupti moksliniai duomenys. Daug laiko praėjo po to, kada buvo išrastas lankas ir strėlė ir kada gyvulius imta naudoti jėgos tikslais, kol žmogus išmoko pažaboti vėją ir vandenį, o po jų ėmė naudoti garą ir elektrą. Bet palaipsniui civilizacijos priemonės tobulėjo. Po audimo, keramikos, gyvūnų prijaukinimo, ir metalo apdirbimo amžiaus atėjo rašto ir spausdinimo amžius.

(907.6) 81:6.9 Žinios yra jėga. Išradimai visada būna prieš kultūros vystymosi paspartėjimą pasauliniu mastu. Mokslas ir išradimai daugiausia naudos turėjo iš spausdinimo mašinos, o visos šitos kultūrinės ir išradimų veiklos tarpusavio veikimas milžiniškai paspartino kultūros vystymosi greitį.

(907.7) 81:6.10 Mokslas žmogų išmoko kalbėti nauja matematikos kalba, ir jo mintis lavina sutinkamai su griežtu tikslumu. Ir mokslas taip pat stabilizuoja filosofiją, panaikindamas klaidas, tuo tarpu jis išgrynina religiją, sunaikindamas prietarus.

(907.8) 81:6.11 4. Žmogiškieji resursai. Skleidžiant civilizaciją be žmogaus neįmanoma apsieiti. Kada visos sąlygos yra vienodos, tada didelė tauta nustelbs mažesniosios rasės civilizaciją. Todėl, jeigu gyventojų skaičius nepasiekia tam tikro lygio, tuomet yra užkertamas kelias nacionalinio tikslo įgyvendinimui iki galo, bet gyventojų skaičiui didėjant, pasiekiamas toks taškas, kada tolimesnis augimas tampa pražūtingu. Gyventojų gausėjimas viršijantis normalaus žmogaus-žemės santykio optimalumą reiškia arba pragyvenimo lygio smukimą, arba tiesioginį teritorinių sienų išplėtimą taikiu įsiskverbimu arba kariniu užkariavimu, prievartine okupacija.

(908.1) 81:6.12 Kartais jus pritrenkia karo nuniokojimai, bet turėtumėte suvokti, jog yra būtina sukurti didžiulį kiekį mirtingųjų tam, kad būtų suteiktos plačios galimybės visuomeniniam ir moraliniam vystymuisi; su tokiu gimstamumu planetoje greitai iškyla per didelio gyventojų skaičiaus rimta problema. Didžioji dauguma apgyvendintų pasaulių yra maži. Urantija yra vidutinė, gal truputėlį mažesnė už vidutinę. Nacionalinio gyventojų skaičiaus optimalus stabilizavimas kelia kultūrą ir užkerta kelią karui. Ir tokia nacija, kuri žino, kada jai nustoti augus, yra išmintinga.

(908.2) 81:6.13 Bet tas žemynas, kuris turi turtingiausius gamtinius išteklius ir labiausiai išvystytą mechaninę įrangą, nepasieks didelės pažangos, jeigu jo tautos intelektas smuks. Žinias galima įgyti išsilavinimu, bet išmintį, be kurios negali apsieiti tikroji kultūra, gali užtikrinti tiktai patyrimas ir tie vyrai ir moterys, kurie yra protingi iš prigimties. Tokios tautos žmonės sugeba mokytis iš patyrimo, jie gali tapti iš tiesų išmintingais.

(908.3) 81:6.14 5. Materialių resursų efektyvumas. Daug kas priklauso nuo išminties, kaip panaudoti gamtinius išteklius, mokslines žinias, gamybos priemones, ir žmogiškuosius sugebėjimus. Ankstyvojoje civilizacijoje pagrindinis faktorius buvo ta jėga, kurią demonstravo išmintingi visuomenės valdovai; primityviajam žmogui civilizaciją tiesiogine prasme užkrovė jo labiau išsivystę amžininkai. Šitą pasaulį didele dalimi valdė gerai organizuotos ir labiau išsivysčiusios mažumos.

(908.4) 81:6.15 Jėga netampa teisumu, bet jėga padaro tą, kas yra ir kas buvo istorijoje. Tiktai neseniai Urantija pasiekė tokį lygį, kada visuomenė yra pasirengusi apsvarstyti jėgos ir teisės etiką.

(908.5) 81:6.16 6. Kalbos efektyvumas. Civilizacijos pasklidimas neįmanomas be kalbos. Gyvos ir besivystančios kalbos užtikrina civilizuoto mąstymo ir planavimo plitimą. Ankstyvaisiais amžiais svarbūs laimėjimai buvo pasiekti kalbos evoliucijoje. Šiandien, yra tolimesnio lingvistinio vystymosi didžiulis poreikis tam, kad būtų palengvinta besivystančios minties išraiška.

(908.6) 81:6.17 Kalba išsivystė iš grupinių susivienijimų, kiekviena vietinė grupė išvystė savo pačios keitimosi žodžiais sistemą. Kalba išaugo iš gestų, ženklų, šūksnių, imituojančių garsų, intonacijos, ir vėlesnių abėcėlių balsių sustiprinto ištarimo. Kalba yra žmogaus didingiausia ir naudingiausia mąstymo priemonė, bet ji niekada neklestėjo iki to meto, kol visuomeninės grupės neturėjo laisvalaikio. Polinkis žaisti su kalba vysto naujus žodžius—žargoną. Jeigu žargoną ima vartoti dauguma, tada jo vartojimas sudaro kalbą. Tarmių atsiradimą iliustruoja mėgavimasis “kūdikio šneka” šeimyninėje grupėje.

(908.7) 81:6.18 Skirtingos kalbos visą laiką buvo didžiulė kliūtis taikos užtikrinimui. Tarmių įveikimas turi eiti anksčiau už kultūros išplitimą visoje rasėje, visame žemyne, arba visame pasaulyje. Visuotinė kalba skatina taiką, užtikrina kultūrą, ir padidina laimę. Net ir tada, kada pasaulio kalbų skaičius sumažėja iki kelių, tai, kad jas įsisavina pagrindinės kultūringos tautos, turi galingos įtakos tam, jog būtų pasiekta taika ir suklestėjimas pasauliniu mastu.

(908.8) 81:6.19 Nors Urantijoje tarptautinės kalbos sukūrimo kryptimi buvo pasiekta labai nedidelė pažanga, bet buvo daug padaryta kuriant tarptautinę prekybą. Ir visus šituos tarptautinius ryšius reikėtų puoselėti, ar jie būtų susiję su kalba, prekyba, menu, mokslu, varžybomis, ar religija.

(909.1) 81:6.20 7. Mechaninių prietaisų veiksmingumas. Civilizacijos vystymasis yra tiesiogiai susijęs su instrumentų, mašinų, ir paskirstymo kanalų sukūrimu ir turėjimu. Patobulinti įrankiai, išmoningos ir efektyvios mašinos nulemia besivaržančių grupių išlikimą besivystančios civilizacijos arenoje.

(909.2) 81:6.21 Ankstyvosiomis dienomis vienintelė energija, taikoma žemės apdirbimui, buvo žmogaus jėga. Vyko ilgas pasipriešinimas, kol žmogų pakeitė jaučiai, nes dėl šito žmonės neteko darbo. Pastaruoju metu, mašinos pradėjo pakeisti žmones, ir kiekvienas toks žingsnis į priekį tiesiogiai prisideda prie visuomenės pažangos, nes jis išlaisvina žmogaus energiją vertingesnių užduočių įgyvendinimui.

(909.3) 81:6.22 Mokslas, vadovaujant išminčiai, gali tapti žmogaus didžiuoju visuomeniniu išvaduotoju. Mechaninis amžius gali tapti katastrofišku tiktai tokiai nacijai, kurios intelektualus lygis yra perdaug žemas tam, jog atrastų tuos išmintingus būdus ir racionalius metodus, kad sėkmingai prisitaikytų prie laikinų sunkumų, kylančių dėl to, jog dėl perdaug greito našių mašinų naujų tipų išradimo staiga darbą praranda didžiulis skaičius žmonių.

(909.4) 81:6.23 8. Deglo nešėjų charakteris. Visuomeninis paveldėjimas įgalina žmogų atsiremti į visus savo pirmtakus, kurie, kuo tik galima, prisidėjo prie kultūros ir žinių visumos. Šitame darbe, perduodant kultūros deglą kitai kartai, šeima visada bus pagrindinė institucija. Po to eina laisvalaikis ir visuomeninis gyvenimas, o mokykla eina paskutinioji, bet be kurios lygiai taip neįmanoma apsieiti sudėtingoje ir aukštu laipsniu organizuotoje visuomenėje.

(909.5) 81:6.24 Vabzdžiai gimsta visiškai išlavinti ir parengti gyvenimui—iš tikrųjų, labai siaura ir visiškai instinktyvi egzistencija. Žmogiškasis kūnas gimsta be išsilavinimo; dėl to žmogus turi tą galią, kada, valdydamas jaunesniosios kartos šviečiamąjį lavinimą, gali smarkiai modifikuoti civilizacijos evoliucinį kursą.

(909.6) 81:6.25 Didžiausi dvidešimtojo amžiaus poveikiai, prisidedantys prie civilizacijos puoselėjimo ir kultūros vystymo, yra žymus kelionių po pasaulį išplitimas ir neprilygstami patobulinimai ryšio priemonių srityje. Bet švietimo tobulinimas atsiliko nuo besiplečiančios visuomeninės struktūros; taip pat ir šiuolaikinis etikos suvokimas nesivystė taip, kaip visuomenė vystėsi grynesne intelektualia ir moksline kryptimi. Ir šiuolaikinė civilizacija visiškai nesivysto dvasiškai ir šeimos institucijos išsaugojimo srityje.

(909.7) 81:6.26 9. Rasiniai idealai. Vienos kartos idealai parengia likimo kelius tiesioginiams palikuonims. Visuomeninių deglų nešėjų kokybė nulems, ar civilizacija žengs į priekį ar atgal. Vienos kartos šeimos, bažnyčios, ir mokyklos institutai iš anksto apsprendžia vėliau einančios kitos kartos charakterio pakraipą. Rasės arba nacijos moralinis ir dvasinis pagreitis didele dalimi nulemia tos civilizacijos kultūros greitį.

(909.8) 81:6.27 Idealai iškelia visuomeninės srovės šaltinį. Ir nė viena srovė nė truputėlio neiškils aukščiau už savo šaltinį, nesvarbu, koks gali būti naudojamas spaudimo metodas ar direktyvinė kontrolė. Kultūrinės civilizacijos net ir pačių materialiausių aspektų varomąją jėgą sudaro mažiausiai materialūs visuomenės pasiekimai. Intelektas civilizacijos mechanizmą gali valdyti, išmintis jį gali reguliuoti, bet dvasinis idealizmas yra toji energija, kuri iš tikrųjų kelia ir vysto žmogiškąją kultūrą nuo vieno pasiekimo lygio į kitą.

(910.1) 81:6.28 Iš pradžių gyvenimas buvo kova dėl egzistencijos; dabar jis yra kova dėl pragyvenimo standarto; vėliau jis bus kova dėl mąstymo kokybės, artėjantis žmogiškosios egzistencijos žemiškasis tikslas.

(910.2) 81:6.29 10. Specialistų koordinavimas. Civilizaciją milžinišku laipsniu išvystė ankstyvas darbo pasidalijimas ir dėl to vėliau atsiradusi specializacija. Dabar civilizacija priklauso nuo efektyvaus specialistų koordinavimo. Visuomenei vystantis, privalu surasti tam tikrus metodus, kaip įvairūs specialistai turėtų sąveikauti tarpusavyje.

(910.3) 81:6.30 Visuomenės, meno, technikos, ir pramonės specialistai ir toliau kels ir plės savo meistriškumą ir sumanumą. Ir šitas sugebėjimų skirtumas ir darbo nepanašumas galiausiai susilpnins ir suardys žmogiškąją visuomenę, jeigu nebus sukurtos efektyvios koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės. Bet tas intelektas, kuris sugeba pasiekti tokio kūrybingumo ir tokios specializacijos, turėtų būti visiškai pajėgus išrasti adekvačius kontrolės ir suderinimo metodus visoms problemoms, kylančioms dėl spartaus išradimų augimo ir pagreitinto kultūros plitimo tempo.

(910.4) 81:6.31 11. Įdarbinimo vietų suradimas. Kitas visuomeninio vystymosi amžius įkūnys geresnį ir efektyvesnį visą laiką augančios ir besiplečiančios specializacijos kooperavimą ir bendradarbiavimą. Ir kada darbas tampa vis įvairesnis, tada turi būti surastas kažkoks būdas, kurio pagalba individas būtų nukreipiamas į tinkamą įdarbinimą. Mašinos nėra vienintelė Urantijos civilizuotų tautų nedarbo priežastis. Ekonomikos sudėtingumas ir nuolatinis pramonės ir profesinis specializavimo augimas sukuria papildomas įdarbinimo problemas.

(910.5) 81:6.32 Nepakanka išmokyti žmones dirbti; sudėtingoje visuomenėje taip pat turi būti pasirūpinama efektyviais įdarbinimo metodais. Prieš išmokant gyventojus labai specializuotų pragyvenimą suteikiančių metodų, juos reikėtų išmokyti vieno ar daugiau bendro pobūdžio darbų, profesijų, ar užsiėmimų, kuriais jie galėtų pasinaudoti, kada būna laikinai atleisti iš savo specializuoto darbo. Nė viena civilizacija negali išlikti ilgą laiką išlaikydama didžiules klases nedirbančiųjų. Su laiku, net ir patys geriausi gyventojai bus suluošinti ir demoralizuoti, priimdami paramą iš visuomenės iždo. Net ir privati labdara tampa pražūtinga, kada ilgą laiką suteikiama darbingiems gyventojams.

(910.6) 81:6.33 Tokia labai smarkiai specializuota visuomenė nebenorės sugrįžti prie senovės tautų senovinės bendruomeninės ir feodalinės gyvensenos. Tas yra tiesa, didelė dalis bendros tarnystės gali būti tinkamai ir naudingai suvisuomeninta, bet labai išsilavinusias ir ultraspecializuotas žmogiškąsias būtybes geriausia valdyti kokiu nors išmintingo bendradarbiavimo būdu. Modernizuotas koordinavimas ir broliškas reguliavimas sukurs ilgalaikiškesnį bendradarbiavimą už senesnių ir primityvesnių komunizmo arba diktatoriškai reguliuojamų institucijų, grindžiamų jėga, sukuriamą bendradarbiavimą.

(910.7) 81:6.34 12. Noras bendradarbiauti. Viena didžiausių kliūčių žmogiškosios visuomenės pažangai yra konfliktas tarp didesnių, labiau suvisuomenintų žmogiškųjų grupių interesų ir gerovės ir mažesnių, priešingai mąstančių žmonijos asocialių susivienijimų interesų ir gerovės, nekalbant jau apie antivisuomeniškai mąstančius atskirus individus.

(910.8) 81:6.35 Nė viena nacionalinė civilizacija neišsilaikys ilgai, jeigu jos švietimo metodai ir religijos idealai neįkvėps aukšto tipo išmintingo patriotizmo ir nacionalinio atsidavimo. Be tokio tipo išmintingo patriotizmo ir kultūrinio solidarumo visos nacijos turi tendenciją suirti dėl provincialaus pavydo ir vietinių egoistinių interesų.

(911.1) 81:6.36 Pasaulinio masto civilizacijos išsaugojimas priklauso nuo to, kaip žmogiškosios būtybės išmoksta taikiai ir draugiškai sugyventi kartu. Be efektyvaus koordinavimo, industrinei civilizacijai iškyla grėsmė dėl ultraspecializacijos pavojų: monotonijos, siaurumo, ir polinkio sukelti nepasitikėjimą ir pavydą.

(911.2) 81:6.37 13. Efektyvus ir išmintingas vadovavimas. Civilizacijoje daug kas, labai daug kas priklauso nuo įkvepiančios ir efektyvios kolektyviškumo dvasios. Keliant didžiulį krovinį, dešimt žmonių turi tik šiek tiek daugiau naudos už vieną žmogų, jeigu jo jie nekelia drauge—visi vienu metu. Ir toks komandinis darbas—visuomeninis bendradarbiavimas—priklauso nuo vadovavimo. Praeities ir dabarties kultūrinės civilizacijos rėmėsi piliečių protingu bendradarbiavimu su išmintingais ir pažangiais vadovais; ir tol, kol žmogus neišsivystys į aukštesnius lygius, tol civilizacija ir toliau priklausys nuo išmintingo ir energingo vadovavimo.

(911.3) 81:6.38 Aukštai išvystytos civilizacijos gimsta išmintingai tarpusavyje susiejant materialų turtą, intelektualų didingumą, moralines vertybes, visuomeninį protingumą, ir kosminę įžvalgą.

(911.4) 81:6.39 14. Visuomeninės permainos. Visuomenė nėra dieviška institucija; ji yra besivystančios evoliucijos reiškinys; ir visuomenės vystymasis visada yra uždelsiamas, kada jos vadovai visuomeninėje organizacijoje neskuba įvykdyti tokių permainų, kurios yra esminės, žengiant koja kojon su to amžiaus moksliniais pasiekimais. Nepaisant viso šito, nereikia niekinti to, kas yra sena, vien tiktai dėl to, kad tai yra sena, lygiai taip pat nevertėtų be išlygų pritarti minčiai vien tiktai dėl to, kad ji yra naujoviška ir nauja.

(911.5) 81:6.40 Žmogus turėtų nebijoti eksperimentuoti su visuomenės mechanizmais. Bet šituos rizikingus žingsnius kultūriniame prisiderinime visada turėtų kontroliuoti tie, kurie yra iki galo susipažinę su visuomeninės evoliucijos istorija; ir visada tokiems novatoriams turėtų patarti išmintis tų, kurie turėjo praktinio patyrimo svarstomo visuomeninio ar ekonominio eksperimento srityje. Nė vienos didžiulės visuomeninės ar ekonominės permainos negalima imtis staiga. Laikas yra esminis faktorius visų rūšių žmogiškiesiems prisiderinimams—fiziniams, visuomeniniams, ar ekonominiams. Tiktai moraliniai ir dvasiniai suderinimai gali įvykti staiga, ir net ir jiems reikia kažkiek laiko, kad iki galo pasireikštų jų materialios ir visuomeninės pasekmės. Rasės idealai yra pagrindinė atrama ir garantija kritiniais laikotarpiais, kada civilizacija pereina iš vieno lygio į kitą.

(911.6) 81:6.41 15. Kelio užkirtimas žlugimui pereinamuoju laikotarpiu. Visuomenė yra per amžius trunkančių bandymų ir suklydimų palikuonis; ji yra tai, kas išliko po selektyvių prisiderinimų ir po to vėl naujų prisiderinimų, žmonijai per amžius kylant iš planetinio gyvulinio lygio į žmogiškuosius lygius per vieną po kito einančius etapus. Didžiulis pavojus bet kokiai civilizacijai—bet kokiu momentu—yra žlugimo pavojus tada, kada yra pereinama nuo nusistovėjusių praeities metodų prie naujų ir geresnių, bet neišmėgintų ateities procedūrų.

(911.7) 81:6.42 Vadovavimas yra gyvybiškai svarbus pažangai. Be išminties, įžvalgos, ir numatymo į priekį neapsieina nacijų ilgalaikiškumas. Civilizacijai niekada iš tikrųjų nekyla grėsmės tol, kol nepradeda nykti gabus vadovavimas. O tokių išmintingų vadovų skaičius niekada neviršijo vieno procento visų gyventojų skaičiaus.

(911.8) 81:6.43 Ir būtent šitais evoliucinių kopėčių laipteliais civilizacija užlipo iki tos vietos, kur galėjo inicijuoti šituos galingus poveikius, kurių kulminaciniu tašku tapo sparčiai plintanti dvidešimtojo amžiaus kultūra. Ir tiktai laikydamasis šitų esminių principų žmogus gali tikėtis išsaugoti šiandienines civilizacijas, tuo pačiu pasirūpindamas jų tolimesniu vystymu ir garantuotu išlikimu.

(912.1) 81:6.44 Tai yra pasakojimo esmė apie ilgą ilgą žemės tautų kovą dėl to, jog būtų sukurta civilizacija nuo Adomo laikų. Šiandieninė kultūra yra šitos įtemptos evoliucijos galutinė pasekmė. Iki spausdinto žodžio atradimo, vystymasis buvo santykinai lėtas, kadangi nauja karta negalėjo taip greitai pasinaudoti savo pirmtakų pasiekimais. Bet dabar žmogiškoji visuomenė neria į priekį, veikiama visų amžių, per kuriuos civilizacija sau kelią prasiskynė kovodama, sukaupto pagreičio jėgos.

(912.2) 81:6.45 [Parengta Nebadono Archangelo.]