(874.6) 78:7.1 Upių gyventojai buvo įpratę prie to, jog tam tikru laiku upės užliedavo savo krantus; šitie periodiški potvyniai būdavo jų gyvenimo kasmetiniai įvykiai. Bet dėl vis augančių geologinių pakitimų šiaurinėje dalyje, Mesopotamijos slėniui ėmė grėsti nauji pavojai.

(874.7) 78:7.2 Per tūkstantmečius po pirmojo Edeno nuskendimo kalnai ties Viduržemio jūros rytine pakrante ir kalnai Mesopotamijos šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose tebekilo. Šitas aukštumų kilimas labai smarkiai paspartėjo apie 5.000 m. pr. Kr., ir tai, drauge su labai smarkiai išaugusiu sniego iškritimu šiauriniuose kalnuose, kiekvieną pavasarį sukeldavo neregėtus potvynius visame Eufrato slėnyje. Šitie pavasariniai potvyniai vis labiau plėtėsi taip, kad galiausiai upės regiono gyventojai buvo išvaryti į rytuose buvusias aukštumas. Beveik tūkstantį metų dešimtys miestų iš esmės buvo ištuštėję dėl šitų didžiulių potvynių.

(874.8) 78:7.3 Beveik po penkių tūkstančių metų, kada hebrajų šventikai babiloniečių nelaisvėje mėgino atsekti žydų tautos pėdsakus iki Adomo, tada jiems pasirodė labai sunku iš atskirų dalių sudėlioti istoriją į vieną vietą; ir vienam iš jų kilo mintis tokias pastangas nutraukti, leisti visam pasauliui nuskęsti savo blogyje Nojaus tvano metu, ir tokiu būdu būti geresnėje padėtyje tam, jog Abraomo pėdsakus atsektų tiesiai iki vieno iš trijų išlikusių Nojaus sūnų.

(875.1) 78:7.4 Pasakojimai apie tokį laiką, kada vanduo apsėmė visą žemės paviršių, yra visuotiniai. Daugelis rasių turi pasakojimą apie pasaulio tvaną kokiu nors praeities amžių laiku. Biblinis pasakojimas apie Nojų, arką, ir tvaną yra hebrajų šventikų išsigalvojimas, kada jie buvo babiloniečių nelaisvėje. Niekada nebuvo visuotinio potvynio nuo to laiko, kada gyvybė buvo įkurta Urantijoje. Vienintelį kartą vanduo buvo apsėmęs visą žemės paviršių archeozojiniame amžiuje anksčiau negu ėmė atsirasti sausuma.

(875.2) 78:7.5 Bet Nojus iš tikrųjų gyveno; jis buvo vyndarys iš Aramo, tai buvo gyvenvietė prie upės netoli Jericho. Metų metais jis registruodavo raštu tas dienas, kada kildavo upės vanduo. Iš jo labai šaipėsi, kada jis vykdavo aukštyn ir žemyn upės slėniu, ragindamas, kad visi namai būtų iš medžio, plaukiantys kaip valtys, ir kad šeimos gyvuliai būtų įvedami kiekvieną naktį, kada artindavosi potvynio sezonas. Jis kasmet nueidavo į prie upės buvusias kaimynines gyvenvietes ir perspėdavo jas, kad po tiek dienų bus potvynis. Galiausiai užėjo tokie metai, kada kasmetinius potvynius labai smarkiai sustiprino neįprastai gausios liūtys taip, kad vandenys nuplovė ištisą kaimą; tiktai Nojus ir jo šeima išsigelbėjo savo name-laive.

(875.3) 78:7.6 Šitie potvyniai užbaigė anditų civilizacijos žlugimą. Pasibaigus šitam potvynių periodui, antrojo sodo daugiau nebeliko. Tiktai pietuose ir tarp šumerų iš tikrųjų išliko kai kurių ankstesnės šlovės pėdsakų.

(875.4) 78:7.7 Šitų, vienos iš seniausiųjų civilizacijų, liekanų galima surasti šituose Mesopotamijos regionuose ir į šiaurės rytus ir šiaurės vakarus. Bet dar senesnės Dalamatijos dienų liekanos egzistuoja po Persų įlankos vandenimis, o pirmasis Edenas guli nuskendęs po Viduržemio jūros rytine dalimi.