(777.4) 69:6.1 Primityvioji visuomenė su savo keturiais skyriais—gamybiniu, reguliuojančiu, religiniu, ir kariniu—formavosi per ugnies, gyvulių, vergų, ir nuosavybės pakopas.

(777.5) 69:6.2 Ugnies uždegimas, iš karto vieninteliu šuoliu, amžiams atskyrė žmogų nuo gyvulio; tai yra pagrindinis žmogaus išradimas arba atradimas. Ugnis įgalino žmogų pasilikti nakčiai ant žemės, nes visi gyvūnai jos bijo. Ugnis skatino vakaro visuomeninius santykius; ji ne tik saugojo nuo šalčio ir žvėrių, bet taip pat buvo naudojama kaip apsauga nuo vėlių. Iš pradžių ji buvo naudojama daugiau dėl šviesos, o ne dėl šilumos; daug atsilikusių genčių atsisako miegoti, jeigu liepsna nedega visą naktį.

(777.6) 69:6.3 Ugnis buvo didžiulė civilizuotoja, suteikdama žmogui pirmąją priemonę, kad jis būtų altruistas be praradimų, įgalindama jį atiduoti rusenančias anglis kaimynui nenusiskriaudžiant savęs. Namų ugnis, kuria rūpinosi motina arba vyriausioji duktė, buvo pirmasis lavintojas, kuriam buvo reikalinga priežiūra ir patikimumas. Ankstyvieji namai nebuvo pastatas, bet šeima susirinkdavo aplink ugnį, šeimos židinį. Kada sūnus sukurdavo naujus namus, tada iš šeimos židinio jis parsinešdavo nuodėgulių.

(777.7) 69:6.4 Nors Andonas, ugnies atradėjas, vengė ją laikyti garbinimo objektu, bet daugelis jo palikuonių ugnį laikė fetišu arba dvasia. Jiems nepavyko pasinaudoti ugnies sanitarine nauda, nes jie nedegindavo šiukšlių. Primityvieji žmonės ugnies bijojo ir visada stengėsi laikyti ją pagarboje, iš čia smilkalų ir pelenų barstymo atsiradimas. Jokiomis aplinkybėmis senovės žmonės nespjaudavo į ugnį, taip pat jie niekada nepraeidavo tarp žmogaus ir degančios ugnies. Net geležies piritus ir titnago gabaliukus, naudojamus įskelti ugnį, ankstyvoji žmonija laikė šventais.

(777.8) 69:6.5 Buvo nuodėmė užgesinti liepsną; jeigu pirkelė užsidegdavo, tai jai buvo netrukdoma sudegti. Šventovių ir šventyklų ugnys buvo šventos, ir joms niekada nebuvo leidžiama užgesti, išskyrus tuomet, kai kasmet būdavo įkuriama nauja ugnis, kaip buvo toks paprotys, arba po kokios nors nelaimės. Moterys buvo renkamos žynėmis, nes jos buvo namų ugnies saugotojos.

(778.1) 69:6.6 Ankstyvieji mitai apie tai, kaip ugnis atėjo žėmyn nuo dievų, kilo iš stebėjimų, kaip ugnį sukelia žaibas. Šitos viršgamtinės kilmės mintys atvedė tiesiai į ugnies garbinimą, o ugnies garbinimas atvedė prie “perėjimo per ugnį” papročio, kuris buvo praktikuojamas iki pat Mozės laikų. Ir dabar tebėra išlikusi samprata apie perėjimą per ugnį po mirties. Ugnies mitas buvo didžiulis suvaržymas ankstyvaisiais laikais, ir dabar dar tebeegzistuoja parsų simbolizme.

(778.2) 69:6.7 Ugnis atvedė į maisto gaminimą verdant, ir “žaliaėdžiai” tapo paniekos terminu. O virimas sumažino gyvybinės energijos, reikalingos maisto virškinimui, sunaudojimą, ir tokiu būdu ankstyvajam žmogui paliko kažkiek jėgų visuomeninei kultūrai, tuo tarpu gyvulininkystė, sumažindama pastangas, būtinas tam, jog būtų apsirūpinta maistu, suteikė laiko visuomeninei veiklai.

(778.3) 69:6.8 Vertėtų prisiminti, jog ugnis atvėrė duris metalo darbams, o vėliau atvedė į garo energijos atradimą ir į šiandieninį elektros panaudojimą.