(749.3) 66:6.1 Pasaulio kultūros laipsnis yra matuojamas vietinių būtybių visuomeniniu palikimu, o kultūros plėtimosi greitį visiškai nulemia gyventojų sugebėjimas suvokti naujas ir išvystytas idėjas.

(749.4) 66:6.2 Vergavimas tradicijai sukuria stabilumą ir bendradarbiavimą, sentimentaliai sujungdamas praeitį su dabartimi, bet lygiai taip jis pažaboja iniciatyvą ir pavergia asmenybės kūrybines galias. Visas pasaulis buvo pakliuvęs į tradicijomis supančiotų papročių aklavietę, kada atvyko Kaligastijos šimtinė ir ėmė skelbti individualios iniciatyvos naująją evangeliją ano meto visuomeninių grupių viduje. Bet šitas naudingas valdymas buvo taip greitai nutrauktas, kad rasės niekada nebuvo visiškai išlaisvintos iš papročių vergystės; paprotys vis dar pernelyg valdo Urantijoje.

(749.5) 66:6.3 Kaligastijos šimtinė—Satanijos gyvenamųjų pasaulių absolventai—gerai išmanė Jerusemo meną ir kultūrą, bet tokios žinios yra beveik bevertės barbarų planetoje, kurioje gyvena primityvūs žmonės. Šitos išmintingos būtybės tą labai gerai suvokė, kad nesiimtų staigios transformacijos arba, kad, masiškai, nepakylėtų tų dienų primityvių rasių. Jos gerai suprato žmogiškųjų rūšių neskubią evoliuciją, ir jos išmintingai susilaikė nuo radikalių mėginimų pakeisti žmogaus gyvenimo būdą žemėje.

(749.6) 66:6.4 Kiekviena iš tų dešimties planetinių komisijų ėmėsi palaipsniui ir natūraliai vystyti joms patikėtas sritis. Jų planas numatė pritraukti aplinkinių genčių geriausius protus ir, juos išlavinus, išsiųsti atgal į savo tautas visuomeninio vystymo emisarais.

(749.7) 66:6.5 Svetimos rasės emisarai niekada nebuvo siunčiami į tokią rasę, išskyrus tokius atvejus, kada būdavo tos tautos specialus pageidavimas. Tie, kurie dirbo tam, jog būtų gerinama ir vystoma konkreti gentis ar rasė, visada būdavo kilę iš tos genties ar rasės. Šimtinė nemėgindavo primesti net labiau išsivysčiusių rasių įpročių ir papročių kitai genčiai. Visada jie kantriai dirbo, kad pakeltų ir išvystytų kiekvienos rasės laiko išmėgintus papročius. Urantijos paprasti žmonės atsinešdavo savo visuomeninius papročius į Dalamatiją ne tam, kad pasikeistų juos į naujus ir geresnius, bet kad jie vystytųsi palaikydami ryšius su aukštesne kultūra ir bendraudami su labiau išsivysčiusiais protais. Šitas procesas buvo lėtas, bet labai efektyvus.

(750.1) 66:6.6 Grynai natūralią biologinės evoliucijos atranką Dalamatijos mokytojai mėgino papildyti sąmoninga visuomenine atranka. Jie nesuardė žmogiškosios visuomenės, bet tikrai žymiai paspartino jos normalią ir natūralią evoliuciją. Jų motyvas buvo vystymasis evoliucijos keliu, o ne revoliucija apreiškimo keliu. Žmogiškajai rasei prireikė amžių tam, jog įgytų tą menką religiją ir moralę, kokią ji turėjo, ir šitie superžmonės buvo išmintingi, kad iš žmonijos neatimtų šitos nedidelės pažangos, tuo sukeldami susipainiojimą ir nusivylimą, kaip atsitinka visada, kada apšviestos ir aukštesnės būtybės imasi pakelti atsilikusias rases, suteikdamos joms per didelį mokymą ir per daug apšviesdamos.

(750.2) 66:6.7 Kada krikščionys misionieriai eina į pačią Afrikos širdį, kur sūnus ir dukras jų tėvai kontroliuoja ir valdo per visą tėvų gyvenimo laiką, tada jie tiktai įneša sumaištį ir bet kokio autoriteto žlugdymą, stengdamiesi, per vienos kartos gyvenimą, pakeisti tokią gyvenseną, mokydami, kad šitie vaikai būtų laisvi nuo bet kokio tėvų suvaržymo sulaukę dvidešimt vienerių metų amžiaus.