(614.6) 54:2.1 Su Sūnumi ir Dvasioje iš tikrųjų Dievas sukūrė amžinąją Havoną, ir visą laiką nuo to meto turi amžinąjį modelį, kuris lygiaverčiu laipsniu dalyvauja kūrime—bendrame pasidalinime. Šitas bendro pasidalinimo modelis yra pagrindinis modelis kiekvienam iš Dievo Sūnų ir Dukrų, vykstančių į erdvę tam, kad įsitrauktų į mėginimą amžinojo tobulumo centrinę visatą dubliuoti laike.
(614.7) 54:2.2 Kiekvienos besivystančios visatos kiekvienas tvarinys, kuris trokšta vykdyti Tėvo valią, turi likimą tapti laiko-erdvės Kūrėjų partneriu šitame patirtinio tobulumo pasiekimo jaudinančiame patyrime. Jeigu tai būtų netiesa, tuomet vargu ar Tėvas būtų apdovanojęs tokius tvarinius kūtybine laisva valia, taip pat jis negyventų ir jų viduje, praktiškai su jais eidamas į partnerystę savo paties dvasios dėka.
(614.8) 54:2.3 Liuciferio kvailystė buvo mėginimas padaryti nepadaromą, užtrumpinti laiką patirtinėje visatoje. Liuciferio nusikaltimas buvo mėginimas iš kiekvienos Satanijos asmenybės atimti jos teisę kurti, nepastebimai suvaržyti tvarinio asmeninį dalyvavimą—laisvos valios dalyvavimą—ilgoje evoliucinėje kovoje dėl to, jog būtų pasiektas šviesos ir gyvenimo statusas tiek individualiai, tiek kolektyviai. Tą darydamas, šitas kažkada buvęs jūsų sistemos Aukščiausiasis Valdovas nustatė šį laikiną savo paties valios tikslą, tiesiogiai prieštaraujantį Dievo valios amžinajam tikslui, kaip jis yra atskleidžiamas laisvos valios padovanojimu visiems asmeniams tvariniams. Tokiu būdu Liuciferio maištas sukėlė pavojų, jog bus kokiu tiktai įmanoma pačiu didžiausiu laipsniu pažeidžiamas Satanijos sistemos kylančiųjų ir tarnaujančiųjų pasirinkimas laisva valia—pavojų, jog iš kiekvienos iš šitų būtybių bus amžinai atimtas tas jaudinantis patyrimas įnešti kokį nors asmeninį ir unikalų indėlį į tą lėtai statomą paminklą patirtinei išminčiai, kuri kada nors egzistuos kaip ištobulinta Satanijos sistema. Tokiu būdu Liuciferio manifestas, besislepiantis tarp laisvės apdarų, iš tikrųjų aiškioje proto šviesoje yra kaip ženklas, monumentaliai grasindamas užbaigti asmeninės laisvės vagystę, ir tą padaryti grasindamas tokiu mastu, kokiu per visą Nebadono istoriją buvo padaryta tiktai du kartus.
(615.1) 54:2.4 Trumpai kalbant, ką Dievas buvo davęs žmonėms ir angelams, tą Liuciferis iš jų būtų atėmęs, tai yra, dieviškąją privilegiją dalyvauti kuriant savo pačių likimą ir šitos apgyvendintų pasaulių vietinės sistemos likimą.
(615.2) 54:2.5 Nė viena būtybė visoje visatoje neturi teisėtos laisvės iš bet kokios kitos būtybės atimti tikrąją laisvę, teisę mylėti ir būti mylimai, teisę garbinti Dievą ir tarnauti savo bičiuliams.