(580.4) 51:1.1 Materialieji arba lyties Sūnūs ir Dukros yra Sūnaus Kūrėjo palikuonys; Visatos Motina Dvasia nedalyvauja kuriant šitas būtybes, kurios turi tikslą būti fiziniais pagerintojais evoliuciniuose pasauliuose.
(580.5) 51:1.2 Sūnystės materialioji kategorija nėra vienoda per visą vietinę visatą. Sūnus Kūrėjas kiekvienoje vietinėje sistemoje sukuria tiktai vieną šitų būtybių porą; šitos pirminės poros yra skirtingos prigimtimi, bet suderintos su savo atitinkamų sistemų gyvybės modeliu. Tai yra būtina sąlyga, kadangi priešingu atveju Adomų reprodukcinis potencialas neveiktų su bet kurios konkrečios sistemos pasaulių besivystančių mirtingųjų būtybių reprodukciniu potencialu. Tas Adomas ir ta Ieva, kurie atvyko į Urantija, buvo kilę iš Satanijos Materialiųjų Sūnų pirminės poros.
(580.6) 51:1.3 Materialieji Sūnūs skiriasi ūgiu nuo aštuonių iki dešimties pėdų, ir jų kūnai žėri violetinio atspalvio spinduliuojančios šviesos švytėjimu. Nors jų materialiuose kūnuose yra materialaus kraujo apytaka, bet jie taip pat yra pakraunami ir dieviškąja energija ir yra prisotinti dangiškosios šviesos. Šitie Materialieji Sūnūs (Adomai) ir Materialiosios Dukros (Ievos) yra lygūs vieni kitiems, skiriasi tik reprodukcine prigimtimi ir kai kuriais cheminiais komponentais. Jie yra lygūs, bet skirtingi, vyriškosios ir moteriškosios lyties—todėl vienas kitą papildantys—ir yra sukurti tokie tam, jog tarnautų poromis beveik visose užduotyse.
(581.1) 51:1.4 Materialieji Sūnūs turi dvigubą maitinimą; jie iš tikrųjų yra dualūs prigimtimi ir sandara, materializuotą energiją naudoja didele dalimi taip, kaip ją naudoja sferų fizinės būtybės, tuo tarpu jų nemirtingą egzistenciją iki galo palaiko tiesioginis ir automatinis tam tikrų sustiprinančių kosminių energijų priėmimas. Jeigu kartais jiems nepavyktų įvykdyti kokios nors paskirtos misijos arba net jeigu sąmoningai ir tyčia maištautų, tuomet šitoji Sūnų kategorija yra izoliuojama, yra nutraukiamas ryšys su visatos šviesos ir gyvenimo šaltiniu. Po šito jie tampa iš esmės materialiomis būtybėmis, turinčiomis likimą pasirinkti materialios gyvybės kelią savosios užduoties pasaulyje, ir yra priverstos laukti visatos teisėjų nuosprendžio. Galiausiai tokių nesėkmę patyrusių ir neišmintingų Materialiųjų Sūnų ir Dukrų planetinę karjerą užbaigs materiali mirtis.
(581.2) 51:1.5 Pirminiai arba tiesiogiai sukurti Adomas ir Ieva yra nemirtingi dėl įgimto apdovanojimo lygiai taip, kaip ir visos kitos vietinės visatos sūnystės kategorijos, bet nemirtingumo potencialo sumažėjimas yra būdingas jų sūnums ir dukroms. Šitoji pirminė pora besąlygiško nemirtingumo negali perduoti savo sukurtiems sūnums ir dukroms. Jų palikuonių gyvybės tęstinumas priklauso nuo nepertraukiamo intelektualaus sinchroniškumo su Dvasios proto gravitacijos grandine. Nuo Satanijos sistemos pradžios dėl maišto ir pražangos buvo prarasta trylika Planetos Adomų ir 681.204 iš tų, kuriems buvo patikėtos žemesnės pareigos. Didžioji dalis šitų nuklydimų įvyko Liuciferio maišto metu.
(581.3) 51:1.6 Gyvendami sistemų sostinėse kaip nuolatiniai piliečiai, Materialieji Sūnūs net ir tada, kada vykdo nusileidžiančias misijas evoliucinėse planetose, Minties Derintojų neturi, bet būtent šitos tarnystės dėka jie įgyja patirtinį potencialą Derintojo apsigyvenimui ir Rojaus kilimo karjerai. Šitos unikalios ir nuostabiai naudingos būtybės yra jungiamosios grandys tarp dvasinių ir fizinių pasaulių. Jos yra sutelktos sistemų būstinėse, kur reprodukuojasi ir toliau gyvena kaip šios sferos materialūs piliečiai, ir iš kur yra pasiunčiamos į evoliucinius pasaulius.
(581.4) 51:1.7 Ne taip, kaip kiti sukurti planetinės tarnystės Sūnūs, sūnystės materialioji kategorija nėra, dėl savo prigimties, nematoma materialiems tvariniams, tokiems, kaip Urantijos gyventojai. Šitie Dievo Sūnūs gali būti matomi, suprantami, ir gali, savo ruožtu, iš tikrųjų bendrauti su laiko tvariniais, gali net turėti su jais palikuonių, nors šitas biologinio pagerinimo vaidmuo paprastai tenka Planetų Adomų palikuonims.
(581.5) 51:1.8 Jeruseme bet kurio Adomo ir Ievos ištikimi vaikai yra nemirtingi, bet Materialiojo Sūnaus ir Dukros palikuonys, sukurti po jų atvykimo į evoliucinę planetą tokio imuniteto nuo natūralios mirties neturi. Čia atsiranda pasikeitimas gyvybės perdavimo mechanizme, kada šitie Sūnūs yra iš naujo materializuojami reprodukcinei funkcijai evoliuciniame pasaulyje. Gyvybės Nešėjai Planetos Adomams ir Ievoms sąmoningai atima galią sukurti nemirštančius sūnus ir dukras. Jeigu jie nesuklumpa, tai Adomas ir Ieva, vykdydami planetinę misiją, gali gyventi be apribojimo, bet tarp tam tikrų ribų jų vaikai patiria mažėjančią gyvenimo trukmę su kiekviena vėlesniąja karta.