Ketinimo pastovumas. Visada gali būti geriau.

Žmonės kuria savo gyvenimus, didele dalimi kopijuodami kitų kūrybą. Noras siekti to kas gera gimsta per susivokimus stebint, dažnai ir neviltyje ar per sunkesnius patyrimus. Tačiau užsibrėžiamos ribos, kad 'man tiek užtenka' arba sustojama ties tuo, kuo įsivaizduojama kad visi kiti yra pasiekę daugiausia toje srityje, ar tiesiog imamas vidutiniškas tos gausos kiekis kaip standartas. Tačiau, jeigu kažkas yra siektino - šis ketinimas išnykti neturėtų.

Jeigu žmogus nori būti geru, ar geresniu - toks ketinimas turėtu būti amžinu, nes visada yra kur tobulėti, visada yra kur keistis. Nėra tinkama pasiekus kokį nors gerovės laipsnį pagalvoti, jog reikia nuleisti rankas ir nebesiekti to kas vėlgi yra geriau nei dabar. Stovėjimas vietoje šiuo atveju, tai jau savotiškas ėjimas atgal. Kada ketinimas keistis ir sąmoningas veikimas ta linkme buvo gyva veikla, apatiškumas būtų kaip sustabarėjimas ne tik veiksmų, bet ir mąstymo, gyvumo. Suvokus tokį dėsningumą, galima nuolat išlaikyti kryptį link to kas tikrai siektina.