6. Gyvosios jėgos

(403.6) 36:6.1 Gyvybė yra tiek mechaninė, tiek gyvybinga—materiali ir dvasinė. Urantijos fizikai ir chemikai visą laiką tikrai žengs pirmyn suprasdami augalinės ir gyvulinės gyvybės protoplazmos formas, bet gyvų organizmų sukurti jie tikrai niekada nesugebės. Gyvybė iš visų energijos pasireiškimų yra kažkas skirtinga; net materiali fizinių tvarinių gyvybė nėra neatskiriama nuo materijos.

(403.7) 36:6.2 Materialūs daiktai gali egzistuoti savarankiškai, bet gyvybė atsiranda tiktai iš gyvybės. Protas gali atsirasti tiktai iš anksčiau egzistuojančio proto. Dvasia kyla tiktai iš dvasinių protėvių. Tvarinys gali sukurti gyvybės formas, bet sužadinančią gyvąją kibirkštį sugeba suteikti tiktai kurio nors kūrėjo asmenybė arba kuriančioji jėga.

(404.1) 36:6.3 Gyvybės Nešėjai gali organizuoti gyvų būtybių materialias formas, arba fizinius modelius, bet Dvasia suteikia pirminę gyvybės kibirkštį ir padovanoja proto dovaną. Net ir eksperimentinės gyvybės gyvosios formos, kurias Gyvybės Nešėjai organizuoja savo pasauliuose Salvingtone, visada būna be reprodukcinių galių. Kada gyvybės formulės ir gyvybiški modeliai yra teisingai surenkami ir tinkamai organizuojami, tada užtenka, kad būtų vienas Gyvybės Nešėjas tam, jog inicijuotų gyvybę, bet visi tokie gyvi organizmai neturi dviejų pagrindinių savybių—proto dovanos ir reprodukcijos galių. Gyvulinis protas ir žmogiškasis protas yra dovanos iš vietinės visatos Motinos Dvasios, veikiančios per septynias pagalbines proto dvasias, tuo tarpu tvarinio gebėjimas reprodukuoti yra Visatos Dvasios specifinis ir asmeninis perteikimas protėvinei gyvybės plazmai, kurią pradėjo Gyvybės Nešėjai.

(404.2) 36:6.4 Kada Gyvybės Nešėjai sukuria gyvybės modelius po to, kada jie būna organizavę energijos sistemas, tada turėtų įvykti papildomas reiškinys; šitoms be gyvybės formoms turi būti suteiktas “gyvybės pūstelėjimas.” Dievo Sūnūs gali sukonstruoti gyvybės formas, tačiau būtent Dievo Dvasia iš tikrųjų suteikia gyvybingą kibirkštį. Ir kada šitokiu būdu perteikta gyvybė yra išnaudota, tada likęs materialus kūnas vėl tampa negyva materija. Kada padovanota gyvybė yra išeikvota, tada kūnas sugrįžta į materialios visatos krūtinę, iš kurios Gyvybės Nešėjų pagalba jis buvo paskolintas tam, kad tarnautų kaip laikinas apvalkalas tai gyvybės dovanai, kuriai jie suteikė tokį matomą energijos-materijos susivienijimą.

(404.3) 36:6.5 Gyvybė, kurią Gyvybės Nešėjai padovanoja augalams ir gyvūnams, nesugrįžta pas Gyvybės Nešėjus po augalo ar gyvūno mirties. Tokio gyvo daikto išnykstanti gyvybė neturi nei tapatybės, nei asmenybės; individualiai po mirties ji neišlieka. Jos egzistencijos ir gyvenimo materialiame kūne metu, ji būna patyrusi pasikeitimą; būna perėjusi per energijos evoliuciją ir išlieka tik kaip visatos kosminių jėgų dalis; ji neišlieka kaip individuali gyvybė. Mirtingųjų tvarinių išlikimas yra visiškai grindžiamas nemirtingos sielos vystymu mirtingojo prote.

(404.4) 36:6.6 Mes kalbame apie gyvybę kaip apie “energiją” ir kaip apie “jėgą,” bet iš tikrųjų ji nėra nei viena, nei kita. Jėga-energija įvairiai reaguoja į gravitaciją; gyvybė nereaguoja. Modelis taip pat nereaguoja į gravitaciją, būdamas energijų, kurios jau įgyvendino visus į gravitaciją reaguojančius įsipareigojimus, konfigūracija. Gyvybė, kaip tokia, sudaro tam tikros pagal modelį konfigūruotos ar kitokiu būdu išskirtos energijos sistemos—materialios, protinės, ar dvasinės—sugyvybinimą.

(404.5) 36:6.7 Yra tam tikrų dalykų, susijusių su gyvybės tiksliu išvystymu evoliucinėse planetose, kurie mums iš viso nėra aiškūs. Mes iki galo suvokiame Gyvybės Nešėjų elektrocheminių formulių fizinį organizavimą, bet visiškai nesuprantame gyvybės sužadinimo kibirkšties prigimties ir šaltinio. Mes žinome, jog gyvybė teka iš Tėvo per Sūnų ir Dvasios pagalba. Tai daugiau negu įmanoma, jog Pagrindinės Dvasios yra gyvybės upės septinkartis kanalas, kuris yra išliejamas visai kūrinijai. Bet mes nesuvokiame to metodo, kurio dėka vadovaujanti Pagrindinė Dvasia dalyvauja pirminiame gyvybės padovanojimo epizode naujoje planetoje. Mes tikime, jog Dienų Senieji taip pat kažkokia dalimi dalyvauja gyvybės pradėjime naujame pasaulyje, bet visiškai nežinome, kokiu būdu. Mes tikrai žinome, kad Visatos Motina Dvasia realiai suteikia gyvybę modeliams be gyvybės ir perteikia tokiai sužadintai plazmai organizmo reprodukcijos išimtines teises. Mes matome, jog šie trys yra Dievo Septinkarčio lygiai, kartais vadinami laiko ir erdvės Aukščiausiaisiais Kūrėjais; bet šiaip jau mes žinome mažai ką daugiau už Urantijos mirtinguosius—tiesiog, jog sąvoka yra neatskiriama nuo Tėvo, išraiška yra neatskiriama nuo Sūnaus, o gyvybės įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo Dvasios.


(405.1) 36:6.8 [Perteikta Sūnaus Vorondadeko, dislokuoto Urantijoje stebėtoju ir šitose pareigose veikiančio paprašius Melkizedekui, kuris vadovauja Prižiūrinčiajam Apreiškėjų Korpusui.]