8. Materija, protas, ir dvasia

(139.4) 12:8.1 “Dievas yra dvasia,” bet Rojus ne. Materiali visata visuomet yra toji arena, kurioje vyksta visos dvasinės veiklos; dvasinės būtybės ir kylantieji dvasioje gyvena ir dirba materialios tikrovės fizinėse sferose.

(139.5) 12:8.2 Kosminės jėgos padovanojimas, kosminės gravitacijos sferos, yra Rojaus Salos funkcija. Visa pirminė jėga-energija išeina iš Rojaus, ir materija neapsakomų visatų sukūrimui dabar skrieja po visą pagrindinę visatą viršgravitacijos buvimo forma, kuri sudaro persmelktos erdvės jėgą-įkrovą.

(139.6) 12:8.3 Kad ir kokios jėgos transformacijos būtų išorėje nusidriekusiose visatose, bet išėjusi iš Rojaus ji keliauja paklusdama niekada nesibaigiančiai, visą laiką esančiai, nenutrūkstančiai amžinosios Salos traukai, paklusniai ir neatsiejamai toliau amžinai skriedama aplink visatų amžinuosius erdvės takus. Fizinė energija yra toji vienintelė tikrovė, kuri tikrai ir pastoviai paklūsta visuotinam įstatymui. Tiktai tvarinio valios veiksmo sferose iš tikrųjų buvo nukrypimas nuo dieviškųjų kelių ir pirminių planų. Jėga ir energija yra centrinės Rojaus Salos stabilumo, pastovumo, ir amžinybės visuotiniai įrodymai.

(139.7) 12:8.4 Dvasios padovanojimas ir asmenybių sudvasinimas, dvasinės gravitacijos sfera, yra Amžinojo Sūnaus valdos. Ir šita Sūnaus dvasinė gravitacija, visą laiką traukianti visas dvasines realybes prie jo, yra lygiai tokia pati reali ir absoliuti, kaip ir Rojaus Salos visagalis materialus grybšnis. Bet materialiai mąstantis žmogus natūraliai yra daugiau susipažinęs su fizinės prigimties materialiais pasireiškimais negu su lygiai taip pat realiomis ir galingomis dvasinės prigimties operacijomis, kurias mato tiktai sielos dvasinė įžvalga.

(140.1) 12:8.5 Kada visatoje bet kokios asmenybės protas tampa dvasingesnis—panašiu į Dievą—tada jis ima mažiau reaguoti į materialią trauką. Tikrovė, matuojama fizinės gravitacijos reagavimu, yra tikrovės antitezė, kaip ją nulemia dvasinio turinio kokybė. Fizinės gravitacijos veiksmas yra nedvasinės energijos kiekybinis nulėmėjas; dvasinės gravitacijos veiksmas yra dieviškumo gyvosios energijos kokybinis matas.

(140.2) 12:8.6 Kuo Rojus yra fiziniam kūriniui ir kuo Amžinasis Sūnus yra dvasinei visatai, tuo Bendrai Veikiantysis yra proto sferoms—materialių, morontinių, ir dvasinių būtybių ir asmenybių protingai visatai.

(140.3) 12:8.7 Bendrai Veikiantysis reaguoja tiek į materialias, tiek į dvasines realybes ir dėl to neatsiejamai tampa visuotiniu tarnu visoms protingoms būtybėms, būtybėms, kurios gali atstovauti kūrinijos tiek materialių, tiek dvsinių fazių sąjungai. Intelekto padovanojimas, tarnavimas tiems, kurie yra materialūs, ir tiems, kurie yra dvasiniai, proto reiškiniu, yra išimtinė sritis Bendrai Veikiančiojo, kuris šitokiu būdu tampa dvasinio proto partneriu, morontinio proto esme, ir laiko evoliucinių tvarinių materialaus proto substancija.

(140.4) 12:8.8 Protas yra tas metodas, kurio pagalba tvarinių asmenybėms dvasinės realybės tampa patirtinės. Ir pagaliau net ir žmogiškojo proto suvienijimo galimybės, sugebėjimas koordinuoti dalykus, idėjas, ir vertybes, yra viršmaterialios.

(140.5) 12:8.9 Nors vargu ar mirtingojo protui įmanoma suvokti santykinės kosminės tikrovės septynis lygius, bet žmogiškasis intelektas turėtų sugebėti daug suvokti apie ribinės tikrovės trijų veikiančių lygių prasmę:

(140.6) 12:8.10 1. Materiją. Organizuotą energiją, kurią veikia linijinė gravitacija, išskyrus tada, kada ją modifikuoja judėjimas ir sąlygoja protas.
(140.7) 12:8.11 2. Protą. Organizuotą sąmonę, kurią nevisiškai veikia materiali gravitacija ir kuri tampa visiškai išlaisvinta, kai būna modifikuojama dvasios.
(140.8) 12:8.12 3. Dvasią. Aukščiausiąją asmenę realybę. Tikros dvasios fizinė gravitacija neveikia, bet galiausiai tampa asmenybės orumo visų besivystančių energetinių sistemų motyvuojančiu poveikiu.

(140.9) 12:8.13 Visų asmenybių egzistencijos tikslas yra dvasia; materialūs pasireiškimai yra santykiniai, o tarp šitų visuotinių priešybių įsiterpia kosminis protas. Proto padovanojimas ir dvasios tarnavimas yra Dievybės partnerių asmenų, Begalinės Dvasios ir Amžinojo Sūnaus, darbas. Visuminė Dievybės tikrovė nėra protas, bet dvasinis protas—protas-dvasia, suvienyti asmenybės. Nepaisant šito, tiek dvasios, tiek daikto absoliutai susilieja į Visuotinio Tėvo asmenį.

(140.10) 12:8.14 Rojuje šios trys energijos, fizinė, protinė, ir dvasinė, yra lygiavertės. Energija-materija viešpatauja evoliuciniame prote, išskyrus asmenybę, kur, proto tarpininkavimo dėka, viešpatauti siekia dvasia. Dvasia yra visų tvarinių asmenybės patyrimo fundamentali tikrovė, nes Dievas yra dvasia. Dvasia yra nekintanti, ir dėl to visuose asmenybės ryšiuose ji pranoksta tiek protą, tiek materiją, kurie yra progresinio pasiekimo patirtiniai kintamieji.

(140.11) 12:8.15 Kosminėje evoliucijoje materija tampa filosofiniu šešėliu, kurį protas meta dieviškojo apšvietimo dvasinio spindėjimo akivaizdoje, bet šitai nepaneigia materijos-energijos tikrovės. Protas, materija, ir dvasia yra vienodai realūs, bet jie nėra vienodos vertybės asmenybei, siekiant dieviškumo. Dieviškumo sąmonė yra augantis dvasinis patyrimas.

(141.1) 12:8.16 Kuo ryškesnis sudvasintos asmenybės švytėjimas (Tėvas visatoje, potencialios dvasinės asmenybės fragmentas individualiame tvarinyje), tuo didesnį šešėlį įsiterpiantis protas meta ant savo materialaus išorinio apdangalo. Laike žmogaus kūnas yra lygiai toks pat realus, kaip protas ar dvasia, bet mirus, tiek protas (tapatumas), tiek dvasia išlieka, tuo tarpu kūnas neišlieka. Kosminė tikrovė gali neegzistuoti asmenybės patyrime. Ir dėl to jūsų graikų vaizdinė kalbos priemonė—apie materialų kaip tikresnės dvasinės substancijos šešėlį—iš tikrųjų turi filosofinę prasmę.