Jėzaus mokymas Kalėdų proga, 2008 12 22

MYLIMAS TĖVE, AMŽINASIS SŪNAU-KŪRINIJOS MOTINA BROLI, BEGALINE DVASIA-KŪRINIJOS MOTINA-SESE, aš GARBINU TAVE, kad tu esi meilės ir kūrinijos Šaltinis ir Centras, garbinu tave, kad tavoji meilė KURIA, nes ji negali nejudėti ir nekurti, nes ji yra GYVA.
Aš garbinu tave, kad ir mes, tavosios meilės dėka, irgi pradedame kurti SAVE tokius, kokius jau tu mus esi padovanojęs AMŽINYBEI. Tave garbindami mes vis labiau ir labiau atsiveriame tau, ir patys atsiskleidžiame ir sau savo tikruoju aš, kuris ir yra iš TAVĘS.
Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia. Amen.
-------------------------------------------------------
Mano mylimas sielos ir dvasios broli Sūnau Kūrėjau, Mykolai, kuris daugumai esi žinomas mūsų planetoje tik Jėzaus vardu, aš noriu tavęs paprašyti, kad tu suteiktum mokymą mums visiems, kurie dabar ruošiasi simbolinei tavojo gimimo šventei – Kalėdoms.
Ko tu mus pamokytum šitos šventės proga?
----------------------------------------------------
Mano mylimas sielos broli, aš tau esu dėkingas už tarnystę mano ir tavo Tėvui, Rojaus Trejybei, ir visai kūrinijos šeimai, kaip tu tarnauji savo sielos broliams šalia, net ir taip, kaip aš tarnauju savo sielos ir dvasios broliams savo visoje visatoje ir kaip tarnavau jūsų planetoje būdamas žemiškuoju pavidalu kaip žmogus, jums žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu.
Dabar jūs ruošiatės paminėti mano gimimo jūsų pasaulyje kūdikėlio, pažadėtojo kūdikėlio, gimusio iš moters, šventę, kurią pavadinote Kalėdomis. Tam jūs suteikiate savo pagrindinį dėmesį namuose, darbe, ir bažnyčioje. Tam jūs skiriate daug laiko ir pastangų, kaupiate dovanas, kad vieni kitus nudžiugintumėte, kad vieni kitiems pasakytumėte daug gražių palinkėjimų.
Tačiau praeina šitoji šventė, kurios taip laukėte ir taip jai nuoširdžiai ruošėtės, praeina šventinis šurmulys ir šviesa, nukabinate papuošalus nuo jūsų pamėgtų eglučių, ir prieš jus vėl nežinomybė. Tai kur gi aš esu, kur aš, atėjęs kūdikėliu tarp jūsų, dingau?
Jūs laukiate kitos šventės, kada mane pakabinsite ant kryžiaus, ir vėl visą dėmesį skirsite šitos šventės pasirengimui.
Šitaip buvo ir mano gyvenimo tarp jūsų laikais.
Žydai turėjo savo šventes, kurioms labai skrupulingai ir nuoširdžiai ruošdavosi. Ir taip ruošdavosi, kad net toje ruošoje buvo numatyti atitinkami ritualai. Jeigu jau Perėjimo šventė, tai po penktadienio saulėlydžio jokių pasiruošimo darbų tęsti nebegalėdavo, nes, jų supratimu, už tokį milžinišką nusižengimą, už tokią nuodėmę jie būtų Jahvės Dievo nubausti.
Tačiau kada reikėjo mane nubausti, kad mane nuteistų mirti ant kryžiaus, tai tie patys šventikai, kurie taip mokė savo tėvynainius skrupulingo laikymosi visų ritualų, juos patys ir pažeidinėjo.
Ir mane teisė nesilaikydami savo paties aukščiausiojo sinagogos teismo – Sanhedrino – numatytų nuostatų, neleisdami sau gaišti laiko, kad tik suspėtų pasiruošti iki penktadienio saulėlydžio nudirbti visus Perėjimo šventei pasiruošimo darbus.
Jiems darbai buvo svarbiau negu gyvas žmogus.
Todėl ten, kur jiems buvo naudinga, jie ritualų skrupulingai laikėsi, o ten, kur jie trukdė jiems patiems daryti tamsos darbus, ten jie tuos pačius savo sugalvotus įstatymus labai lengvai pažeidė.
Todėl ir mane teisė neleisdami liudyti žmonėms, kurie būtų gynę mano pusę, nedarė numatytų dienų pertraukos tarp Sanhedrino posėdžių, kada kalba eina apie nuteisimą mirti, o galvotrūkščiais skubino procesą net naktimis, kai iš viso šitą daryti jiems draudė jų pačių sugalvoti Sanhedrino įstatymai.
Ir šitaip jie elgėsi dėl to, kad atstūmė Tėvo meilę, kuri buvo vienodai suteikta ir jiems, kiekvienam, ir visiems, kaip ir man.
Ir jeigu tik jie būtų neatstūmę manęs, jie būtų gavę Tėvo dalelę, dvasią, kokią gavo ir mano apaštalai, kurie mane lydėjo visur: ir džiaugsmuose, ir kančiose, kurias ir kėlė man tie mano sielos broliai, kurie taip skrupulingai laikėsi išorinių švenčių ir joms pasiruošimo ritualų ir savo žodžius garsiai ištardavo šlovindami Dievą Jahvę, Izraelio Tėvą.
Tačiau Izraelio Tėvas yra VISŲ TĖVAS, IR KIEKVIENO ASMENIŠKAI.
Ir net tas, kuris taria Jo vardą lūpomis su užverta širdimi, nepriartėja prie Jo arčiau negu tas, kuris atveria Jam širdį ir neturi nieko bendro nei su Izraeliu, nei su Palestina, nei su išorinėmis šventėmis, kurias sau SUSIGALVOJA PATYS ŽMONĖS.
Štai kodėl mane liūdina jūsų išoriniai papuošalai, jūsų išorinės ir matomos dovanos, jūsų gražūs žodžiai, kada jie nepripildyti Tėvo meilės virpesiais iš jūsų vidaus.
Todėl jūsų visos iškilmingos ir nuostabiai išoriškai gražios šventės nesiderina su jūsų elgesiu tarpusavyje, kada jūs vieni kitiems darote blogus darbus, net ir per tas pačias manojo atėjimo šventes.
Jūs tada ir patys tampate panašūs į mano laikų mano sielos brolius, kuriems išorinis ritualas buvo svarbiau už Tėvo vidinę meilę.
O juk tikrai jūs galėtumėte paversti net ir simbolinę mano gimimo šventę savo tikrojo suspindėjimo švente, kada drauge su manimi pagarbintumėte Tėvą, mano ir jūsų vieną ir tą patį Tėvą, drauge susėdę namie iš pat ryto, darbe dienos metu, kad jums visa šitoji diena prisipildytų Tėvo meilės virpesių ir prasmės, kad jūs tikrai pajaustumėte, kad aš tikrai ATĖJAU TARP JŪSŲ GYVAS IR ATĖJAU NUO TĖVO, nes jūs savo atsivėrusioje sieloje realiai pajaustumėte Tėvo – MŪSŲ VISŲ TĖVO – meilės virpesius. Ir juos pajaustų jūsų vaikai. Jūs savo mažytėje šeimoje pajaustumėte, kad aš tikrai atėjau pas jus, ir kiekvieną, net ir kaip Tėvas yra visada jūsų kiekvieno viduje.
Ir tas rytas jums suteiktų nuostabų patyrimą ir bendrystę-brolystę su MANIMI visoje šeimoje.
Tai būtų jūsų Kalėdų šventimas jau nuo pat pirmosios tos dienos minutės, ir drauge su savo visa šeima, ir be jokių vaišių stalo.
Jūs gertumėte MŪSŲ TĖVO MEILĖS GYVUS VIRPESIUS SAVO ATSIVĖRUSIA SIELA, IR JI DŽIAUGTŲSI PATI, KAD AŠ ATĖJAU TARP JŪSŲ, KAD TĖVAS JĄ PAGIRDO GYVUOJU VANDENIU IR KŪNAS JAUČIASI SOTUS.
Štai tokį patyrę patyrimą jūs jaustumėte gyvą ryšį ir su Tėvu, ir su gyvu manimi.

Tada jums šventinis stalas būtų tik antraeilis dalykas, nes jūs ir be jo jau būtumėte pamaitinti Tėvo ir mano gyvu maistu.
O prie šventinio stalo jūs bendrautumėte su savo sielos broliais ir sesėmis dalindamiesi savo patyrimais ir apie mane ir apie Tėvo jums suteikiamus išmėginimus, kad jūs patys stiprėtumėte ir dalyvautumėte GYVAJAME IR GYVYBĖS, NE MIRTIES, KELYJE.
Tada iš jūsų minčių nyktų tokios sampratos kaip manoji mirtis ant kryžiaus, kuri nėra skirta jums. Tai mano ASMENINIS PATYRIMAS, KURĮ AŠ TURĖJAU PATIRTI VIEN TIK DĖL TO, KAD MANO SIELOS BROLIAI, NUSIGRĘŽĘ NUO TĖVO, TAIP UOLIAI LAIKĖSI IŠORINIŲ RITUALŲ ŠVĘSDAMI VISAS ŠVENTES.

Štai kodėl mane džiugina kiekvienas jūsų drąsus atsivėrimas Tėvui iš vidaus, atsivėrimas man, kuriame nebėra baimės ir nerimo, kad jūs galite padaryti ką nors ne taip ir jūs būsite tuoj pat pasmerkti ir net nubausti už jūsų suklydimą.
Mane džiugina jūsų siekis atsiverti Tėvui, ir man, iš visos sielos gelmės, kad galėtumėte patys patirti, atsivėrimo akimirką, Tėvo jums jau suteiktą palaimą ir ja mėgautis; ir kitiems aiškinti, ką patyrėte iš GYVO TĖVO, kuris jus myli, ir niekada nebaudžia, o ne ritualinio Dievo, kurio jūs net ir nesistengiate PATIRTI BE JOKIŲ RITUALŲ, BE JOKIŲ IŠORINIŲ ŠVENČIŲ, O NUOŠIRDŽIU SAVO ATSIVĖRIMU, NUOŠIRDŽIU GYVU IR PAPRASTU JAM SAKOMU ŽODŽIU, SAVO GYVU RYŠIU, KURIS IR TAPTŲ JŪSŲ GYVĄJĄ MALDA KASDIEN.
Aš žinau, kad mano drąsūs sielos broliai r sesės padės stiprinti žingsnius ir tiems savo sielos broliams ir sesėms, kurie dar BIJO Dievo, kurie Jam dar neatsivėrė, kurie dar laikosi vien tik išorinių ritualų ir vien tik savo kūnui ir protui skirtų iškilmingų švenčių, kokios puošnios jos bebūtų. Ir ateis tokia akimirka, kada ir bailūs ir sielų dar nedrįstantys atverti MŪSŲ Tėvui mano sielos broliai jas atvers.
Štai tuomet jų vidinis sielos žiedo išsiskleidimas jiems suteiks tokią įžvalgą, tiek drauge su Tėvu, atrastu savo pačių viduje, tiek ir su manimi, esančiu šalia jūsų ir vis beldžiančiu į jūsų širdies duris, kad jas atvertumėte, o aš galėčiau įeitį ir į vidų, net kaip viduje visą laiką yra TĖVAS, kad jie patys nustebs, kaip atkrito išorinių švenčių būtinybė jas švenčiant tik ritualų pavidalu.
Tada jie ir patys supras, kad aš tikrai atėjau pas juos, ir net esu jų viduje, kada jie atveria savo sielos duris. Ir tada pati siela mato tai, kas yra prasminga, ir patiria palaimą iš Tėvo.

Ir tik tada jie supranta, kad siela gali būti pamaitinta tik gyvu ryšiu su Tėvu per nuoširdų kasdienį bendravimą su Juo, net ir tokį, kokį patyriau aš, būdamas tarp jūsų.

Ir tada siela jaus pakylėjimą KASDIEN, KAI TIK BENDRAUS SU MANO IR JŪSŲ VISŲ TĖVU.

Todėl ir dabar, mano gimimo simbolinės šventės proga, siekite atverti savo sielą Tėvui, kad ir pradėtumėte jausti sielos alkį tokiam GYVAM bendravimui su Tėvui. O kada jūsų siela pradės alkį jausti vis labiau ir labiau, tada ji vis dažniau ir kreipsis maisto į Tėvą. Ir Jis maitins GYVUOJU maistu, net ir taip, kai jis maitino mane, kada aš buvau tarp jūsų kaip Jėzus iš Nazareto.
Ir ateis laikas, kada tokios negyvo išorinio ritualo šventės, net ir manojo simbolinio gimimo proga, išnyks, nes jūs būsite visi atradę Tėvą – VISŲ TĖVĄ – kiekvienas savo viduje, ir šito mokysite ir savo vaikus nuo pat pirmųjų akimirkų šitame pasaulyje; ir tada jūs ŠLOVINSITE TĖVĄ, IR ROJAUS TREJYBĘ, kad suteikė man galimybę ateiti žmogiškuoju pavidalu kaip Jėzui iš Nazareto tarp jūsų, kad ir galėčiau jus mokyti didesnės Tiesos apie TĖVĄ.

Todėl ir dabar aš jums sakau šitą, ir net dar didesnę tiesą – švęskite mano gimimo simbolinę šventę ne materialiu maistu maitindami kūną, bet girdydami savo GYVĄ sielą GYVU Tėvo vandeniu, kuris girdė, ir girdo, mane lygiai taip pat.

Ir tada patys pajusite, kad mes tarpusavyje esame BROLIAI DVASIOJE, TIK KOL KAS JŪS MAŽYLIAI, O AŠ JAU SUAUGĘS. Bet mūsų Tėvas yra VIENAS.
Atsiverkite JAM be BAIMĖS. PAMILKITE JĮ NET IR TAIP, KAIP PAMILAU JĮ AŠ BŪDAMAS JŪSŲ PASAULYJE KAIP ŽMOGUS.
Ir dabar aš Jį myliu taip pat, net ir taip, kaip ir jūs mylėsite VISI, KURIE TIK ŠITO TROKŠITE IŠ VISOS ŠIRDIES.

Štai jums mano vienintelis prašymas Kalėdų švenčių progą – panorėkite atverti savo SIELĄ TĖVUI, ir NUOŠIRDŽIAI SIEKITE SAVOJO ATSIVĖRIMO JAM KASDIENIU PASIKALBĖJIMU SU TĖVU APIE SAVO GYVENIMĄ.

Tokia jūsų malda tegu bus ir šitų švenčių dienomis.
-------------------------------------------------------------
Ačiū tau, mylimas mūsų sielos ir dvasios broli, Sūnau Kūrėjau, turintis Mykolo vardą kūrinijoje, ir Jėzaus iš Nazareto žmogiškąjį vardą Urantijoje, už šitą nuostabų mokymą. Aš trokštu, kad kuo daugiau mano sielos brolių ir sesių jį perskaitytų ir susimąstytų, kaip gi jie švenčia tavo gimimą Urantijoje.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

2008 12 24
10.50