Urantija > Mokymai, paaiškinimai ir pasid... > Konkretiems asmenims skirti mo... > Tėvo dvasios - Minties Derinto... >

Tėvo dvasios - Minties Derintojo - projekcija į ateitį, perteikta Gailei, 2009 11 20

Šįryt po Tėvo ir Rojaus Trejybės pagarbinimo per prašymo maldą kreipiausi su prašymu padrąsinti vilniečių grupėje rengiamus dvasinius mokytojus. Akimirksniu priešais mane iškilo kuo ryškiausia panorama; suaižyta, apniokota žemė ir... apsidairau. Į kokią dykynę patekau? Ką aš čia veikiu? O! - nustembu ir džiaugsmingai pamoju man iš toli šypsantiems sielos broliams ir sesėms. Neklausiu, kas jie, jų kelios dešimtys. Nematau ribų tarp kontinentų, visi esame per didelius nuotolius žemės matavimais, tačiau jaučiu kiekvieną glaudžiai surištą su manimi. Atpažįstu Rimanto kuklią šypseną, Violeta pamojo man ranka, ir spėjau pasidžiaugti, kad visai sveika, jokio sutinimo. Nėra kada ieškoti pažįstamų veidų. Visi be galo brangūs ir mylimi. Dabar jie nustojo man būti tik žmonėmis, nes kiekvieną išvydau tarsi atskiroje saloje, tarsi granitinės statulos tvirtai įsirėmę kojomis į žemę. Iš jų bangomis sklido šviesa, nusidažanti vis besimainančiomis spalvomis. Ji gyva. Giliai suvokiu, jog tai iš Tėvo gauti meilės virpesiai per atsivėrusias Jam sielas sklinda į aplinką. Dar noriu tuo reginiu gėrėtis, bet tiesiai link manęs artėja lyg avių genama banda, įtūžę, baimės stumiami, ligoti, su ramentais ir invalidų vežimėliais... Sustojo kaip įbesti priešais mane, paskui pažvelgė į dangų ir išvydę grėsmingus ženklus, suklupo žegnodamiesi ir melsdami. Pasigirdo burnojimai ir raudos. Aš ištiesiau ranką ir paprašiau visus atsistoti. Teištariau: Ramybės, mylimi mano sielos broliai ir sesės. Tik dabar pajutau, kad ir iš manęs sklido galinga meilės energija, kokią mačiau pas dvasinius mokytojus. Tapo aišku, kad šie pavargę keleiviai, iškankinti ligų, skurdo ir nežinios, bėgo iš tamsos į tolumoje spingsintį žiburį. ir patys nustebo išvydę tokį patį žmogų, kaip ir jie, tik visiškai ramų, nesutrikusį ir nesužeistą.
Man teko išklausyti visų skundų, dejonių, kažkam grasinimų... Kažkas šaukė, kur Dievas, kodėl Jis apleido žmones, kodėl leidžia žudyti, kodėl užleido badą, kur Jis slepiasi??? Aš vėl pakėliau ranką, ir minia nutilo. Kurį laiką tik šviečiau jiems sava meile, kuri iš Tėvo sklidinai mane buvo pripildžiusi. Kai prakalbau apie visų mūsų Tėvą gyvenantį kiekvieno viduje, žmonės klausėsi sulaikę kvapą. Man nereikėjo rinkti žodžių, mano lūpomis kalbėjo Tėvo išmintis. Pasakojau apie šviesą kiekvieno viduje kaip apie buitinę elektros lemputę, kuri negali šviesti uždengta įvairiausiais dangalais, tai ir baimės, ir pykčiai, negyvi ritualai, apeigos, tradicijos... visą eilę suminėjau trukdžių. Žmonės linksėjo galvomis, pritarė.
Per šią akimirką patyriau tiek daug, kad nesutilptų į knygą.
To ir noriu palinkėti visiems forumo skaitytojams.
Su meile.

Gailė
2009-11-20 09:44