Tėvo dvasia, Minties Derintojas - urantų V sambūrio Molėtuose dalyviams 2007 06 09

Molėtai, V-asis urantų sambūris prie Bebrusų ežero 2007 06 09
Apie 21 val.

Minties Derintojo mokymai, perteikti mums visiems, susibūrus vakare paskaityti eilėraščių apie Dievą, paskaityti iš Urantijos Knygos garsiai paeiliui po vieną apie apaštalų charakterio žmogiškus bruožus ir jų šeimyninę padėtį, mums susirinkus pabendrauti betarpiškoje aplinkoje prie laužo.
Po eilėraščių skaitymo pagarbinau Tėvą ir paprašiau jo prabilti per mane garsiai visiems.
-------------
Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kada pajuntu, kad Tu esi mano viduje, kiekvieno iš mūsų viduje, ir apjungi per save, per savo dalelę, į milžinišką, tvirtą dvasinę bendriją. Ir šitoje bendrijoje mes pajuntame esantys Tavo sūnūs ir dukros, ir norintys tapti panašiais į Tave, meilės ir gėrio pasireiškimu kasdienybėje, nuolat, kiekvienas ir kiekvienam.
Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus vesdamas, visą laiką šviesini ir taurini, ir keli parklupusį, niekada nespaudi, visada ramini ir guodi.
Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad tik Tavo valia yra nuostabiausia šviesa, ir mano siela, pilna meilės Tau, nori šitą meilę dalinti visiems ir sugrąžinti Tau laisva valia, taip pat gauta iš Tavęs. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.
Mylimas Tėve, mes atvažiavome čia pabendrauti su Tavimi ir tarpusavyje, ir aš trokštu, trokštu, kad ir tu pasakytum, mano lūpomis, savo žodį, kad Tavo vaikai, mano sielos broliai ir sesės, išgirstų tą, ką aš nuolat girdžiu – Tavo mokymus, kuriuos jie taip pat gali girdėti kiekvieną akimirką, kada jie, iš tikrųjų, nuoširdžiai ir atkakliai, išdrįs klausytis Tavęs kalbančio. Aš meldžiu Tave, prabilk garsu:
-----------------------------------------------------------
“Mano mylimi vaikai, jūs atvykote čia, kad galėtume augti savo dvasinėje šviesoje, tuo pačiu metu fizine branda, kuri yra kiekvienoje ląstelėje, atsitiesti.
Jūs jaučiate skausmą, jaučiate kaip jūsų kūnas su kiekvienais metais jaučia didesnę naštą, bet žinokite, manoji dvasinė energija pranoksta tą naštą, kurią patiria jūsų skaudantis kūnas, kada jūs savo sielą atkreipiate į mane; kaip ir kosmoso rodyklė visą laiką nukreipta į šiaurę, taip ir jūsų siela turi būti nukreipta į mane, esantį jūsų viduje.
Neieškokite geresnio kelio, kaip tiktai žvelgdami į save. Per save jūs patenkate pas mane, o per šitą tiltą, kuris yra jūsų viduje, jūsų sieloje, mano Dvasią, jūs galite bendrauti su manimi, kalbėti su manimi, pokštauti su manimi.
Aš nesu tas niūrus ir niurzgalis. Aš mėgstu humorą, mėgstu jūsų juokus ir noriu, kad jūs visuomet šypsotumėtės, kad jūs jaustumėte esantys tikrieji mano vaikai, kad jus kiti pamatę savo kasdieniais poelgiais kasdieniame gyvenime, pajaustų: “Štai tas žmogus, kuris šviečia iš vidaus. Aš noriu tapti panašiu į jį, noriu lygiuotis į jį.“
Aš vedu į šitą kelią kiekvieną iš jūsų. Aš noriu, kad jūs patirtumėte mane savo atsivėrimu, ir savo kasdieniu veiksmu pranoktumėte savo aplinką, kurią jūs labai dažnai pavadinate skausminga, kupina kančios, net niūria, vedančia jus į skausmą viduje, dvasines kančias, depresiją, o daugelis iš jūsų net neištveriate šitos aplinkos ir pakeliate savo ranką prieš save.
Tai – ne mano kelias. Aš vedu jus į laisvę, į dvasinį išlaisvinimą, kiekvieną jūsų sielą. Jums belieka pasitikėti tuo, ką dabar girdite, net šitą patį vakarą, kada jūs čia bendraujate. Aš jus visus giriu ir raginu. Esate mano nuostabiausi vaikai. Bet ir po šito vakaro, kada jūs pajusite ramybės valandėlę, tarkite žodį man nuoširdžiai: “Tėve aš noriu išgirsti Tave, noriu pajausti Tavo tariamą žodį, nuraminantį žodį man.“
Ir kada jūs išgirsite mane kalbantį jums, jūs sustiprėsite savo vidumi, sustiprėsite savo siela ir pajausite pasitikėjimą ne tiktai manimi, bet ir savo keliu, kuriuo einate. Jūs patirsite šitą kelią. Aš esu tas kelias, kuris, ištikrųjų, kaip vadino mano sūnus, kurį jūs žinote kaip Jėzų iš Nazareto, gyvuoju keliu.
Jis vadino mane ir gyvąja duona dėl to, kad aš maitinu jūsų sielą. Jūs negalite savo materialiu žvilgsniu pamatyti manęs, negalite paliesti materialiomis rankomis, savo materialia burna jūs negalite paliesti mano materialios duonos kąsnio, bet aš ir esu ta gyvoji duona, skirta jūsų sielai, jūsų ugdymui, jūsų auginimui, jūsų sielos ramybei ir palaimai. Jūs turite atsigręžti į tai, kas nėra suprantama jūsų materialiam protui. Tiktai siela, atsiverianti man, ir pažįstanti mane savo pačios viduje, gali patikėti šituo patyrimu. Kitam šitas patyrimas yra nieko nesakantis.
Tas mano vaikas, kuris eina su manimi, jis laimi mane, o tai yra palaima iš vidaus. Aš visiems suteikiu šitą palaimą, bet nevisi patiki, kad šitą palaimą jie gali patirti dar šitame, fiziniame, gyvenime. Dėl to šitas nepasitikėjimas nustelbia šį sielos troškimą patirti mane, gyvą duoną, gyvą vandenį, gerti jį, ir visą laiką malšinti troškulį tiktai per gyvą ryšį su manimi.
Mano mylimi vaikai, aš jus giriu už tai, kad jūs renkatės, buriatės į dvasines grupes. Šitos grupės turi daugybę pavadinimų. Jie atrodo jums, kaip išsisklaidę. Turi savas nuostatas, savas tiesas, bet, iš tikrųjų, jie atveria sielą.
Jūs turite taip pat žvelgt į savo brolių ir sesių sielą. Rasti sąsajos taškus, žiūrėti kas jus apjungia, o ne tai, kas jus skiria. Jus atskiria tiktai proto sugebėjimas tas tiesas, kurias jūs išskaitote iš savo šaltinių, (mano pastaba – praleistas žodis, galbūt “suprasti,“ “matyti,“ ar pan.) o tie šaltiniai – labai įvairūs. Tačiau, kada siela skaito net ir bet kokią poezijos knygą, kad ir ką tik, dabar, perskaityti eilėraščiai, jus apjungia per jūsų sielų atsivėrimą, dėl to jūs žvelgiate į savo sielos brolius ir seses, atsivėrusia siela.
Tada jūs pamatysite, kad visi šaltiniai, kurie yra parašyti per visą žmonijos istoriją, buvo skirti jūsų sielos tarnavimui, šviesinimui, ir jie atitiko savo laikmetį.
Ir dabar nesilaikykite įsikabinę net ir dabartinio Urantijos Knygos apreiškimo kaip nepajudinamo apreiškimo prie kurio negalima pridurti nė vieno žodžio, nė vienos frazės, nė vieno teiginio. Jūs atverkite sielą ir žvelkite į tą patį apreiškimą atvira siela, ir pamatysite, kad šitas apreiškimas jūsų pačių sielos patyrimais yra papildomas, ir nėra svarbu, kad šito nėra parašyta Urantijos Knygos apreiškime. Jūsų siela kalba daugiau, nes tai yra jūsų pačių patyrimas, patyrimas su manimi.
Aš jums pateikiu patyrimą, kuris yra jus ugdantis, kiekvienam savo, kiekvienam pagal išgales, ir kiekvienam aš visą laiką kartoju: “Mano mylimi vaikai, aš myliu jus, kad jūs galėtumėte pamilti vieni kitus.“ Tik per šitą kartojimą, nuolatinį kartojimą, jūsų siela išgirsta, ir trokšta atsiverti, ir pajausti, kad šitoji meilė yra begalinė, amžina. Niekada jai nėra pabaigos ir nebus.
Jūs turite patys pajausti, kad jūs, kiek bemylėtumėte savo aplinką, iš manęs gausite daugiau meilės, negu galite ją padalinti kitiems. Bet aš jus raginu, nebijokite dalinti savo meilę visiems kitiems, nes kiti lygiai taip pat laukia ištroškę šitos meilės, kaip ir jūs kažkada laukėte. Jūs taip ieškojote ne dėl to, kad buvote suradę mane, ne dėl to, kad buvote pajautę meilę, bet dėl to, kad šitos meilės jums stigo. Trūko meilės, dėl to ieškojote. Žinokite, dėl to ir kiti jūsų sielos broliai ieško šitos meilės. Dalinkite ją, kada prisipildote iš manęs, kada atsiveriate man. Tegu šitoji meilė, sklindanti iš manęs, jus suvienija per mano Dvasią, jus visus. Vadinkite mane bet kokiais žodžiais. Jeigu jūsų širdis bus atverta, jūs visada mane pajausite ir patirsite, kad aš esu Tas, kurio ieškojote ir atradote.“
------------
Ačiū Tau mylimas Tėve. Aš garbinu Tave, garbinu. Ačiū Tau. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.
Kada siela yra atsivėrusi, tuomet ji trokšta daug kartų Tėvui nuoširdžiai dėkoti už jai suteiktą palaimą. Tuo tarpu tai skaitant, ir vertinant vien tik žmogaus intelektu, atrodys, kam čia tą patį sakyti kelis kartus.
Dėl to jūs šitą turėtumėte turėti omenyje, skaitydami mano padėkojimą Tėvui pačioje pabaigoje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas