Koks turi būti požiūris į UK? Ar ji geriausia, ar ji tik atlieka savo funkciją

Mane galbūt savotiškai išgelbėjo posakis "Gyvenant tuo kas tiesa, patiriama laimė" iš Urantijos Knygos, pastarąjį laikotarpį tai vienas iš teiginių einat tokiu keliu, kad tai kas žinoma būtų taikoma praktiškai. Apie Urantijos Knygos nesupratimą, kiekvienas drąsiau ar mažiau gali sakyti pagal savo asmeninį Kūrinijos ir Dievo patyrimą. Vienos iš vertybių einant keliu, tai sąmoningumas ir harmonija. O meilę, kuri tokia didinga ir viską persmelkianti, abejoju ar net galima vadinti vertybe, ta prasme kad buvimas joje yra natūralus susivokimų rezultatas, kuriuo abejoti nebėra kaip.

Urantijos Knyga - padeda mums pažinti Dievo ir jo kurtų asmenybių veikimą didžiojoje visatoje, padeda pažinti Jėzaus gyvenimą ir to meto mokymus - kas padeda suvokti Dievo charakterį labiau, ir tuos paprastus požymius kurie būdingi žmogui jeigu jis gyventų Dievo valioje. Kaip ten kažkur knygoje rašoma, pati knyga parašyta "išplėsti kosminę sąmonę, padidinti kosminę įžvalgą" ir panašiai. Mes netgi galime priartėti prie Dievo užmegzdami ryšį su juo, priimdami mokymus iš Tėvo, Trejybės, ar kitų dvasinių mokytojų - iš užuomenų apie tai Urantijos Knygoje, ir Nebadono Mykolo pavyzdžio.

Tie kurie nėra tiek sąmoningi, gali sakyti pvz "vanduo yra daug geriau už pieną, pienas yra netinkamas žmogui". Gerai, jeigu žmogus moka VERTINTI ir atsirinkti kas JAM PAČIAM tuo metu yra vertinga kaip augimo priemonė, ar ne. Tačiau yra daroma klaida - kažką iškeliant, o kitą sumenkinant. Po kiek laiko, paaugęs žmogus ir būdamas sąmoningesnis jau pradės matyti, kad "vanduo tikrai yra geras gėrimas, jis tinkamas tiek žmogui tiek augalams. O pienas, nors netinkamas žmogui, jis tinkamas ribotą laiką augantiems vaikams kurie dar vaikystėje turi išskiriamus fermentus virškinti pienui" - taigi jau sąmoningiau suvokiami dėsningumai.
Dažnai žmogus tiesiog neranda kitų žodžių kaip pasakyti, kad viena yra geriau už kita kažkokia tai prasme - todėl labai banaliai tiesiog pasako viena geriau už kita, be jokių požymių, be jokių argumentų ar skirstymų. (tai gali būti nekantrumas, grubumas, skubotumas). Sąmoningas žmogus nebegali taip atmestinai kalbėti, o tai ką daro daro gerai ir kokybiškai.

Taip būna ir su vertinimu seminarų, sektų, religijų, mokymų, knygų. ASMENINIU požiūriu kiekvienas iš jų žmogui gali būti geresnis ar blogesnis, ir būtent KONKREČIU LAIKMEČIU. Tam pačiam žmogui prieš 30 metų buvo artimiausia biblija o visa kitą jis neigė, jis studijavo ją daug dešimtmečių.. o tarkim radęs Urantijos Knygą, įsigilinęs į ją pamatė kad ji nušviečia jo suvokimą labai dideliu laipsniu, ir net ta pati biblija jam yra suprantamesnė ir "duodanti daugiau". Bet ar teisinga sakyti šioje vietoje kad Urantijos Knyga yra geriau nei biblija? Apie tai net norėčiau sukurti atskirą temą, teisingam požiūrio į Urantijos Knygą ir kitus mokymus susiformavimui. Aš siūlau žvelgti taip, jog kiekvienas daiktas, produktas turi tam tikrą poveikį, efektą reaguodamas tam tikroje aplinkoje, tam tikram kitam objektui ar subjektui.

Praktiškai, tik gerbiant laisvą valią, ir žvelgiant tokiu požiūriu jog kiekvienas pasirinkimas yra vienodai galimas - tik tada bet koks pasirinkimas bus tikras pasirinkimas. Kodėl? Vienas iš todėl, yra todėl kad savaime tai kas materialu neturi jokios prasmės išskyrus tą prasmę kurią suteikia dvasinė sąmonė, savo atsivėrimu, savo požiūriu. Tik ta dvasinė sąmonė yra "tas varikliukas", ta dalis kuri dažnai būna paslėpta po storu nuostatų sluoksniu, po prisikurtų taisyklių ir teisimo/smerkimo/vertinimo žvelgiant proto nuostatomis sluoksniu. Tai jeigu žmogui siūlysi kad va šitas daiktas geriausias - tarsi su vektoriumi/pastūmėjimu/išbalansavimu prote - jis tą daiktą ir priims protu, arba vertins protu. O jeigu tai perduodama su pusiausvyra, su ramybe, su pagarba kiekvieno laisvai valiai, ir subtiliai - tada žmogaus kuris turi pasirinkti protas bus ramus ir į priekį pasirinkti galės ateiti jo dvasinė sąmonė, jo vidus.. kuris jau padarys sprendimą pagal vertybes, pagal tai kas jam iš tikro svarbu.

Tai, matydamas įvairius žmonių požiūrius į tą patį reiškinį keliu pamąstymams vieną aspektą:
Ar Urantijos Knyga gali būti vieninteliu šaltiniu, atsakančiu į visus žmogaus dvasinio augimo ir ėjimo charakterio atskleidimo keliu klausimus? Ar Urantijos Knyga plius per viršsąmonę perduoti mokymai susiję su Urantijos Knyga gali tai padaryti? O gal žmogui reikia suvokti, kad Urantijos Knyga - išplečia jo suvokimą tam tikroje srityje tam tikru būdu IKI TAM TIKRO LYGIO. O dvasiniai mokymai gali nugludinti žmogaus proto žinias, žmogaus išmintį, suteikti dvasinę kryptį TIK TIEK kiek žmogus žino įvairių dėsnių, išminties ar žinių apskritai. Ar nėra taip kad kuo žmogus daugiau suvokia įvairių dėsnių TUO LABIAU jis padeda Dievo dvasiai vesti jį, nes kitaip Dievas neperduos sudėtingesnių mokymų - NES PATS ŽMOGUS NEPAJUDINO NĖ PIRŠTO kad praplėstų savo žemiškojo proto, kaip įrankio gebėjimus.

O mokymasis gali būti ir iš patirties, gali būti kad nauji suvokimai ateis tuomet, kada žmogus taikys savo gyvenime tai ką jau žino. Tai žmogui gali nereikėti nė vienos knygos, tik gyvenimo ir ryšio su Dievu. Tačiau kodėl tada dvasiniai vedliai labai toli pažengę charakterio išgryninime, pažengę įvairiose žiniose, bendraujantys su įvairiomis dvasinėmis asmenybėmis užrašinėja knygas žmonėms, ir net kalba kad tam tikrai informacijai mes dar nesame pasirengę?

Aš manau kad kai kurie galbūt nori iš Urantijos Knygos, kaip Chuck Norris iš akmens išspausti sultis, kada galėtų naudotis tiek Urantijos Knyga, tiek kitais mokymais per IŠSIUGDYTĄ GEBĖJIMĄ VERTINTI ir ATSKIRTI, tiek ryšiu su Dievu ir pasiekti kur kas geresnį KOKYBĖS prasme rezultatą. Tai yra tiesiog paprastas, paprastų dėsnių atpažinimas ir taikymas.

Todėl pačioje pradžioje užsiminiau apie sąmoningumą ir harmoniją. Natūralu, kad žmogus žengiantis dvasios atskleidimo keliu, tampa vis sąmoningesnis, vis labiau įžvelgia dėsningumus, o šitaip skaidrindamas protą išlaisvina vis didesnį besąlyginės meilės srautą, vis daugiau dirba kitų labui.

Aš manau kad "šaltumas" ateina iš proto nuostatų, kada kai kurie žmonės - bijo klysti, ir net kelti klausimus. Juk iškėlus klausimą, galima aptarti tai iš įvairių pusių, o tada ir kitiems tampa aiškiau. Kai žmogus yra vientisas, jis gali kalbėti be perstojo iš širdies, pradėti veikti akimirksniu kai reikia kam padėti. O tas stabdymas ateina iš proto nuostatų - kurias akivaizdu reikia KEISTI. Kokios tos nuostatos, ir ką reikia keisti? Net jeigu ir apie tą patį atsivėrimą kalbant, manau kalbėti reikia, diskusija turi vykti.. o tada ir atsakymai išaiškės. Panašiai kaip ir Urantijos Knygoje rašoma, kad tam jog žmogus galėtų priimti Minties Derintojo mokymus jis apskritai turi būti mąstantis, o jau prie tų mąstymų ir dvasia gali nušviesti tikrąją padėtį. Kol kas tiek.