Urantijos Knygos atsiradimas

“Urantijos dokumentai. Šie dokumentai, iš kurių vieną sudaro ir šitas dokumentas, yra pats naujausias tiesos pateikimas Urantijos mirtingiesiems. Šitie dokumentai skiriasi nuo visų ankstesniųjų apreiškimų, nes jie nėra vienos atskiros visatos asmenybės darbas, bet daugelio būtybių sudėtinis pateikimas. Bet nė vienas apreiškimas, kuriame nėra siekiama Visuotinio Tėvo, niekada negali būti pilnutinis. Visi kiti dangiškieji pagalbos suteikimai yra ne daugiau kaip daliniai, laikini, ir iš esmės pritaikyti vietinėms sąlygoms laike ir erdvėje. Nors tokie pareiškimai, kaip šis, matomai gali sumažinti visų kitų apreiškimų betarpišką įtaką ir autoritetą, bet į Urantiją atėjo tas metas, kada yra tikslinga pateikti tokius atvirus pareiškimus, net ir rizikuojant, jog ateityje šito, paties naujausiojo iš tiesos apreiškimų poveikis ir autoritetas Urantijos mirtingųjų rasėms bus susilpnintas.“ (1008-02)

Šitoji citata yra paimta iš Urantijos Knygos. Tai dvasinės asmenybės, Melkizedeko, perteikta mintis Urantijos Knygos skaitytojams.

Labai gili ir prasminga mintis.

Kaip ir visa Urantijos Knyga yra unikali.

Ir šiandien jos šviesa akina daugelį protų ir nebeduoda ramybės, kad iš tikrųjų žmoniją pasiekė gyva Tėvo tiesa ir šviesa tokiu pavidalu, kurio iškraipyti nebebus taip lengva, kaip buvo galima iškraipyti, ir kaip iškraipė, Jėzaus mokymus ir jo visą gyvenimą jam išvykus iš mūsų planetos, Urantijos.

Dabar dangiškosios būtybės, realios asmenybės, mums paliko paties ryškiausio spindėjimo tiesą ir šviesą, kuri dar tūkstantį metų švies ir rodys kiekvienam mūsų planetos gyventojui kryptį pas Tėvą.

O kas bus po tūkstančio metų?

Dvasinių būtybių toks buvo sumanymas, kad per tiek laiko žmonija jau sugebės, be didelių iškraipymų, įsisavinti Urantijos Dokumentų apreiškimą, ir bus galima perteikti dar platesnį požiūrį į Tėvą ir į Jo kūriniją, kuri bus, dideliu laipsniu, tapusi ir mūsų kūrinija.

Tik visa tai bus pasiekiama ne savaime, ne automatiškai, kaip burtininko lazdele pamojus, bet mūsų pastangų dėka, kiekvieno iš mūsų dvasinio vystymosi dėka.

Tuo tarpu šiandien daugelis Urantijos Knygos skaitytojų negali nurimti ir stengiasi sužinoti, kokiu gi būdu atsirado pati Urantijos Knyga?

Kada atsiverčiate knygos tą turinį, kuriame yra autorių vardai, tuomet perskaitote kiekvieno Dokumento autoriaus priklausomybę vienai ar kitai dvasių kategorijai – Dieviškasis Patarėjas, Išminties Tobulintojas, Visuotinis Cenzorius, Galingasis Žinianešys, Archangelų Vadovas, Gyvybės Nešėjas, Melkizedekas, ar net konkrečių asmenių dvasių vardus – Manovandetas Melkizedekas, Makiventa Melkizedekas, Solonija. Knyga turi ir antrąjį turinį – tai būtent labai smulkus turinys, kurio apimtis siekia beveik šešiasdešimt puslapių. Todėl daugumą žmonių tikrai domina, kas šiuos Dokumentus užrašė, jeigu jos autoriai yra dangiškosios būtybės?

Ir tokie klausimai kyla visiems skaitytojams, nesvarbu, kokioje šalyje jie gyventų.

Iš tikrųjų tai nėra esminiai klausimai, nes nuo atsakymų į juos niekas nesikeičia – knygos turinys koks buvo, toks ir liko.

Pati Urantijos Knyga kalba, jog tai yra daug aukštesnio už žmogiškąjį protą sumanymas, kada ją skaitai iš eilės, nesirinkdamas vien tik tokių vietų, kurios patenkintų tiesiog smalsumo poreikį. Ir ji atsako į šiuos klausimus ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, pačių Dokumentų turinio prasme, jų nuoseklumu, didele išmintimi, objektyvumu, sudėtingų dalykų perteikimu žmogui suprantama kalba, ir vis tiek išsaugant vidinę viršžmogiškąją galią, kuri yra įprasminta knygos struktūroje, kada einama, priešingai negu eitų mirtingojo žmogaus protas, nuo sudėtingiausio dalyko prie paprasčiausio – nuo Tėvo iki žmogaus – kada lyg ir štrichais įvairiose vietose yra papildoma informacija taip imliai, bet tuo pačiu taip nuosekliai ir sklandžiai, kaip žmogaus protas nepajėgus vienu sakiniu pasakyti tokią galingą mintį, kaip kiekvienas iš eilės einantis dokumentas pateikia informaciją apie aukštesnio rango dvasias ir kūrinijos vis didesnę dalį kosmose, negu vėlesnis dokumentas, o kiekviename dokumente kiekvienas skyrius lygiai taip pat apima didesnius kūrinijos segmentus ir jų ryšį su mažesniais segmentais, atskleidžiamais vėlesniuose skyriuose.

Taip, kaip yra pateikiama visatų sandara, energijos, proto, ir dvasios veikimas, Rojaus absoliuti gravitacija ir daugybės visatų linijinė trauka, tokių dalykų nežino joks mokslas. Ir dėl to daro daugybę klaidingų apibendrinimų, kurie neatitinka tikrovės.


Ne taip jau ir toli tas laikas, kada būtent pagal Urantijos Knygos apreiškimą savo sampratas pradės koreguoti mokslas, filosofija, menas, ir religija, kada mokslininkai, filosofai, menininkai, ir religininkai vis daugiau susipažins su Urantijos Dokumentų apreiškimu ir atras TĖVĄ savyje. O tai pat ir šeima pasikeis, kada tėvai atras Tėvą savyje ir pradės savo vaikus ne auginti, bet auklėti kartu su atrastu savyje Tėvu.

Ir vien tik Tėvo atradimas savyje keis viską – kiekvieną Tėvą atradusį atskirą žmogų, ir visą žmoniją, kad Tėvo meilė ir gėris įsiviešpatautų tiesoje, visur ir visada.

Šio tikslo ir siekia dvasinės asmenybės Urantijos Dokumentų apreiškimu žmonėms.

Ir šitokio galingo Apreiškimo, Urantijos Knygos, kilmė niekada nebuvo, ir nėra iki šiol, žinoma nė vienam žmogui. Dėl to galima tik samprotauti apie pačių Dokumentų atsiradimo aplinkybes, bet ne apie patį Apreiškimo sukūrimą, perteikimą, ir materializavimą.

Būtent pats Urantijos Knygos turinys leidžia žmogui patirti, kad tai nėra žmogiška informacija, o Apreiškimas iš aukštesnių dangiškųjų būtybių. O kokiu keliu jis atsirado, tai visiškai nekeičia Urantijos Knygos pačios žinios.


Kada aš skaičiau Urantijos Knygą anglų kalba, manęs visiškai nedomino jos atsiradimas, nes aš džiaugiausi pačia ta tiesa, kurią gerte gėriau kaip nuostabiausią tyrą vandenį.

Ir mane labai nustebindavo, kada vėliau, pradėjęs apie Urantijos Knygą pasakoti kitiems, susilaukdavau kritikos, kad neturėčiau tikėti tokiomis “fantazijomis,“ kai vos tik pasirodžiusi knyga mėgina nustumti du tūkstančius metų “išsilaikiusį“ Naująjį Testamentą. Mane nustebindavo žmonių nesugebėjimas matyti didesnę ir gyvą tiesą net ir tada, kada jiems tą tiesą “sukramtydavau,“ paaiškindavau, ir vis tiek jie likdavo akli ir nematantys tos didesnės šviesos ir tiesos.

Kadangi šiuo metu daug žmonių mėgina aiškinti apie Urantijos Knygos atsiradimą, net ir žinomas jos atsiradimo aplinkybes, bet priešingai negu tos aplinkybės buvo tikrovėje, tai norėčiau pateikti jums man žinomą informaciją, iš įvairių šaltinių, informaciją apie tas aplinkybes, bet ne apie patį metodą, kaip Urantijos Dokumentai atsirado.

Urantijos Dokumentų materialaus atsiradimo metodo niekada nežinojo, ir dabar nežino, nė vienas žmogus, nors išsiaiškinti jį mėgino ne kartą. Bet visada nesėkmingai.

Urantijos Knygoje labai dažnai užsimenama, kaip vis tik yra sunku aukštesniam dvasių protui tiesą, jam įprastą ir suvokiamą, supaprastintai, ir laikantis tam tikro gauto leidimo, perteikti žmonėms, kad ją nors kiek giliau suprastų ir žemesnis žmogaus protas:

“Dieviškosios tiesos vienas po kito einantys planetiniai apreiškimai būtinai apima aukščiausias egzistuojančias dvasinių vertybių sampratas kaip naujo ir išplėsto planetinių žinių suderinimo dalį. Todėl, rengiant šituos pateikimus apie Dievą ir jo visatos pagalbininkus, mes atrinkome šitų dokumentų pagrindui daugiau negu vieną tūkstantį žmogiškųjų sąvokų, išreiškiančių aukščiausias ir labiausiai išvystytas planetines žinias apie dvasines vertybes ir visatos prasmes. Ten, kur šitos žmogiškosios sąvokos, surinktos iš praeities ir dabarties Dievą pažįstančiųjų mirtingųjų, nėra adekvačios tam, kad pavaizduotų tiesą taip, kaip mums yra nurodyta ją apreikšti, mes tikrai nedvejodami jas papildysime, šituo tikslu pasitelkdami savo aukštesnes žinias apie tikrovę ir Rojaus Dievybes ir jų transcendentinę gyvenamąją visatą. (0017-01)
“Mes visiškai suvokiame savo užduoties sunkumus; mes pripažįstame, jog dieviškumo ir amžinybės sąvokų kalbos neįmanoma iki galo išversti į mirtingojo proto ribinių sąvokų kalbos simbolius. Bet mes žinome, jog žmogiškojo proto viduje gyvena Dievo fragmentas, ir jog su žmogiškąja siela gyvena Tiesos Dvasia; ir dar daugiau mes žinome, jog šitos dvasinės jėgos nematomai veikia, kad įgalintų materialų žmogų suvokti dvasinių vertybių tikrovę ir suprasti visatos prasmių filosofiją. Bet net dar tikriau mes žinome, jog šitos Dieviškojo Buvimo dvasios gali padėti žmogui dvasiškai įgyti visą tiesą, kuri prisideda prie visą laiką besivystančio pirmyn asmeninio religinio patyrimo Dievo-sąmonės – tikrovės padidinimo.(0017-02)

“Visose mūsų pastangose praplėsti ir sudvasinti žmogiškąją sampratą apie Dievą, mus nepaprastai varžo mirtingojo proto riboti sugebėjimai. Mus, vykdant savo užduotį, taip pat labai rimtai suvaržo kalbos ribotumas ir skurdumas tos medžiagos, kurią būtų galima panaudoti iliustravimui arba palyginimui tam, jog galėtume pavaizduoti dieviškąsias vertybes ir pateikti dvasines prasmes žmogaus ribiniam, mirtingam protui. Visos mūsų pastangos išplėsti žmogiškąją sampratą apie Dievą būtų beveik bergždžios, jeigu ne tas faktas, kad žmogiškojo proto viduje gyvena padovanotas Visuotinio Tėvo Derintojas ir kad mirtingojo protą persmelkia Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasia. Todėl, pasitikėdamas šitų dieviškųjų dvasių buvimu žmogaus širdyje tam, kad padėtų išplėsti sampratą apie Dievą, aš su džiaugsmu imuosi vykdyti savo mandatą, kad pamėginčiau toliau pavaizduoti Dievo prigimtį žmogaus protui.“ (0033-03)

“Kadangi jūsų pasaulis apskritai nieko nežino apie kilmę, net ir apie fizinę kilmę, tai atrodė, jog būtų išmintinga kartas nuo karto pateikti mokymą kosmologijos srityje. Ir visada tai sukeldavo problemų ateičiai. Apreiškimo dėsniai mus labai smarkiai suvaržo uždrausdami perteikti neužtarnautas arba per ankstyvas žinias. Bet kokia kosmologija, perteikta kaip apreikštos religijos dalis, turi lemtį, jog per labai trumpą laiką pasens. Dėl to, ateities žmonės, susipažindami su tokiu apreiškimu, bet kokį tikros religinės tiesos elementą, kuris jame gali būti, jaučia pagundą atmesti, kadangi jie atranda klaidų spręsdami iš pirmo žvilgsnio apie jame pateiktas asocijuotas kosmologijas.“(1109-02)

“Žmonija turėtų suprasti, jog mus tuos, kurie dalyvauja tiesos apreiškime, labai griežtai suvaržo mūsų vyresnybės pamokymai. Mes nesame laisvi, kad galėtume anksčiau laiko pasakyti, kokie bus padaryti moksliniai atradimai per tūkstantį metų. Apreiškėjai turi veikti sutinkamai su tais nurodymais, kurie sudaro apreiškimo mandato dalį. Mes nematome galimybės, kaip šitą sunkumą galėtume įveikti, nei dabar, nei bet kuriuo metu ateityje. Mes visiškai gerai suvokiame, jog nors šitos serijos apreiškiami istoriniai faktai ir religinės tiesos išliks užregistruoti per ateities amžius, bet po kelerių trumpų metų daugelį mūsų teiginių, susijusių su fiziniais mokslais, reikės peržiūrėti dėl to, kad mokslas vystysis toliau ir bus pasiekti nauji atradimai. Šituos naujus įvykius mes net ir dabar numatome, bet mums yra uždrausta į apreiškiamus dokumentus įtraukti tokius žmogaus neatrastus faktus. Tebūnie aišku, jog apreiškimai nebūtinai yra įkvėpti. Šitų apreiškimų kosmologija nėra įkvėpta. Ji apsiriboja mums suteiktu leidimu dabartines žinias suderinti ir susisteminti. Nors dieviškoji arba dvasinė įžvalga yra dovana, bet žmogiškoji išmintis turi vystytis.” (1109-03)

Kalbant apie Urantijos Knygos atsiradimo aplinkybes būtina pabrėžti, kad visi tie mūsų sielos broliai, kurie buvo su jomis susiję tiesiogiai, jau šitą planetą yra palikę ir žengia toliau savo dvasinio vystymosi žingsniu pas Tėvą Rojuje. Todėl tiesioginių liudininkų, kurie patys būtų buvę tose aplinkybėse tarp mūsų jau nebėra. Yra tik tam tikri paliudijimai jų paliktų dokumentų arba tų dar esančių tarp mūsų sielos brolių ir sesių, kurie patys tose aplinkybėse nedalyvavo, bet turėjo progų bendrauti su anais betarpiškais Urantijos Dokumentų pasirodymo aplinkybių liudininkais, kada dar jie buvo mūsų planetoje.

Tačiau net ir tų aplinkybių tiesioginiai liudininkai niekaip negalėjo įminti mįslės, kaip gi vis tik atsiranda Urantijos Dokumentai.

Prie Urantijos Knygos atsiradimo prisidėjo tiek dvasios, tiek Tarpinės Būtybės iš apreiškėjų pusės, tuo tarpu iš žmonių pusės dalyvavo trys subjektai – vienas subjektas - tai miegantis vyras, antras subjektas – tai grupė iš šešių žmonių, pavadintų Kontaktuojanti Komisija, ir trečias subjektas – tai kelių šimtų žmonių grupė, pavadinta Forumo vardu. Kiekvienas iš šitų trijų subjektų suvaidino savo vaidmenį.

Iš dvasinių tvarinių pusės dalyvavo gausus skirtingų kategorijų dvasių būrys, pirminės ir antrinės kategorijų Tarpinės Būtybės, kurios pačios nėra dvasios, tačiau žmogiškajam žvilgsniui yra nematomos, o taip pat miegančiojo subjekto Minties Derintojas.

Miegantis vyras buvo panaudotas tiek, kiek buvo reikalinga panaudoti jo balso stygas, kad dvasios galėtų bendrauti su Kontaktuojančios Komisijos nariais, dar likus daug laiko iki Urantijos Dokumentų pasirodymo, o taip pat buvo panaudotas šio žmogaus Minties Derintojas, kad būtų galima perteikti patį Apreiškimo tekstą, nepanaudojant paties miegančiojo subjekto proto. Iki šiol nėra žinoma, kokiu būdu tai buvo padaryta.

Pati pradžia prasidėjo vieną vakarą nuo beldimo į daktaro Viljamo Sadlerio buto duris Čikagoje. Tai buvo kažkurį vakarą laikotarpyje tarp 1906 ir 1911 metų. Tikslios datos niekas dabar pasakyti negali, nes vieni tyrinėtojai tvirtina, jog tai buvo 1906 metais, kiti – 1908, dar kiti – 1911 metais. O patys tų įvykių dalyviai jokių konkrečių datų nepateikė.

Laris Mulinas (Larry Mullins), labai nuosekliai tyrinėjo Urantijos Knygos atsiradimo aplinkybes, kalbėjosi su daugeliu žmonių, kurie patys tiesiogiai bendravo su tų aplinkybių liudininkais, parašė apie jas knygą, drauge su Mereditu Džastinu Sprungu (Meredith Justin Sprung), asmeniškai pažinojusiu tris Kontaktuojančios Komisijos narius, pasirinko vidurkį – 1908 metus – kada aprašo visų įvykių pradžią savo knygoje Urantijos Dokumentų istorija (A History of the Urantia Papers – by Larry Mullins with Dr. Meredith Justin Sprunger, smulkiau žr.www.urantiabook.org arba www.urantiabook.org/mullinshistory).

Savo aiškinime aš remsiuosi šita knyga ir tų įvykių aprašymu joje, o taip pat paties daktaro Viljamo Sadlerio parašyta knygele apie Urantijos judėjimo istoriją (A History of the Urantia Movement).

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, jog tai tik aplinkybių aiškinimas, kaip atsirado Urantijos Dokumentai, bet ne kokiu metodu jie buvo pateikti materialiu pavidalu. Metodas žmogui nėra atskleistas.

Tai buvo padaryta sąmoningai, kad tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie studijuos Urantijos Knygos apreiškimą, iš paties Apreiškimo imtų vis giliau suvokti jo gelmę, jo giluminius klodus, o ne suktų sau galvą, kokiu būdu šitoji gelmė buvo perteikta žmonėms.

Juk kas jaučia susijaudinimą, kada klausosi gražios dainos, visiškai nesirūpina, kaip šita daina buvo kuriama. Pati daina atlieka savo vaidmenį, kad sujaudintų besiklausantįjį.

“1908 metais, abu jauni daktarai vyras ir žmona Viljamas ir Lena Sadleriai gyveno Čikagoje. Tuo metu jie laukė, kol bus baigtas sutvarkyti jų naujasis namas ir neseniai buvo išsinuomoję butą. Vieną vakarą į jų duris pasigirdo beldimas. Kaimynė iš apatinio buto ieškojo pagalbos. Ji sunerimusi aiškino, kad jos vyras niekaip negali atsibusti, nors labai keistai kvėpuoja.

“Nusileidę į apatinį butą Sadleriai pamatė miegantį vidutinio amžiaus vyrą, kuris kvėpavo labai netolygiai; porą kartų įkvėpdavo, o tada iš viso nustodavo kvėpavęs tiek ilgai, kad jau ėmė kelti nerimo ir abiems daktarams. Viljamas, patikrinęs pulsą, nustebo, kad jis buvo visiškai normalus. Vyras miegojo giliai, tad Sadlerio pastangos jį pažadinti nedavė jokių vaisių. Dar keletą kartų jo kūnas sutrūkčiojo. Praėjo daugiau kaip valanda, kada vyras atsibudo pats. Jis labai nustebo pamatęs šalia nepažįstamus: “Kas šie žmonės?“ paklausė jis žmonos. Ji paaiškino, kad ši pora yra daktarai, jų kaimynai iš viršutinio buto, ir kad ji paprašė jų pagalbos, kai niekaip negalėjo jo pažadinti pati. Jis sušuko: “Ką? Kas yra? Ar kas blogai?“

“Daktaras Sadleris paklausė: ‘Kaip jaučiatės?‘ – ‘Jaučiuosi puikiai.‘ ‘O ką sapnavote?‘ – pasiteiravo dr.Sadleris. ‘Nieko, o kodėl klausiate?‘ – ‘Todėl, kad miegodamas vis blaškėtės.‘ Vyras paaiškino, kad jis nieko nesapnavo ir jaučiasi, kuo geriausiai. Tačiau daktaras Sadleris vis tik jį pakvietė ateiti kitą dieną į jų kliniką ir pasitikrinti savo sveikatą.

“Medicininis patikrinimas parodė, kad šio vyro sveikata tikrai kuo puikiausia. Daktaras Sadleris patikrino net visą jo šeimos istoriją, ar kas nors nesirgęs kokiomis nors psichinėmis ligomis ar epilepsija. Viljamas Sadleris pasiūlė savo kaimynui leisti kurį laiką jį stebėti. Ir gavo tam sutikimą.

“Po kelių savaičių šio vyro žmona vėl pranešė, kad nebegali pažadinti savo vyro, ir vėl paprašė pagalbos. Kada Viljamas ir Lena Sadleriai užėjo į savo apatinių kaimynų butą, jie vėl pamatė giliai miegantį savo kaimyną. Šįkart mėgino pažadinti jį net pabadydami smeigtuku. Tačiau vyras kaip miegojo nepabusdamas, tai ir toliau liko tokio gilaus miego būsenoje, kol po kelių valandų vėl atsibudo pats.


“Iki tų metų rudens toks miegas pasikartojo dar kelis kartus. O rudenį Sadleriai persikraustė į savo naująjį namą Čikagoje. Jų kaimynų buto nuoma taip pat baigėsi. Dėl to jie, norėdami būti arčiau abiejų daktarų, taip pat išsinuomojo sau butą netoli naujojo Sadlerių namo.


“Nepraėjus daug laiko po persikraustymo tiek vienų, tiek kitų, Sadleriai vėl buvo pakviesti į pagalbą. Jiems visa procedūra jau buvo tapusi įprasta. Ir jie abu sėdėjo prie miegančiojo ir laukė, kol tas atsibus. Tuo metu Lena Sadler pastebėjo, kaip miegantysis liežuviu suvilgė lūpas. ‘Galbūt jis nori kažką pasakyti. Galbūt mes turėtume jį ko nors paklausti,‘ ji pratarė: ‘Kaip jaučiatės?‘“ (L.Mullins/M.Sprunger)


Visų nustebimui miegantysis subjektas prašneko. Bet balsas buvo ne įprastas miegančiojo vyro balsas, bet specifinis, nes šitam seansui buvo tik panaudotos miegančiojo vyro balso stygos, kad žmonės galėtų išgirsti nematomą būtybę, norinčią bendrauti su žmonėmis.


“Šis balsas prisistatė kaip studentas-tyrėjas iš kitos planetos, atvykęs su stebėtojo misija. Abu daktarai, vyras ir žmona Sadleriai, manė, kad jie susidūrė su tokiu reiškiniu, kuris yra vadinamas automatiniu kalbėjimu. Tokia veikla apima pasąmoninį protą ir gali vykti žmogui to net nežinant.


“Tam, kad patikrintų savo išvadą, daktaras Sadleris pasirūpino, kad šis vyras po kelių dienų atvyktų į kliniką. Jis buvo tikras, kad jam reikia patyrinėti šito žmogaus protą, kad įsitikintų, jog šito reiškinio priežastys glūdi šio vyro pasąmonėje. Daktaro Sadlerio prašymu vyras tam, kad jį patikrintų, sutiko būti užhipnotizuotas.


“Tačiau vyriškis labai sunkiai pasidavė hipnozei. Kada galų gale jis vis tik buvo užhipnotizuotas, daktaras Sadleris nustatė, kad šio žmogaus pasąmonėje nėra jokios informacijos apie tai, ką kalbėjo tariamas dangiškasis atvykėlis. Sadleriui tai buvo keista, ir jį net glumino.


“Einant laikui, per miegantįjį ėmė kalbėti ir kiti tariami atvykėliai. Tačiau tos perteikiamos informacijos kokybė, unikalumas, ir nuoseklumas darė įspūdį tiek daktarui Sadleriai, tiek ir jo žmonai, Lenai. Juos taip pat glumino ir tai, kad pats vyras buvo visiškai abejingas tiek pačiam tam reiškiniui, tiek ir tai medžiagai, kuri buvo gaunama šito paties reiškinio dėka. Tuo tarpu šio vyriškio žmona atrodė, jog labai jaudinasi dėl viso to, kas vyksta su jos vyru.


“Nepaisant savo suglumimo vis tik daktaras Sadleris buvo ir toliau tikras, kad suras ‘mokslinį atsakymą‘ šitam reiškiniui. Jis pradėjo konsultuotis su kitais daktarais ir mokslininkais dėl šito miegančiojo subjekto paslaptingo reiškinio. Tačiau niekas negalėjo paaiškinti tokio keisto miegančiojo elgesio. Ir lygiai taip pat jie buvo sugluminti ir tos informacijos, kuri buvo gaunama per tuos naktinius seansus.“ (L.Mullins/M.Sprunger)


Tačiau per visus šiuos seansus Urantijos Dokumentai dar nebuvo perduodami. Tiesiog Kontaktuojančios Komisijos nariams buvo suteikiamas gilesnis mokymas apie Dievą, apie visatą, apie dvasinę kūrinijos šeimą. Šie žmonės buvo pratinami prie naujų sampratų, daug labiau išplėstų, negu kada nors jos egzistavo Urantijoje. Taip jie buvo rengiami Urantijos Dokumentų pasirodymui, kad jų turinys nebūtų toks akinantis ir pritrenkiantis ir tuo pačiu jų neišgąsdintų.


Viljamas Sadleris savo knygutėje apie Urantijos judėjimo istoriją, išleistoje 1960 metais, rašo:

“Atrodytų, jog, per šituos ankstyvuosius metus, mūsų nematomi draugai buvo užsiėmę labai nuodugniu tos kontaktuojančios asmenybės tikrinimu, perdavimo metodo repetavimu, Kontaktuojančios grupės narių parinkimu – apskritai žiūrint – parengimu tos arenos, kad vėliau būtų pradėtas “Urantijos Dokumentų” pateikimas.

“Per šituos ankstyvuosius metus mus supažindino su daugeliu naujų ir, mums, tam tikra prasme keistų sąvokų apie visatų visatą ir apie žmogų ir jo gyvenimą žemėje.

Tarp šitų didelio kiekio naujų kosmologijos ir filosofijos idėjų, gali būti paminėtos tokios:

Nauja samprata apie toli nusidriekiantį kosmosą.
Milijonai kitų apgyvendintų planetų.
Supažindinimas su dešimtimis skirtingų ir įvairių dangiškųjų asmenybių ešelonų.
Žmonijos evoliucinės kilmės – net ir evoliucinio kosmoso – patvirtinimas.
Informavimas apie Kūrėjų Dievybių daugiskaitiškumą.
Mūsų teologinių sampratų preliminarus patikrinimas. Kantrus siekimas nustatyti, kiek įmanomai toli mes galėtume žengti ta kryptimi, kad būtų keičiami mūsų teologiniai tikėjimai ir filosofinės nuomonės.
Mums šito nesuvokiant, per daugiau kaip dvidešimtį metų, mūsų fundamentalūs religiniai požiūriai ir nuomonės labai smarkiai pasikeitė.
Mus supažindino su tokiais terminais, kaip Pirmasis Šaltinis ir Centras, Havona, supervisatos, ir Aukščiausioji Būtybė – bet mes turėjome menką supratimą, ką šitie vardai iš tikrųjų reiškia.
Mes taip pat išgirdome tokius žodžius, kaip Pagrindinės Dvasios, išorinė erdvė, ir Energijos Reguliuotojai. Bet ir vėl, mes mažai ką supratome, kokia jų prasmė. Mes taip pat sužinojome apie didžiulį skaičių angelų kategorijų.

10. Mes išgirdome apie Minties Derintojus, bet mūsų samprata apie šito termino prasmę buvo neaiški ir nekonkreti.

11. Mes įgijome miglotą sampratą apie morontinį egzistencijos lygį – bet mes niekada negirdėjome minint žodį morontija, kol neprasidėjo Dokumentų perdavimas.

12. Tarpiniai tvariniai mums buvo labai realūs – mes dažnai šnekėdavomės su jais per mūsų įvairius “kontaktus.” Mes gana gerai supratome, kad antrinės tarpinės būtybės vadovavo šiems kontaktams.

13. Mes išgirdome kai kuriuos dalykus apie Liuciferio maištą, bet gavome mažai informacijos apie Adomą ir Ievą.

14. Mes susidarėme įspūdį, kad buvo ypatingos priežastys Jėzaus savęs padovanojimui Urantijoje, bet mes turėjome mažą supratimą, arba iš viso neturėjome jokio supratimo, kokia yra šitų neatskleistų priežasčių prigimtis.

15. Mes retsykiais klausydavomės užuominų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus – bet jie buvo labai atsargūs tuo požiūriu, kad apimtų naujas sampratas, susijusias su Mykolo savęs padovanojimu Urantijoje. Visame Urantijos Apreiškime būtent Dokumentai apie Jėzų ir sukėlė didžiausią nuostabą.

16. Nors mes ir negirdėjome vartojant terminą “Užbaigtumo Korpusai,” bet susidarėme neryškią sampratą, jog Rojus galėtų būti po mirties išliekančių mirtingųjų galutinis tikslas.“

“Mūsų viršžmogiškieji draugai šitokiu būdu praleido daugiau kaip du dešimtmečius, plėsdami mūsų kosminius horizontus, didindami mūsų teologines sampratas, ir vystydami mūsų bendrąją filosofiją.

“Tol, kol nepradėjo atsirasti Dokumentai, mes niekada nesuvokėme, kiek daug mūsų religinis mąstymas buvo išplėstas. Apreiškimui tęsiantis toliau mes ėmėme labiau pripažinti, kiek daug mes buvome iki tol parengti savo religinių tikėjimų milžiniškam pakeitimui šitų preliminarių kontaktų, nusidriekusių per dvidešimties metų laikotarpį, išankstinio mokymo dėka.

“Mūsų kaip mokinių mokymą vėlesnei tarnystei, susijusiai su Urantijos Dokumentų pateikimu, palengvino tas faktas, kad, išskyrus kontaktus su tarpinėmis būtybėmis, nebuvo dviejų kontaktų, kurie būtų buvę vienodi. Mes retai kada susitikdavome su atvykstančiomis asmenybėmis daugiau kaip vieną kartą. Kiekvienas kontaktas buvo visiškai skirtingas nuo bet kurio kito ir visų kitų, buvusių anksčiau. Ir visas šitas patyrimas buvo išsamus ir liberalus parengiamasis švietėjiškas lavinimas plečiant mūsų kosmologiją, teologiją, ir filosofiją – jau nekalbant apie mūsų supažindinimą su naujomis idėjomis ir sampratomis apie didžiulę daugybę žemiškesnių dalykų.

“Ribotas diskusijas apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus šitų parengiamųjų kontaktų metu galima paaiškinti tuo faktu, kad tarpinės būtybės šiek tiek abejojo dėl savo įgaliojimų šituose dalykuose – kaip tas vėliau buvo parodyta, kada prireikė ištisų metų tam, kad būtų išsiaiškinta jų teisė iš naujo perteikti pasakojimą apie Mykolo savęs padovanojimą.

“Tie iš mūsų, kurie nuo pat pradžių dalyvavo šituose naktiniuose budėjimuose, niekada neįtarė, kad mes kontaktuojame su kuo nors tokiu, kas yra viršgamtiška.

“Per šituos ankstyvuosius metus, mūsų visi stebėjimai ir tyrinėjimai visiškai žlugo, kad mums atskleistų tą metodą, kuris buvo suvestas į pranešimų užrašymą.“ (V.Sadleris)

Tačiau pačių dangiškųjų būtybių pasirengimas paties Apreiškimo perdavimui žmonijai truko nepalyginamai ilgiau – apie penkis šimtus metų. Urantijos Fondo vienas iš penkių valdytojų Georges Michelson-Dupont iš Prancūzijos, kalbėdamas tarptautinėje Urantijos Asociacijos konferencijoje, vykusioje 1998 metais Helsinkyje, apžvelgdamas penkis dangiškųjų būtybių apreiškimus žmonijai per pusės milijono metų laikotarpį, apie penktojo – Urantijos Dokumentų – parengimą paminėjo: “O kas susiję su penktuoju, tai mes nežinome, kokie tyrinėjimai buvo atlikti, kokie metodai buvo panaudoti, pasirenkant laiką, vietą, ir žmogiškuosius resursus tam, kad į gyvenimą būtų paleista Urantijos Knyga. Be jokios abejonės buvo dėtos pastangos tam, kad dangiškosios būtybės panaudotų savo analizę ir uolų atidumą ir suderinimą, kaip tai buvo daroma ir per ankstesnius laikus. Ką mes tikrai žinome yra tai, kad toji kalba, kuria buvo pasinaudota, buvo anglų kalba, kad Čikaga buvo ‘šito bendravimo miestas‘ ir kad Urantijos Knygos kilmės šaknys siekia dvidešimtojo amžiaus pradžią. Mes taip pat buvome informuoti, kad Tarpinės Būtybės pradėjo planuoti šitą apreiškimą 1400-1500 metų laikotarpiu. ‘Renesanso periodas palaikė religiją gyvą.“ ( Urantijos Fondo Naujienų biuletenis Nr.5, 1998 metų rugpjūtis – Newsflash, No.5, August 1998, Urantia Foundation, www.urantia.org )

Žmogui Apreiškimą perdavus per anksti jis bus prarastas, nes liks nesuprastas ir nepanaudotas. Todėl žmogus turėjo savo mąstymu priaugti iki tokio Apreiškimo, kuris jį ne išgąsdintų, bet vestų dar labiau į šviesą ir į didesnį Tėvo pažinimą, palyginus su tuo, koks buvo anksčiau. Tad įsivaizduokite šito tiesiogine prasme gigantiško pasirengimo kruopštumą, ir visą tą kantrybę, kada Apreiškimui visą tą ilgą laikmetį buvo dar tik ruošiamasi. O žmogus toks nekantrus jau tuoj pat pasinaudoti vaisiais, rezultatu, ką jau ir bekalbėti apie kantrų ir kruopštų ilgalaikį vien tik pasirengimą reikiamos užduoties įvykdymui.

Parengiamuosius daugiau kaip du dešimtmečius trukusius visus mokymus gavo Kontaktuojančios Komisijos keturi nariai iš šešių, nes kiti du, Kristi ir Bilas, į jos veiklą įsitraukė vėliau. Kokie tai buvo žmonės? Štai Karolinos Kendal (Carolyn Kendall), kuri pati dirbo su Sadleriu, prisiminimai, kada kalbėdama apie Urantijos Knygos istoriją 2003 metų liepos 27 dieną Niujorke ji pasakojo apie šiuos žmones taip:

“Sadlerio karjera prasidėjo nuo grūdų pardavėjo Betl Kryke, Mičigano valstijoje (Battle Creek, Michigan). Vėliau jo gyvenime įvyko posūkis ir jis tapo įšventintu dvasininku, teologu, nagrinėjančiu Bibliją, detektyvu, gydytoju, chirurgu, psichiatru, pastoralinės psichologijos dėstytoju teologinėje seminarijoje, didžiu oratoriumi, sveikatos klausimų propaguotoju periodinėje spaudoje, ir 42 knygų autoriumi. Jis negaišdavo laiko smulkmeniškiems pokalbiams, išskyrus vieną dalyką: jis visą laiką išliko beisbolo Čikagos klubo sirgalius ir niekada nepraleisdavo reportažų apie beisbolo rungtynes per radiją.

“Jis buvo pats nuostabiausias pasakotojas, kokį tik man teko sutikti. Jis turėjo nuostabų humoro jausmą, ir kada kalbėdavosi su Forumo nariais, ar vesdavo seminarus, tai sugebėdavo sukelti tokias juoko bangas, kad galėjo net namo stogas kilnotis.

“Aš turėjau garbės jį pažinoti per paskutiniuosius 17 jo gyvenimo metų, nuo 1951 metų iki jo mirties 1969 metais. Aš jam dirbau dvejus su puse metų šešto dešimtmečio pačioje pradžioje. Daug pacientų ateidavo pas jį nukabinę nosis, o apie valandą pasiklausę jo uždegančių patarimų išeidavo iškėlę galvas. Jis pakeldavo jiems nuotaiką lygiai taip, kaip tą padarė Jėzus jaunam vaikinui, kuris buvo pilnas baimės, pakeldamas jam nuotaiką Kretos saloje.

“Lena Celestia Kellog buvo profesionali medicinos seselė, kada ištekėjo už Viljamo Sadlerio 1897 metais. Mirus jų kūdikėliui-sūneliui, ji pareiškė savo vyrui, jog studijuos mediciną. Jis nusprendė pasekti jos pavyzdžiu. Ir priedo jis pradėjo dirbti Pinkertono detektyvų agentūroje, kad galėtų užmokėti už abiejų mokslus medicinos mokykloje. Jo darbas detektyvu buvo toks sėkmingas, kad Pinkertono agentūra jam pasiūlė tapti jos dalininku, jeigu tik jis liktų joje ir po medicinos studijų baigimo. Šį pasiūlymą Sadleris atmetė, o savo žmoną paskyrė tvarkyti jų pačių naująją medicinos įstaigą. Tuo tarpu jis pats išvyko į Angliją studijuoti chirurgijos. Daktaras Sadleris tvirtino, kad jis pirmas atliko operaciją, kada svetimkūnio pagalba sujungė sulūžusio kaulo dvi dalis. Kada jis išgirdo apie Zigmundą Froidą, tada nuvyko į Vieną ir drauge su Alfredu Adleriu ir Karlu Jungu tapo vienu pirmųjų Froido mokinių. Sadleris buvo pirmasis, kuris atmetė daugelį Froido teorijų, kas sukėlė jo buvusio mokytojo nepasitenkinimą. Aš matydavau pas jį laiškus iš Jungo ir Anos Froid – bet iš jos tėvo nemačiau nė vieno.

“Lena Sadler buvo skatintoja, lektorė, ir rašytoja, rašanti apie tuos dalykus, kurie buvo brangūs jos širdžiai. Ji buvo aktyvistė moterų judėjime sveikatos klausimais. Ji gynė gimimų reguliavimo nuostatas ir propagavo eugeniką ( Tai judėjimas už sveikus palikuonis, kurie gimsta kontroliuojant paveldimumo faktorius per lytinį ryšį – mano pastaba ). Lena Sadler buvo pirmoji, kuri patikėjo šito reiškinio tikrove, kas galiausiai atvedė į Urantijos Dokumentų atsiradimą. Jos vyras buvo įtarus dėl šito dalyko. Jis jautė, kad nudegė nuo Elenos Vait (Ellen White) ir jos vadinamųjų pranešimų. Jis buvo užsitarnavęs tyrinėtojo ir netikrų mediumų ir psichinių reiškinių nuvainikuotojo reputaciją. Ir jis laikėsi šitokios nuostatos iki pasirodė 1935 metais Dokumentas apie dvylika apaštalų. Iki to laiko jis jau buvo pradėjęs dirbti psichiatru ir priėjo išvados, kad nė vienas žmogus negalėjo patekti į tų dvylikos vyrų proto vidų, taigi jis iškėlė rankas ir nuo tol visą laiką tikėjo tokiu reiškiniu.

“Sadleriai turėjo savo draugų, kurie taip pat buvo Kontaktuojančios Komisijos nariai. Lenos sesuo, Ana Bel Kelog (Anna Bell Kellogg), buvo drąsi, ryžtinga, ir atkakli moteris. Ji taip pat dirbo medicinos sesele ir buvo tiesi, profesionali, ir pati mieliausia nedidelė moteris, kokią tik būtų galima kada nors įsivaizduoti. Ana išliko visą laiką ištikima savo pasižadėjimui tylėti ir niekada neatskleidė jokios informacijos, susijusios su Urantijos Dokumentų atsiradimu. Per paskutiniuosius savo gyvenimo penkiolika metų ji dirbo ties Urantijos Knygos abėcėline rodykle.

“Anos vyras, Vilfredas Kelogas (Wilfred Custer Kellogg), buvo daktaro Sadlerio medicinos praktikos verslo tvarkytojas, vedė visą buhalteriją ir dirbo su sąskaitomis. Jis buvo drovus ir nervingas nedidelio ūgio vyras, kuris niekada nemąstydavo daugiau negu nustatyti rėmai. Jis nebuvo toks žmogus, kuris turėjo vaizduotę ar buvo kūrybingas. Iš pradžių aš mąsčiau, kokios jo savybės atvedė jį į kontaktinę grupę. Bet kada ėmiau jį pažinti ir pamilti, tada suvokiau, koks jis buvo ištikimas ir patikimas. Jis buvo Kontaktuojančios Komisijos “rankos ir kojos.“ Sadleriai nebūtų galėję tvarkytis be jo ilgalaikės ir ištikimos tarnystės.

“Daktaras Sadleris, netrukus po Anos Kelog mirties, man pasakė, kad ji buvo paveldėjusi mažytį palikimą iš patikėtinio teise Kelogo valdyto kažkokio turto Betl Cryke. Ponas Kelogas mažai turėjo pinigų, kuriuos būtų galėjęs palikti žmonai. Jos testamentas nustatė sąlygą, kada bus padengtos visos paskutinės išlaidos, tada “likutis“ turi patekti į Urantijos Fondą. Daktaras paaiškino, kad jie labai nustebo, sužinoję, jog vadinamasis “likutis“ siekė 20.000 dolerių. To užteko padengti vertimo į prancūzų kalbą La Cosmogonie D‘Urantia išleidimą. Jie niekada neįtarė, kad turėjo tiek daug pinigų. (Mano pastaba – dėl infliacijos dabar šitoji suma neatrodo didelė, kokia didelė ji iš tikrųjų buvo tuo metu.)

“Kada pirminei kontaktuojančiai grupei prireikė sekretorės 1922 metais, tada apreiškėjai surado ir atvedė į ją aukštą, valdingą, dalykišką moterį vardu Ema Luiza Kristensen (Emma Louise Christensen). Galiausiai Kristi perspausdino visą knygą nuo trijų iki penkių kartų mechanine spausdinimo mašinėle tuo pačiu metu dirbdama visą darbo dieną Federaliniame Rezervo Banke, Čikagoje. Kada aš dirbau Urantijos Fonde Čikagoje, man tuo laikotarpiu buvo nuo 19 iki 22 metų, aš jaučiau, kad mane Kristi baugina. Ji buvo tvirta, ryžtinga, ir atsidavusi vienam reikalui. Kristi ne tik buvo Kontaktuojančios Komisijos narė, bet vėliau ji tapo Urantijos Fondo viena iš valdytojų ir Urantijos Brolijos viceprezidente ir prezidente. Ji gyveno 13 metų po dr. Sadlerio, Kontaktuojančios Komisijos vadovo, mirties. Kristi valdė tvirta ranka visose organizacijose, kurioms ji vadovavo. Ji prisimindavo tas instrukcijas, kurias ji ir jos vienu metu buvę bičiuliai buvo girdėję, ir jų norus ji įgyvendindavo kaip įmanoma geriau, kiek leido jos sugebėjimai, iki savo mirties 1982 metais.

“Yra dar kitas svarbus asmuo pirmųjų vadovų sąraše: Viljamas S. Sadleris, jaunesnysis (William S. Sadler, Jr.). Bilas Sadleris buvo Lenos ir Viljamo Sadlerių vienintelis išlikęs gyvas palikuonis. Jis buvo didis Urantijos Dokumentų mokslinis tyrinėtojas. Būtent Bilas pateikinėjo tokius klausimus, į kuriuos atsakymai vėliau pasirodė kaip sudėtingi dokumentai apie Aukščiausiąją Būtybę ir Absoliutus. Apreiškėjams prireikė didelių pastangų atrinkti tai, kas turėjo patekti į Urantijos Knygą. (Mano pastaba – Apreiškėjai perteikė daug daugiau informacijos negu buvo įtraukta į Urantijos Knygą, ir kai kurie šaltiniai teigia, jog visa nepatekusi medžiaga, Apreiškėjų reikalavimu, turėjo būti sudeginta, kada po Urantijos Knygos išleidimo tarp gyvųjų bus likęs tik vienas Kontaktuojančios Komisijos narys.) Kiekvienas žodis, kiekvienas niuansas buvo labai atidžiai apmąstytas, ir buvo numatyta, kad jis būtų giliai tyrinėjamas. Bilas numatė, kad tikrosios prasmės gali neiškilti metų metais. Bilas Sadleris akino savo motiną, Leną Sadler, kuri kartą puolė neviltin, kad niekada nesupras “šitos sunkios medžiagos“ knygoje: “Kask, ir prisikasi.“ Ji kasė, ir galiausiai ji prisikasė.

“1951 metais per vieną ryšio seansą Apreiškėjai papriekaištavo Forumui, pareikšdami, kad jie ‘pritrenkti dėl tokio jūsų entuziazmo stygiaus ir jūsų santykinio abejingumo šios misijos, kuri buvo patikėta į jūsų rankas, svarbai.‘ Bilas neturėjo kantrybės su tokiais žmonėmis, kurie skaitė dokumentus tiktai paviršutiniškai; jie nebuvo verti, kad prisiimtų lyderių vaidmenį, jeigu nebuvo išstudijavę Dokumentų. Jis buvo įžūlus, bet tikriausiai pats didžiausias Dokumentų mokytojas, kuris kada nors gyveno. Jis mirė 1963 metais.“ (Carolyn Kendall prisiminimai apie Urantijos Knygos istoriją, Niujorkas, 2003m. liepos 27d.)

1923 metais daktaras Sadleris savo namuose organizavo sekmadieninę arbatėlę žmonos ir jo paties draugams ir kolegoms. Ir šito susibūrimo metu buvo svarstomos įvairios temos, įskaitant ir filosofijos temas. Vėliau šitai grupei buvo lemta gauti “Forumo“ vardą ir suvaidinti savo vaidmenį Urantijos Dokumentų istorijoje. Ir ši grupė nebeapsiribojo vien tik jų draugais ir kolegomis, bet plėtėsi, keitėsi savo sudėtimi. Ir joje įvairiu metu pabūvojo 486 nariai, iš įvairių visuomenės sluoksnių, besidomintys gilesniais dalykais negu vien tik aplinka, matoma akims.


Štai ką apie tai rašo pats Sadleris:

“Vykdamas į Kanzaso universitetą paskaityti keleto paskaitų apie Geštalto psichologiją, parašiau laišką savo sūnui, paaiškindamas, kad manau, jog gydytojai turėtų pamėginti palaikyti, kokius nors ryšius su savo ankstesniais pacientais. Patariau, kad pasišnekėtų su motina apie tinkamumą pasikviesti kai kuriuos iš mūsų senų draugų su mumis susitikti valandai ar dviems sekmadienio popietėmis neformaliai diskusijai ir visuomeniniam pabendravimui.

“Kada vieną sekmadienio rytą sugrįžau į Čikagą, tai pamačiau, kad žmona buvo pakvietusi grupę mūsų senų pacientų susitikti mūsų namuose tos dienos popietės trečią valandą. Buvo numatyta šituos sekmadienio parapijiečių susibūrimus organizuoti maždaug taip: Pirma, mes pasišnekėtume kai kuriomis sveikatos temomis – tokiomis, kaip įprastų peršalimų gydymas, nerimo priežastys ir jo gydymas, o tada, išgėrus po puodelį arbatos, dalyvautume neformaliose diskusijose – klausiant ir atsakinėjant į klausimus.

“Laikui einant, šitoji grupė tapo kosmopolitiniu susibūrimu, susidedančiu iš profesionalų, vyrų ir moterų – daktarų, teisininkų, dantų gydytojų, dvasininkų, mokytojų – drauge su atskirais žmonėmis iš visų visuomenės sluoksnių: ūkininkų, namų šeimininkių, sekretorių, kontorų darbuotojų, ir paprastų darbininkų.

“Netrukus, mane paprašė pateikti ciklą pašnekesių apie ‘Protinę higieną‘ arba ‘Parapsichologinius reiškinius.‘ Savo pirmojo pokalbio pradžioje aš pasakiau: ‘Su viena ar dviem išimtimis, visi parapsichologiniai reiškiniai, kuriuos esu tyrinėjęs, pasirodo, kad yra sąmoningos arba nesąmoningos apgaulės. Vieni jų buvo tyčinės apgaulės – kiti buvo tie specifiniai atvejai, kai tas atlikėjas buvo savo paties pasąmoninio proto apgavysčių auka.‘

“Vos tik pasakiau šitai, kai vienas iš grupėje buvusių žmonių tarė: ‘Daktare, jeigu jūs kontaktavote su kuo nors, ko nepajėgėte išsiaiškinti – tai būtų įdomu – papasakokite mums apie tai daugiau.‘

“Aš paprašiau dr.Leną paimti kai kuriuos užrašus, jos užrašytus neseniai vykusio ‘ryšio‘ metu, ir paskaityti juos grupei. Reikėtų suprasti, kad iki šio laiko nebuvo jokio slaptumo, susijusio su šituo atveju. Urantijos Dokumentai dar nebuvo pradėję pasirodyti.

“Būtent maždaug tuo laiku šitos grupės susitikimus mūsų namuose sekmadienio popietėmis buvo imta vadinti ‘Forumu.‘

“Ši grupė pademonstravo tokį didžiulį susidomėjimą šituo dalyku, kad aš daugiau jau niekada nebesugrįžau prie to, kad pateikčiau, kokių nors pokalbių apie sveikatą, kaip buvo anksčiau suplanuota.“ (Viljamas Sadleris)


Tuo tarpu daktaras Sadleris vis stengėsi įminti miegančiojo vyro ir su juo susijusio bendravimo su nematomomis būtybėmis mįslę. Tokie seansai vykdavo, kada ties miegančiu vyru būdavo ne mažiau kaip du Kontaktuojančios Komisijos nariai. Taip buvo daroma tikriausiai dėl to, kad nebūtų galima paneigti seanse dalyvavusio žmogaus patyrimo tiesiog visa tai suvedant į jo išsigalvojimus. Kada yra šalia keli žmonės, kurie taip pat mato ir girdi nepaaiškinamus dalykus, tada tą paneigti vien tik dėl to, kad to nepatyrė paneigiantysis ir jam tai atrodo prasimanymas, tampa daug sunkiau. O kada nėra akivaizdaus paneigimo, o reiškinys yra patiriamas, tai jo dalyviams yra didesnis noras ir ryžtas dalyvauti jame ir net prisidėti prie to, ką girdi iš nematomų būtybių, įtvirtinimo savo gyvenime. Dr. Sadleris buvo skeptiškai nusiteikęs visokių ezoterinių reiškinių atžvilgiu. Jo analitinis protas atkakliai ieškojo priežasties žmogaus pasąmonėje. Ir jam teko nueiti nemažą kelią nepasitikėjimo net ir tuo, ką matė jo akys ir akivaizdžiai girdėjo jo ausys.

Dr. Sadleris ir jo žmona, Lena, buvo tie pirmieji mirtingieji, kurie klausėsi dvasinių būtybių mokymų dar net patys šito nesuvokdami, kad juos moko dvasios.

“Viljamas Sadleris buvo vėliau atsirasiančios Kontaktuojančios Komisijos iš šešių mirtingųjų vadovas. Jis buvo didi asmenybė. Jis kūrė didingas idėjas ir jas siekė įgyvendinti.

“Daktaras Sadleris turėdamas mokslininko pakraipos loginį mąstymą nuolat stengėsi įminti mįslę, kas gi vis tik bendrauja su jais, kada jie girdi perduodamus per miegantį vyrą pranešimus. Jis asmeniškai, nieko nesakęs savo žmonai, nusprendė surengti patikrinimą, sugalvojęs ištisą virtinę ypač sunkių klausimų (Jis buvo žinomas, kaip turėjęs labai gerą fotografinę atmintį), norėdamas įsitikinti, kaip tie vadinamieji ‘atvykėliai tyrinėtojai‘ galės nustatyti, kas yra jo mintyse. Kai kurių su dr.Sadleriu bendravusiųjų teigimu, tokiu reiškiniu, kaip telepatija, jis netikėjo.

“Netrukus tam pasitaikė proga. Per vieną iš tokių naktinių bendravimo seansų, dr.Sadleris ir dr.Lena susidūrė su ypatingai juos “įrlektrinusia asmenybe,“ tvirtinusia, kad ji yra iš tolimos planetos. Savo komentarais ji labai įaudrino abu gydytojus. Ir kada šitoji asmenybė jau buvo beatsisveikinanti, dr.Sadleris metė jai iššūkį tardamas: ‘Kuo gi tu gali įrodyti, kad esi tas, kas sakaisi esąs?‘ Šitoji esybė atsakė: ‘Aš negaliu įrodyti - bet ir tu negali įrodyti, kad aš nesu tas.‘ Tada ji pritrenkė gydytoją tokia pastaba: ‘Tačiau, aš ką tik gavau leidimą atsakyti į keturiasdešimt šešis klausimus iš tavo mintyse laikomų penkiasdešimt dviejų klausimų.‘

“Lena nustebusi pratarė: ‘Vili, kas čia dabar, tu juk neturi jokio klausimų sąrašo, ar ne?‘ Dr.Sadleris buvo priverstas pripažinti, ‘Taip, Lena, turiu, ir jų skaičius yra lygiai penkiasdešimt du.‘

“Tada šitoji stebinanti asmenybė ėmė atsakinėti į tuos keturiasdešimt šešis priimtinus klausimus, kaip ir žadėjo. O pabaigoje pridūrė aštrų įspėjimą:

“Jeigu tik jūs žinotumėte, su kuo bendraujate, tai neklausinėtumėte manęs tokių banalių klausimų. Vietoje šito jūs klaustumėte tokius klausimus, kurie galėtų sulaukti aukščiausios vertybės atsakymų žmogiškajai rasei.“

“Mes informavome Forumą apie visa tai ir pakvietėme juos prisijungti prie mūsų pateikiant klausimus. Nusprendėme pradėti nuo klausimų, susijusių su kosmoso kilme, Dievybe, sukūrimu, ir kitais tokiais dalykais, kurie toli pranoksta visos žmonijos šiandienines žinias.

“Kitą sekmadienį buvo atnešta keli šimtai klausimų. [Redaktoriaus pastaba: paraštėje įrašas: “181 Kl.”] Šituos klausimus išrūšiavome, išmesdami pasikartojančius, ir apskritai, juos patikslindami. Netrukus po šito, atsakydamas į šituos klausimus pasirodė pirmasis Urantijos Dokumentas. Nuo pirmojo iki paskutiniojo, kada šie Dokumentai ėmė atsirasti, tai klausimai ėmė tirpti.

“Tokios procedūros buvo laikomasi per tuos daugelį metų, kada buvo priiminėjami Urantijos Dokumentai. Nėra klausimų – nėra Dokumentų.” (V.Sadleris)

“1924 metų gruodžio mėnesį Sadleriai buvo pasiruošę pateikti didžiulį kiekį klausimų, reaguodami į dangiškųjų būtybių jiems mestą iššūkį. Daktaras Sadleris turėjo 181 užrašytą pakankamai gilų klausimą. Pirmasis iš šitų klausimų buvo: “Ar tikrai yra Dievas? Jeigu taip, tai į ką jis yra panašus?“ Tačiau ėjo savaitės, ir nieko neįvyko. (L.Mullins/M.Sprunger)

“Tada, kartą vieną rytą, šeštą valandą suskambo telefonas. Skambino miegančiojo vyro žmona ir prašė, kuo greičiau ateiti pas juos. Dr. Sadleris paklausė, ‘Kas atsitiko? Ar jis yra miego būsenoje?‘ – ‘Jis miega normaliai, tačiau ne dėl šito skambinu. Prašau, kuo greičiau ateikite!‘

“Kada pasirodė Sadleriai, tada miegančiojo vyro žmona darbo kambaryje juos privedė prie rašomojo stalo. Ji paėmė didelės apimties ranka rašytą rankraštį ir padavė dr.Sadleriui. ‘Iš kur jis atsirado?‘ paklausė Sadleris. ‘Aš nežinau,‘ atsakė pasimetusi moteris. ‘Miego metu jis sukėlė keistą triukšmą, kuris mane ir prižadino. O tada ant jo rašomojo stalo aš ir pastebėjau šitą.‘ – ‘Ar jis buvo atsikėlęs?‘ paklausė Sadleris. ‘Kiek žinau, tai ne. Neįsivaizduoju, kaip jis būtų išlipęs iš lovos manęs nepažadindamas. O jis vis dar tebemiega. Aš nematau, kaip jis tą būtų galėjęs padaryti.‘

“Sadleriai pradėjo tyrinėti glaustai ranka prirašytą beveik 500 puslapių tekstą. Atrodė, kad rankraštyje atsakinėjama į tą 181 klausimą, kurį Sadleriai gavo iš Forumo. Pritrenkti Sadleriai nuėjo į miegamąjį. Miegantis vyras šiuo metu miegojo normaliai. Ir pabudo lengvai. ‘Ar žinote, ką darėte miego metu?‘ – paklausė jo Sadleris. – ‘Nieko nedariau,‘ atsakė vyras. ‘O tai, jūs padarėte! Argi ne jūs užrašėte šitą?‘ paklausė Sadleris. ‘Ne, aš nieko neužrašiau.‘

“Dr.Sadleris paskambino į savo kabinetą ir paprašė Kristi tuoj pat atvežti prietaisą, kurio pagalba jis nustatydavo raumens nuovargį. Jis samprotavo, jeigu iš tikrųjų šis vyras naktį užrašė šį dokumentą, tai jo ranka parodys išsekimo požymių. Tačiau patikrinus, jokio raumenų nuovargio nenustatyta. Sadleriai paprašė šio vyro ir jo žmonos leisti jiems pasiimti rankraštį, kad galėtų atsispausdinti tekstą.

“Tai, kas įvyko dabar, visiškai skyrėsi nuo ankstesniųjų seansų, kada miegantis subjektas ‘kalbėdavo,‘ o Lena Sadler užrašinėdavo. Nors tai dar labiau sudrebino Dr.Sadlerio mokslinio objektyvumo pamatus, bet ir toliau jis ryžtingai siekė patikimai paaiškinti visa tai, kas įvyko. Buvo nusamdyti net keli specialistai, kurie ištyrinėjo rankraščio rašyseną ir užmiegančio vyro rašyseną. Ir jeigu ji sutaptų, tada beliktų patikėti, kad rankraštį parašė miegantis vyras, nepaisant to, kad tokios apimties ir tokio gilaus turinio teksto tiesiog neįmanoma sukurti per naktį. Tačiau buvo nustatyta, kad miegančio vyro rašysena yra ne tokia, kokia buvo parašytas rankraščio tekstas.“ (Larry Mullins/Meredith Sprunger)

Markas Kulieke savo tyrinėjimo Apreiškimo gimimas devintame puslapyje rašo:

“Nors dr.Sadleris savo knygoje “Pokštaujantis protas“ (”Mind at Mischief“) užsimena apie kontaktuojančio individo užrašytus pranešimus, tačiau rašysenos ekspertai nustatė, kad toji rašytinė medžiaga nebuvo parašyta miegančiojo subjekto ar jo aplinkos žmonių rašysena. Kontaktuojanti grupė samprotavo apie tokią galimybę, jog šį tekstą galėjo užrašyti, kokia nors antrinė tarpinė būtybė.

“Kodėl Kontaktuojanti grupė savo svarstymuose mąstė apie antrinių tarpinių būtybių teksto užrašymą, galima paaiškinti tuo, jog po intensyvių ir sekinančių pastangų, stebėjimų, ir tyrinėjimų turėjo pripažinti tai, jog jai visiškai nepavyko nustatyti to metodo, kurio dėka šitie pranešimai buvo paversti į rankraštį.

“Nors kai kurie Urantijos Dokumentų istorikai kad ir tiki Apreiškimo autentiškumu, vis tiek mano, jog Urantijos Dokumentai buvo užrašyti miegančiojo vyro rašysena net ir nekreipdami dėmesio į ortografijos specialistų išvadas, nekreipdami dėmesio į tai, kad niekas nematė šito vyro užrašinėjančio patį tekstą, kad jis pats nieko apie tai net nežino, kad jo mąstymas visiškai neatitinka Apreiškimo pateikiamų Dokumentų turinio, kad jo rankų raumenys nerodo jokio nuovargio, kokį turėtų jie jausti po tokių didelių tekstų užrašymo. Net buvo mėginama pasekti subjektą, vykstantį į darbą, siekiant ‘pagauti‘ jį užrašantį tekstą darbe. Tačiau niekas ir niekada nematė jo užrašinėjančio tekstą.“ (L.Mullins/M.Sprunger)

“Dr.Sadleris ir jo žmona, Lena, 1925 metais sausio 18 dieną atsinešė į Forumo susirinkimą milžinišką jau atspausdintą rankraštį ir pareiškė, kad jų klausimai stebinančiai išsamiai buvo atsakyti, ir grupei perskaitė pirmąjį skyrių, ar “Dokumentą.“ Tuo metu niekas neturėjo jokio supratimo, kokios svarbos tai buvo dokumentai visai žmonijai.

“Nuo tada prasidėjo tokia Forumo veikla – buvo perskaitomas Dokumentas, o tada Forumo dalyviai iš perskaityto teksto raštu pateikdavo klausimų. Juos surinkdavo į dubenį ir išrūšiuodavo. Sadlerių kambaryje stovėjo apie penkiasdešimt kėdžių, ir kartais jos visos būdavo užimtos, jog tekdavo panaudoti net ir gretimą kambarį.

“Forumas buvo iš esmės panaudotas kaip mirtingųjų proto reakcija į perduodamo Apreiškimo tekstą. Tai, kad Forumo nariai labai keitėsi, Apreiškėjams nebuvo svarbu. Jiems svarbiau buvo bendra žmonių reakcija į tą perteikiamą medžiagą ir jos supratimas. Stebėdami ir įvertindami žmonių reagavimą į skaitomus Dokumentus, nematomi Apreiškėjai plėsdavo ir perdirbdavo medžiagą. Šitas procesas palaipsniui leido pateikti didesnį, peržiūrėtą rankraštį, geriau pritaikytą prie Forumo narių reakcijų, supratimo, ir naujų klausimų. Pradinė Forumo struktūra buvo gana neformali ir truko apie aštuonis mėnesius nuo pirmojo Dokumento perskaitymo. Tuo metu daktaras Sadleris pranešė, jog Kontaktuojančiai Komisijai buvo nurodyta padaryti Forumą uždara grupe.“ (L.Mullins/M.Sprunger)


Štai ką apie tai rašo dr.Sadleris:

“Maždaug šituo laiku, Forumą, iš esmės, iš mūsų atėmė. Mums buvo nurodyta suformuoti ‘uždarą grupę‘ – pareikalaujant, kad kiekvienas narys pasirašytų po slaptumo priesaika ir kad Dokumentus ir visus reikalus, susijusius su jais, aptarinėtų tiktai su tais asmenimis, kurie buvo Forumo nariai.

“Buvo išleisti narystės pažymėjimai ir Chartijos narių skaičius siekė Trisdešimt. Šitos organizacijos atsiradimo data buvo 1925 metų rugsėjis. Septyniolika iš šitų Chartijos narių tebėra gyvi. (Mano pastaba – Sadleris savo knygelę išleido 1960 metais.)

“Tie asmenys, kuriems buvo duota užduotis būti atsakingiems už klausimų surinkimą ir mašinėle atspausdinto teksto sulyginimą su ranka užrašytu originalo rankraščiu, tapo žinomi kaip “Kontaktuojančios Komisijos nariai.” Nuo šio momento tiktai šitie Kontaktuojančios Komisijos nariai dalyvaudavo “kontaktų” metu ir priimdavo užrašytus pranešimus per kontaktuojančią asmenybę.

“Kartas nuo karto į Forumą būdavo priimami nauji nariai, po pasikalbėjimo su vadovais ir pasirašę tą patį pasižadėjimą, kurį buvo pasirašę ir pirmieji Chartijos nariai. Šitas pasižadėjimas skelbė: ‘Mes pripažįstame savąjį slaptumo pasižadėjimą, papildydami savo pažadą neaptarinėti Urantijos Apreiškimų ar su jais susietų reikalų su kuo nors kitu, išskyrus aktyvius Forumo narius, ir visiškai neužsirašinėti tokių dalykų, kurie yra skaitomi arba aptarinėjami viešų susiėjimų metu, o taip pat nedaryti jokių kopijų ar užrašų to, ką mes perskaitome asmeniškai.‘

“Paskutinis Forumo susitikimas kaip bendras susirinkimas įvyko 1942 metų gegužės 31-ąją. Per oficialaus egzistavimo 17 metų Forumo bendras narių skaičius pasiekė 486. Nuo šios datos 1942 metais, Forumas toliau veikė kaip studijų grupė iki to laiko, kai buvo organizuota Pirmoji Urantijos Draugija.

“Per tą laikotarpį, kada buvo gaunami Urantijos Dokumentai, daugiau kaip 300 asmenų dalyvavo pateikdami šituos genezės klausimus. Visi Urantijos Dokumentai, išskyrus kelias išimtis, buvo pateikti atsakant į tokius klausimus.“ (V.Sadleris)

“Kontaktuojančios Komisijos nariai buvo vieninteliai asmenys, kurie žinojo miegančiojo subjekto asmens tapatybę. Forumo nariai nedalyvaudavo ryšio seansų metu. Forumo nariai niekada nematė originalių rankraščių, kurie buvo laikomi seife. Po jų atspausdinimo, originalūs rankraščiai iš seifo paslaptingai dingdavo. Nors daktaras Sadleris mėgino nustatyti, kokiu būdu jie išnykdavo, tačiau to padaryti jam niekada nepavyko. Jis iš pradžių griebėsi įvairių triukų, kad supainiotų šį procesą ir galbūt atskleistų apgaulę. Kartą prieš padėdamas rankraštį į seifą jis įdėjo keletą 10 dolerių vertės banknotų tarp rankraščio puslapių. Rankraštis dingo, o 10 dolerių banknotai liko. Tada vietoje to, kad rankraštį padėtų į savo seifą, jį padėdavo į banko seifą. Tačiau rankraštis kažkaip vis tiek dingdavo. Vėliau jis buvo įspėtas, jog pageidautina, kad savo įvairius ‘triukus‘ jis baigtų.“ (L.Mullins/M.Sprunger)

“Pirminis klausimų ir atsakymų procesas truko iki 1929 metų. Ir net iki to laiko daktaras Sadleris vis dar tebeabejojo dėl visos šitos vykstančios procedūros. Tačiau jis sutiko ir su tuo, kas susiję su visa šio reiškinio analize, kad jis vėl atsidūrė toje pačioje vietoje, nuo kurios ir buvo pradėjęs ją tyrinėti. Galiausiai, per pirmuosius penkerius metus buvo perteikta 57 Dokumentai, o atspausdintas rankraštis turėjo 1700 puslapių.“ (L.Mullins/M.Sprunger)

“Urantijos Dokumentų visas tekstas buvo materializuotas ranka užrašyta forma. Tada tekstas būdavo atspausdinamas, patikrinamas, o ranka parašytas dokumentas-originalas būdavo padedamas į seifą. Šitie originalai iš seifo visada paslaptingai dingdavo. Kontaktuojančios Komisijos nariams nebuvo suteikta jokių įgaliojimų tekstą redaguoti. Kontaktuojančios Komisijos nariai tegalėjo atlikti tik perrašinėtojo pareigas, patikrindami rašybą, didžiąsias raides, ir skyrybą. Urantijos Dokumentai buvo išleisti 1955 metais lygiai tokie, kokie jie buvo gauti – geriausiai, kaip tą galėjo žmogus atlikti. Nebuvo absoliučiai jokio žmogiškojo indėlio į tai, kas susiję su autoryste, turiniu, ar struktūra.

“Akivaizdžiai išsivystė neformalūs žodiniai ryšiai tarp Apreiškėjų ir Kontaktuojančios Komisijos narių, visada kaip grupės, ir visada esant miegančiajam subjektui. Šitie neformalūs žodiniai kontaktai su Kontaktuojančia Komisija kaip grupe tikriausiai buvo tiesioginiai, ir daugiau nebebuvo panaudojamos kontaktuojančios asmenybės balso stygos, kaip tarpinis mechanizmas šiems ryšiams. Kaip šitie naujieji ryšiai buvo įgyvendinti, tebelieka atviras klausimas. Šitie ryšiai buvo administracinio pobūdžio ir neturėjo nieko bendro su Urantijos Dokumentų tekstu, kuris visada būdavo materializuojamas užrašyta forma iki šiol iki galo nesuprantamu būdu.

“Taip pat svarbu ir tai, jog žodinis ryšys vykdavo tiktai tam tikromis sąlygomis. Kad jis vyktų, turėdavo dalyvauti ne mažiau kaip du Kontaktuojančios Komisijos nariai. Tai skyrėsi nuo vadinamojo ‘čenelingo‘ reiškinio, nes šitas žodinis ryšys vyko akivaizdžiai ne kūno viduje ir visą laiką buvo girdimas bent jau dviejų dalyvių. Šitoks patvirtinimas užkirto kelią saviapgaulei. Vadinamojo ‘čenelingo‘ proceso metu žodžiai individo yra arba tariamai ‘girdimi‘ asmeniškai, arba ištariami individo, kuris tvirtina, kad jie pasiekia jį iš atsietos nuo kūno autoritetingos esybės. Patvirtinimas – bet kuriuo iš šių pastarųjų dviejų atvejų – yra neįmanomas. Galbūt šie pastebėjimai paaiškina, kodėl galiausiai Apreiškėjai galėjo atsisakyti pirminio žodinio ryšio metodo panaudojant miegančiojo subjekto balso stygas. Šitame ryšio proceso etape – (darant prielaidą, jog buvo panaudotas tiesioginis žodinis ryšys) – galbūt Kontaktuojančios Komisijos nariai galėjo susidoroti su tokia padėtimi, kada girdėjo bekūnius balsus, be nereikalingo streso.(L.Mullins/M.Sprunger)

Kiti administraciniai ryšiai, lygiai taip nesusieti su šiuo tekstu, apėmė daugiau oficialius nurodymus Kontaktuojančiai Komisijai, perteiktus rašytine forma. Kaip ir tekstas, taip ir šitos parašytos žinutės buvo materializuojamos kažkokiu nežinomu būdu. Beveik visi rašytiniai pranešimai paskutiniame puslapyje turėjo nurodymą: “Turi būti sunaikinta sudeginant ne vėliau, kada pasirodys atspausdinti Urantijos Dokumentai.“ Nėra žinoma, kad egzistuotų nors vienas kokios nors rūšies iš tų originalų.

Tačiau kodėl buvo panaudojamas miegantysis subjektas teksto ir rašytinių pranešimų materializavimo procese, kadangi įrodymai rodo, kad jis jų nerašė? Taip pat, kodėl jis akivaizdžiai visada būdavo (miego, visiškai nesąmoningos būsenos), kada vykdavo žodinis grupės bendravimas tarp Kontaktuojančios Komisijos narių ir Tarpinių Būtybių, kadangi yra bent jau šioks toks požymis, kad jo balsas daugiau nebebuvo panaudojamas? Nors mes ir nesame tikri, ar jo balso mechanizmas toliau buvo panaudojamas kai kuriems bendravimams, bet galime visiškai tvirtai pasakyti, nors Dokumentų tekstas buvo užbaigtas ir prasidėjo pasirengimas knygos spausdinimui keturiasdešimtųjų pradžioje, bet kontaktinė asmenybė dalyvaudavo visų ryšių metu tol, kol šie ryšiai buvo oficialiai nutraukti 1955 metais.


Kaip Urantijos Dokumentai buvo materializuoti? Niekas nežino.

Pirmiausia pačioje Urantijos Knygoje yra tokių vietų, kurios užsimena apie dvasinių būtybių ryšį su žmonėmis, apie jų sugebėjimą suvokti žmogiškąją kalbą, apie savo kalbą, vartojamą vietinėje visatoje, ir supervisatoje, apie Minties Derintojo ryšį su žmogiškuoju protu, nepažeidžiant žmogaus laisvos valios ir nedarant jokios žalos pačiam protui, apie Tarpinių Būtybių vaidmenį, ir pan. Dėl to iš tokių nuotrupų, kurios yra pateikiamos ne vienoje teksto vietoje, bet skirtingose ir tarpusavyje nesusietose vietose, galima mėginti formuoti tam tikrą vaizdinį apie Urantijos Dokumentų perteikimą žmonijai.

L.Mullins/M.Sprunger knygoje kai kurios tokios citatos iš Urantijos Knygos yra surinktos į vieną vietą ir štai koks atrodo vaizdas, ką patys Urantijos Dokumentai sako apie tai, koks gali būti kelias į šito Epochinio Apreiškimo perteikimą žmonėms anglų kalba:

“Prarają tarp materialių ir dvasinių pasaulių tobulai sujungia nuoseklūs mirtingojo žmogaus, antrinės tarpinės būtybės, pirminės tarpinės būtybės, morontijos cherubimo, vidurinės fazės cherubimo ir serafimo ryšiai.“ (0425-01)

“Tarpinės būtybės savo sugebėjimais užmegzti ryšius su serafimais viršuje ir su savo žmogiškaisiais pusbroliais apačioje labai skiriasi. Pavyzdžiui, pirminėms tarpinėms būtybėms yra labai sunku tiesiogiai kontaktuoti su materialiomis jėgomis. Jos yra daug arčiau angeliškojo tipo būtybių, ir dėl to paprastai būna paskiriamos dirbti su dvasinėmis jėgomis, gyvenančiomis planetoje, ir tarnauti dvasinėms jėgoms, gyvenančioms planetoje. Jos veikia kaip kompanionai ir vadovai dangiškiesiems lankytojams ir gyvenantiems studentams, tuo tarpu antriniai tvariniai beveik išimtinai yra paskirti į šios sferos materialių būtybių tarnystę.“ (0865-03)

“Tie 1.111 ištikimų antrinių tarpinių tvarinių atlieka svarbias misijas žemėje. Palyginus su savo pirminiais partneriais, jie aiškiai yra materialūs. Jie egzistuoja tik šiek tiek už mirtingojo matymo ribų ir turi pakankamą prisitaikymo diapazoną, kad, jiems panorėjus, užmegztų fizinį ryšį su tuo, ką žmonės vadina "materialiais daiktais." Šitie unikalūs tvariniai turi tam tikrų konkrečių galių laiko ir erdvės daiktams, taip pat ir šios s