(2078.4) 195:7.1 Kaip kvaila, jog materialiai mąstantis žmogus leidžia tokioms pažeidžiamoms teorijoms, kaip mechanistinės visatos teorijos, iš jo atimti tikrosios religijos asmeninio patyrimo milžiniškus dvasinius resursus. Faktai niekada nesiginčija su tikru dvasiniu įtikėjimu; ginčytis gali teorijos. Geriau jau mokslas atsiduotų prietarų naikinimui, o ne mėgintų nugalėti religinį įtikėjimą—žmogiškąjį tikėjimą į dvasines realybes ir dieviškąsias vertybes.

(2078.5) 195:7.2 Mokslas žmogui turėtų padaryti materialiai tą, ką religija jam padaro dvasiškai: gyvenimo horizontą praplėsti ir jo asmenybę padidinti. Tikrasis mokslas negali ilgą laiką ginčytis su tikrąja religija. “Mokslinis metodas” yra tiktai intelektualus matas, kuriuo yra matuojami materialūs pasiekimai ir fiziniai laimėjimai. Bet būdamas materialus ir visiškai intelektualus, jis yra visiškai bevertis vertinant dvasines realybes ir religinius patyrimus.

(2078.6) 195:7.3 Šiuolaikinio mechanisto nenuoseklumas yra toks: Jeigu tai būtų tiesiog materiali visata, o žmogus būtų tiktai mašina, tai toks žmogus visiškai nepajėgtų suvokti paties savęs, kaip tokios mašinos, ir lygiai taip tokia mašina-žmogus iš tiesų sąmoningai visiškai nesuvoktų tokios materialios visatos egzistavimo fakto. Mechanistinio mokslo materialistinė baimė ir neviltis nepripažino to fakto, kad dvasia gyvena to mokslininko proto viduje, kurio pati ta viršmateriali įžvalga ir formuluoja šitas klaidingas ir viena kitai prieštaraujančias materialistinės visatos sampratas.

(2078.7) 195:7.4 Amžinybės ir begalybės, tiesos, grožio, ir gėrio Rojaus vertybės yra paslėptos laiko ir erdvės visatų reiškinių faktuose. Bet tam, kad šitos dvasinės vertybės būtų pastebėtos ir matomos, iš dvasios gimusiam mirtingajam reikalinga įtikėjimo akis.

(2078.8) 195:7.5 Dvasinio vystymosi realybės ir vertybės nėra “psichologinė projekcija”—tiesiog pašlovinta materialaus proto įsivaizduojama vizija. Tokie dalykai yra viduje gyvenančio Derintojo, Dievo dvasios, gyvenančios žmogaus prote, dvasinės prognozės. Ir neleiskite, kad jūsų paviršutiniškas domėjimasis su menkai ištyrinėtais “santykinumo” įrodymais sugriautų jūsų sampratas apie Dievo amžinybę ir begalybę. Ir visuose savo prašymuose, susijusiuose su būtinybe saviraiškai, nepadarykite tokios klaidos, jog nepasirūpintumėte Derintojo išraiška, savo tikrojo ir geresniojo aš pasireiškimu.

(2079.1) 195:7.6 Jeigu tai būtų vien tiktai materiali visata, tuomet materialus žmogus niekada negalėtų prieiti prie mechanistinio pobūdžio sampratos apie tokią išskirtinai materialią egzistenciją. Pati šita visatos mechanistinė samprata pati savaime yra nematerialus proto reiškinys, ir visas protas yra nematerialios kilmės, nesvarbu, kaip visapusiškai jis gali atrodyti, jog yra materialiai sąlygojamas ir mechanistiškai kontroliuojamas.

(2079.2) 195:7.7 Mirtingojo žmogaus iš dalies išsivystęs protinis mechanizmas nėra per daug apdovanotas nuoseklumu ir išmintimi. Žmogaus išpuikimas dažnai pranoksta jo protą ir prasilenkia su jo logika.

(2079.3) 195:7.8 Pesimistiškiausio materialisto pats tas pesimizmas, savaime, yra pakankamas įrodymas, jog šio pesimisto visata nėra vien tiktai materiali. Tiek optimizmas, tiek pesimizmas yra koncepcinės reakcijos tokiame prote, kuris sąmoningai suvokia vertybes, o taip pat ir faktus. Jeigu visata iš tiesų būtų tokia, kokią ją laiko šis materialistas, tada žmogus kaip žmogiškoji mašina visiškai negalėtų sąmoningai suvokti šito paties fakto. Sąmoningai nesuvokęs vertybių koncepcijos iš dvasios kilusio proto viduje, žmogus iš viso nesuvoktų visatos materializmo fakto ir visatos veikimo mechanistinių reiškinių. Viena mašina negali sąmoningai suvokti kitos mašinos prigimties ar vertės.

(2079.4) 195:7.9 Gyvybės ir visatos mechanistinė filosofija negali būti mokslinė, kadangi mokslas pripažįsta medžiagas ir faktus ir turi reikalo su medžiagomis ir faktais. Filosofija yra neišvengiamai viršmokslinė. Žmogus yra materialus gamtos faktas, bet jo gyvybė yra toks reiškinys, kuris pranoksta materialius gamtos lygius tuo, kad joje pasireiškia proto kontrolės požymiai ir kūrybinės dvasios savybės.

(2079.5) 195:7.10 Nuoširdus žmogaus siekimas tapti mechanistu išreiškia tragišką reiškinį, kaip tas žmogus bergždžiai stengiasi įvykdyti intelektualią ir moralinę savižudybę. Bet šito padaryti jis negali.

(2079.6) 195:7.11 Jeigu visata būtų vien tiktai materiali, o žmogus būtų vien tiktai mašina, tai nebūtų ir jokio mokslo, kuris padrąsintų šį mokslininką postuluoti šitą visatos mechanizavimą. Mašinos negali matuoti, klasifikuoti, o taip pat ir įvertinti pačios save. Tokį mokslinį darbą gali padaryti tiktai tam tikra esybė, turinti aukštesnį negu mašinos statusą.

(2079.7) 195:7.12 Jeigu visatos tikrovė yra tiktai viena milžiniška mašina, tada žmogus turi būti už šios visatos ribų ir atskirai nuo jos tam, kad suvoktų tokį faktą ir imtų sąmoningai suvokti tokio įvertinimo supratimą.

(2079.8) 195:7.13 Jeigu žmogus yra tiktai mašina, tai kokiu būdu šitas žmogus ima tikėti ar tvirtinti, kad jis žino, jog jis yra vien tiktai mašina? Savojo aš savimoningo įvertinimo patyrimas niekada nebūna vien tiktai mašinos savybė. Save sąmoningai suvokiantis ir pripažįstantis mechanistas yra pats geriausias, koks tiktai yra įmanoma, atsakymas mechanizmui. Jeigu materializmas būtų faktas, tai nebūtų jokio savimoningo mechanisto. Tai taip pat yra tiesa, jog kiekvienas iš pradžių turi būti moralus asmuo prieš tai, kada jis gali atlikti amoralius veiksmus.

(2079.9) 195:7.14 Materializmo pats tas tvirtinimas reiškia viršmaterialią sąmonę to proto, kuris išdrįsta drąsiai teigti tokias dogmas. Mechanizmas gali prastėti, bet jis niekada negali vystytis į priekį. Mašinos nemąsto, nekuria, nesvajoja, netrokšta, neidealizuoja, neišalksta tiesos, ir neištrokšta teisumo. Jų gyvenimo nemotyvuoja aistra tarnauti kitoms mašinoms ir savo amžinojo žengimo į priekį tikslu pasirinkti išaukštintą užduotį surasti Dievą ir stengtis būti panašiam į jį. Mašinos niekada nebūna intelektualios, emocingos, estetinės, etinės, moralios, ar dvasinės.

(2079.10) 195:7.15 Menas įrodo, jog žmogus nėra mechanistinis, bet neįrodo, kad jis yra dvasiškai nemirtingas. Menas yra mirtingojo morontija, įsiterpianti sritis tarp žmogaus, kuris yra materialus, ir žmogaus, kuris yra dvasinis. Poezija yra mėginimas pabėgti iš materialių realybių į dvasines vertybes.

(2080.1) 195:7.16 Aukštai išvystytoje civilizacijoje, menas humanizuoja mokslą, tuo tarpu jį savo ruožtu sudvasina tikroji religija—įžvalga į dvasines ir amžinąsias vertybes. Menas išreiškia žmogiškąjį ir laiko-erdvės tikrovės įvertinimą. Religija yra kosminių vertybių dieviškasis apkabinimas ir pažymi amžinąjį žengimą į priekį dvasiškai kylant ir augant. Laiko menas yra pavojingas tiktai tada, kada jis tampa aklas dvasiniams standartams tų dieviškųjų modelių, kuriuos amžinybė atspindi kaip laiko tikrovės šešėlius. Tikrasis menas yra materialių gyvenimo dalykų veiksmingas manipuliavimas; religija yra materialių gyvenimo faktų kilninantis transformavimas, ir ji niekada nenustoja meno vertinti dvasiškai.

(2080.2) 195:7.17 Kaip kvaila drįsti tvirtinti, jog automatas galėtų suvokti automatizmo filosofiją, ir kaip juokinga, kad jis turėtų išdrįsti formuoti tokią sampratą apie kitus ir tokius pačius automatus!

(2080.3) 195:7.18 Bet koks materialios visatos mokslinis aiškinimas yra bevertis, jeigu jis deramai nepripažįsta mokslininko. Meno suvokimas yra tikras tiktai tada, kada jis pripažįsta menininką. Moralės įvertinimas yra vertingas tiktai tada, kada jis apima ir moralistą. Joks filosofijos suvokimas nėra tobulinantis, jeigu jis ignoruoja filosofą, o religija negali egzistuoti be tikrojo patyrimo to religininko, kuris, šitame pačiame patyrime ir šituo pačiu patyrimu, stengiasi surasti Dievą ir pažinti jį. Lygiai taip ir visatų visata tikrai neturi prasmės atskirai nuo šio AŠ ESU, šio begalinio Dievo, kuris ją sutvėrė ir be perstojo ją valdo.

(2080.4) 195:7.19 Mechanistai—humanistai—turi polinkį plaukti pasroviui materialioje tėkmėje. Idealistai ir dvasistai išdrįsta išmintingai ir energingai pasinaudoti savo irklais tam, kad keistų akivaizdžiai grynai materialų energijos srovių kursą.

(2080.5) 195:7.20 Mokslas gyvena proto matematika; muzika išreiškia emocijų tempą. Religija yra dvasinis sielos ritmas laiko-erdvės harmonijoje su Begalybės aukščiausiosios ir amžinosios melodijos matmenimis. Žmogaus gyvenime religinis patyrimas yra kažkas toks, kas tikrai yra viršmatematiška.

(2080.6) 195:7.21 Kalboje, abėcėlė yra materializmo mechanizmas, tuo tarpu žodžiai, pateikiantys tūkstančio minčių, didingų idėjų, ir kilnių idealų—meilės ir neapykantos, drąsos ir bailumo—prasmes, yra proto veikimas tokiu diapazonu, kurį apibrėžia tiek materialus, tiek dvasinis įstatymas, kurį reguliuoja asmenybės valios pareiškimas, ir riboja įgimti situaciniai sugebėjimai.

(2080.7) 195:7.22 Visata nėra tokia, kaip tie dėsniai, mechanizmai, ir vienodumai, kuriuos atranda mokslininkas, ir kuriuos jis ima laikyti mokslu, bet vietoje šito ji yra kaip tas žingeidus, mąstantis, pasirenkantis, kuriantis, derinantis, ir nešališkas mokslininkas, kuris šitokiu būdu stebi visatos reiškinius ir klasifikuoja matematinius faktus, kurie yra neatskiriami nuo kūrinijos materialiosios pusės mechanistinių aspektų. Visata taip pat nėra panaši ir į menininko meną, bet vietoje šito ji yra kaip tas siekiantis, svajojantis, trokštantis, ir žengiantis į priekį menininkas, kuris stengiasi pranokti materialių daiktų pasaulį tam, kad pasiektų dvasinį tikslą.

(2080.8) 195:7.23 Mokslininkas, ne mokslas, suvokia besivystančios ir žengiančios į priekį energijos ir materijos visatos tikrovę. Menininkas, ne menas, demonstruoja pereinamojo morontinio pasaulio, įsiterpiančio tarp materialiosios egzistencijos ir dvasinės laisvės, egzistavimą. Religininkas, ne religija, įrodo tai, kad egzistuoja dvasinės realybės ir dieviškosios vertybės, kurios turi būti sutinkamos amžinybės žengime į priekį.