(2071.1) 195:1.1 Krikščionybės helenizavimas uoliai prasidėjo tą kupiną įvykių dieną, kada Apaštalas Paulius stovėjo prieš Areopago susirinkimą Atėnuose ir atėniečiams pasakojo apie “Nežinomąjį Dievą.” Ten, po Akropolio šešėliu, šitas Romos pilietis paskelbė šitiems graikams naujosios religijos savąją versiją, kuri buvo kilusi Galilėjos žydų krašte. Ir buvo kažkas keistai panašu graikų filosofijoje ir didelėje dalyje Jėzaus mokymų. Jie turėjo bendrą tikslą—abu siekė individo iškilimo. Graikai, visuomeninio ir politinio iškilimo; Jėzus, moralinio ir dvasinio iškilimo. Graikai mokė intelektualaus liberalizmo, vedančio į politinę laisvę; Jėzus mokė dvasinio liberalizmo, vedančio į religinę laisvę. Šitos abi idėjos, sudėtos drauge, sudarė naują ir galingą žmogiškosios laisvės chartiją; jos pranašavo žmogaus visuomeninę, politinę, ir dvasinę laisvę.

(2071.2) 195:1.2 Krikščionybė atsirado ir nugalėjo visas kitas besivaržančias religijas pirmiausia dėl dviejų dalykų:

(2071.3) 195:1.3 1. Graikų protas naujų ir gerų idėjų buvo pasirengęs skolintis net ir iš žydų.
(2071.4) 195:1.4 2. Paulius ir jo perėmėjai buvo ne kas kita, kaip gudrūs ir įžvalgūs kompromiso įgyvendintojai; jie buvo sumanūs teologiniai prekiautojai.

(2071.5) 195:1.5 Tuo metu, kada Paulius atsistojo Atėnuose skelbdamas “Kristų ir Jį Nukryžiuotą,” graikai buvo dvasiškai išalkę; jie klausinėjo apie dvasinę tiesą, domėjosi ja, ir tikrai jos ieškojo. Niekada neužmirškite, kad iš pradžių romėnai prieš krikščionybę kovojo, tuo tarpu graikai ją priėmė, ir būtent graikai tiesiogine prasme vėliau privertė romėnus šitą naująją religiją priimti, kaip ji tuo metu buvo modifikuota, kaip graikų kultūros dalį.

(2071.6) 195:1.6 Graikai giliai gerbė grožį, žydai giliai gerbė šventumą, bet abi tautos mylėjo tiesą. Per amžius graikai rimtai mąstė ir nuoširdžiai diskutavo apie visas žmogiškąsias problemas—visuomenines, ekonomines, politines, ir filosofines—išskyrus religiją. Nedaug kas iš graikų didžiulį dėmesį kreipė į religiją; jie net ir į savo pačių religiją nežiūrėjo rimtai. Žydai per amžius šitas kitas minties sritis ignoravo, tuo tarpu savo protą jie pašventė religijai. Jie labai rimtai žiūrėjo į savo religiją, perdaug rimtai. Apšviestas Jėzaus žinios turinio, šitų dviejų tautų per amžius trukusios minties suvienytas produktas dabar tapo žmogiškosios visuomenės naujosios tvarkos ir, tam tikru laipsniu, žmogiškojo religinio tikėjimo ir religinės praktikos naujosios tvarkos varomąja jėga.

(2071.7) 195:1.7 Graikų kultūros įtaka jau buvo įsiskverbusi į tuos kraštus, kurie buvo Viduržemio jūros vakarinėje pakrantėje, kada Aleksandras helenistinę civilizaciją paskleidė po visą Artimųjų Rytų pasaulį. Graikams savo religijos ir savo politikos užteko tol, kol jie gyveno mažuose miestuose-valstybėse, tačiau kada Makedonijos karalius išdrįso išplėsti Graikiją iki imperijos, nusidriekusios nuo Adrijos jūros iki Indo upės, tada prasidėjo problemos. Graikijos menas ir filosofija visiškai prilygo imperinio plėtimosi užduočiai, bet šito nebuvo galima pasakyti apie graikų politinį administravimą arba religiją. Kai tik Graikijos miestai-valstybės išsiplėtė į imperiją, tada jų gana siauro vietinio pobūdžio dievai atrodė truputį keisti. Graikai iš tikrųjų ieškojo vieno Dievo, didingesnio ir geresnio Dievo, kada juos pasiekė senesniosios žydų religijos sukrikščioninta versija.

(2072.1) 195:1.8 Helenistinė imperija, kaip tokia, išsilaikyti negalėjo. Jos kultūrinė įtaka tęsėsi, bet ji išliko tiktai po to, kada imperijos administravimui iš Vakarų užsigarantavo romėnų politinį talentą, ir po to, kada iš Rytų gavo tokią religiją, kurios vienas Dievas turėjo imperinį orumą.

(2072.2) 195:1.9 Pirmajame amžiuje po Kristaus, helenistinė kultūra savo aukščiausiuosius lygius jau buvo pasiekusi; buvo prasidėjęs jos smukimas; nors išsimokymas ir kilo, bet talentas nyko. Būtent šituo pačiu metu Jėzaus idėjos ir idealai, kuriuos iš dalies įkūnijo krikščionybė, tapo graikų kultūros ir mokslo išgelbėjimo dalimi.

(2072.3) 195:1.10 Aleksandras suteikė Rytams graikų civilizacijos kultūros dovaną; Paulius energingai šturmavo Vakarus su Jėzaus evangelijos krikščioniškąja versija. Ir kur tik graikų kultūra įsivyraudavo Vakaruose, ten šaknis įleisdavo ir helenizuota krikščionybė.

(2072.4) 195:1.11 Jėzaus žinios rytietiškoji versija, nežiūrint to, kad ji išliko ištikimesnė jo mokymams, ir toliau laikėsi Abnerio požiūrio, kuris kompromisų nepripažino. Ji niekada neišplito, kaip išplito helenistinis variantas, ir galiausiai ji ištirpo islamo judėjime.