(2037.1) 191:0.1 PRISIKĖLIMO sekmadienis apaštalų gyvenime buvo siaubinga diena; dešimt iš jų didesnę dienos dalį praleido viršutiniame kambaryje už užremtų durų. Jie būtų galėję iš Jeruzalės pabėgti, bet bijojo, kad juos gali suimti Sanhedrino agentai, jeigu surastų išėjusius į lauką. Tomas apie savo vargus visą laiką mąstė vienas Betfage. Jam būtų buvę daug geriau, jeigu jis būtų pasilikęs su savo bičiuliais apaštalais, ir jis būtų padėjęs jiems diskusijas nukreipti naudingesne kryptimi.

(2037.2) 191:0.2 Visą dieną Jonas laikėsi tos minties, kad Jėzus iš mirusiųjų prisikėlė. Jis prisiminė ne mažiau kaip penkis atskirus atvejus, kada Mokytojas buvo pareiškęs, kad jis prisikels vėl, ir bent tris kartus, kada jis užsiminė apie trečiąją dieną. Jono požiūris turėjo jiems didelės įtakos, ypač jo broliui Jokūbui ir Natanieliui. Jonas būtų juos įtakojęs dar daugiau, jeigu nebūtų buvęs jauniausias grupės narys.

(2037.3) 191:0.3 Jų problemos didele dalimi kilo dėl to, kad jie buvo izoliuoti. Jonas Morkus jiems pranešinėjo, kas vyksta prie šventyklos, ir informuodavo apie tuos daugelį gandų, vis labiau sklindančių mieste, bet jam neatėjo į galvą mintis surinkti visas tas naujienas iš įvairių tikinčiųjų grupių, kurioms Jėzus jau buvo apsireiškęs. Tai buvo tos rūšies tarnyba, kurią iki tol vykdė Dovydo pasiuntiniai, bet dabar jie visi buvo išvykę su savo paskutiniąja užduotimi kaip šio prisikėlimo šaukliai toms tikinčiųjų grupėms, kurios gyveno toli nuo Jeruzalės. Pirmą kartą per visus šiuos metus apaštalai suvokė, kaip daug jie priklausė nuo Dovydo pasiuntinių kasdien gaudami informaciją apie karalystės reikalus.

(2037.4) 191:0.4 Visą šitą dieną Petras, kaip jam ir būdinga, emocionaliai svyravo tarp įtikėjimo ir dvejonių, susijusių su Mokytojo prisikėlimu. Petras negalėjo užmiršti gulinčių kapavietėje įkapių vaizdo, tarsi Jėzaus kūnas būtų ką tik išgaravęs iš vidaus. “Bet,” samprotavo Petras, “jeigu jis yra prisikėlęs ir gali pasirodyti šioms moterims, tai kodėl gi jis nepasirodo mums, savo apaštalams?” Petras nusimindavo, kai pagalvodavo, jog galbūt pas juos Jėzus neateina dėl to, kad tarp apaštalų yra jis, kadangi Jėzaus jis buvo išsižadėjęs tą naktį Anaso kieme. Ir tada jis save padrąsindavo ta žinia, kurią buvo atnešusios moterys, “Eikite pasakyti mano apaštalams—ir Petrui.” Bet pasidrąsinti šitokia žinia reiškė, kad jis turi patikėti, jog šios moterys iš tikrųjų matė ir girdėjo prisikėlusį Mokytoją. Šitaip Petras svyravo tarp įtikėjimo ir abejonių per visą dieną, iki to meto, kai buvo šiek tiek po aštuonių, kada surizikavo išeiti laukan į kiemą. Petras galvojo pasišalinti nuo apaštalų, taip, kad negalėtų trukdyti Jėzui ateiti pas juos dėl to, kad Mokytojo buvo išsižadėjęs.

(2037.5) 191:0.5 Jokūbas Zabediejus iš pradžių pasisakė už tai, kad jie visi eitų prie kapavietės; jis buvo labai nusiteikęs daryti ką nors tam, jog šią paslaptį išsiaiškintų iki galo. Būtent Natanielius juos sulaikė nuo to, kad jie pasirodytų viešai atsiliepdami į Jokūbo raginimą, ir šitą jis padarė primindamas jiems Jėzaus įspėjimą, kad šituo metu nerizikuotų savąja gyvybe be reikalo. Iki vidurdienio Jokūbas kartu su kitais nusiramino, kad toliau budriai lauktų. Jis kalbėjo mažai; jis buvo nepaprastai nusivylęs, kadangi Jėzus jiems neapsireiškė, o apie Mokytojo daugelį apsireiškimų kitoms grupėms ir kitiems individams jis nieko nežinojo.

(2038.1) 191:0.6 Andriejus šitą dieną daug klausėsi. Ši situacija jį nepaprastai glumino ir jis daugiau negu įprasta dvejojo, bet jis bent jau jautė tam tikrą laisvės pojūtį dėl to, kad nebeturėjo pareigos vadovauti savo bičiuliams apaštalams. Jis iš tikrųjų buvo dėkingas, kad Mokytojas jį buvo išlaisvinęs nuo vadovavimo naštos prieš tai, kada juos užgriuvo šitie sunkūs laikai.

(2038.2) 191:0.7 Ne kartą per šitos tragiškos dienos ilgas ir sekinančias valandas vienintelė paguoda grupei buvo Natanieliui būdingos filosofinio pobūdžio pastabos. Per visą dieną jis iš tiesų turėjo tą kontroliuojantį poveikį šitiems dešimčiai. Jis iš tikrųjų nė karto neišsakė savo nuomonės, tiki ar netiki Mokytojo prisikėlimu. Bet dienai slenkant, jis vis labiau linko tikėti tuo, kad Jėzus savo pažadą vėl prisikelti buvo įvykdęs.

(2038.3) 191:0.8 Simonas Uolusis buvo per daug prislėgtas, jog dalyvautų diskusijose. Didžiąją laiko dalį jis praleido įsitaisęs ant krėslo kambario kampe žiūrėdamas į sieną; per ištisą dieną jis nekalbėjo ir pusės tuzino kartų. Jo samprata apie karalystę sudužo, ir jis negalėjo suprasti to, jog Mokytojo prisikėlimas galėtų šitą padėtį iš esmės pakeisti. Jo nusivylimas buvo labai asmeniškas ir iš viso perdaug gilus, kad po jo būtų galima greitu laiku atsigauti, net ir tokio nepaprasto fakto, kaip šis prisikėlimas, akivaizdoje.

(2038.4) 191:0.9 Keista, bet paprastai nešnekus Pilypas per šitos dienos visą popietę šnekėjo daug. Iki vidurdienio jis mažai ką turėjo pasakyti, bet visą popietę jis klausinėjo kitų apaštalų. Pilypo klausimai Petrą dažnai suerzindavo, bet kiti į jo klausinėjimus žiūrėjo geranoriškai. Pilypas ypač norėjo sužinoti, jeigu Jėzus yra prisikėlęs iš kapo, tai ar ant jo kūno liko nukryžiavimo fizinės žymės.

(2038.5) 191:0.10 Motiejus buvo labai sutrikęs; jis savo bičiulių diskusijų klausėsi, bet didžiausią laiko dalį skyrė tam, kad mintyse apmąstytų finansų problemą, kuri jiems iškils ateityje. Nežiūrint tariamo Jėzaus prisikėlimo, Judo nebebuvo, Dovydas be jokių ceremonijų pinigus perdavė jam, ir jie nebeturėjo autoritetingo vadovo. Prieš Motiejui pradedant rimtai svarstyti jų argumentus, susijusius su prisikėlimu, jis jau pats betarpiškai išvydo Mokytoją.

(2038.6) 191:0.11 Alfiejaus dvyniai šitose rimtose diskusijose beveik nedalyvavo; jie buvo visiškai įsitraukę į savo įprastus užsiėmimus. Vienas iš jų išreiškė jų abiejų požiūrį, kada pasakė, atsakydamas į Pilypo klausimą: “Apie prisikėlimą mes nieko nesuprantame, bet mūsų motina sako, kad ji šnekėjosi su Mokytoju, o ja mes tikime.”

(2038.7) 191:0.12 Tomą buvo apėmusi jam būdinga depresinė nevilties būsena. Dalį dienos jis pramiegojo, o likusį laiką vaikščiojo po kalnus. Jis jautė akstiną sugrįžti pas savo bičiulius apaštalus, bet vienatvės troškimas buvo didesnis.

(2038.8) 191:0.13 Mokytojas pirmąjį morontinį apsireiškimą apaštalams atidėliojo dėl daugelio priežasčių. Pirma, jis norėjo, kad jie turėtų laiko, kada išgirs apie jo prisikėlimą, gerai apmąstyti tai, ką jis jiems buvo sakęs apie savo mirtį ir prisikėlimą, kai jis vis dar buvo su jais materialiame kūne. Mokytojas norėjo, kad Petras įveiktų kai kuriuos iš jam būdingų sunkumų prieš tai, kada jis pats apsireikš jiems visiems. Antroje vietoje, jis norėjo, kad Tomas būtų su jais tuo metu, kada jiems apsireikš pirmą kartą. Jonas Morkus surado Tomą Simono namuose Betfage ankstyvą šito sekmadienio rytą, apaštalams apie tai jis pranešė maždaug vienuoliktą valandą. Šitą dieną bet kurią akimirką Tomas būtų sugrįžęs pas juos, jeigu Natanielius arba bet kurie du iš likusių apaštalų būtų atėję jo pakviesti. Jis iš tikrųjų sugrįžti norėjo, bet išėjęs taip, kaip jis išėjo praėjusį vakarą, jis buvo perdaug išdidus, kad taip greitai sugrįžtų savo noru. Kitą dieną jis buvo tiek prislėgtas, kad jam prireikė beveik savaitės tam, kad apsispręstų sugrįžti. Apaštalai jo laukė, o jis laukė, kad jo sielos broliai surastų jį ir paprašytų jį sugrįžti pas juos. Šitokiu būdu Tomas išbuvo atsiskyręs nuo savo draugų iki kito šeštadienio vakaro, kada sutemus, Petras ir Jonas nuėjo į Betfagą ir parsivedė jį atgal. Ir tai taip pat buvo priežastis, kodėl jie neišėjo į Galilėją iš karto po to, kada Jėzus jiems apsireiškė pirmą kartą; jie nenorėjo eiti be Tomo.