(1994.8) 185:6.1 Visame tame, kas šito penktadienio ankstų rytą vyksta pas Pilotą, dalyvauja tiktai Jėzaus priešai. Jo daugelis draugų arba dar nežino apie jo suėmimą naktį ir teismą ankstyvą rytmetį, arba slapstosi, kad ir jų pačių taip pat nesuimtų ir nenuteistų mirties bausme, nes jie tiki Jėzaus mokymais. Šioje minioje, kuri dabar triukšmingai reikalauja Jėzaus mirties, yra tiktai jo prisiekę priešai ir šitokia lengvai vedžiojama ir nemąstanti prastuomenė.

(1995.1) 185:6.2 Pilotas iš tiesų paskutinį kartą apeliuos į jų gailestingumą. Bijodamas atvirai pasipriešinti šitos suklaidintos minios, kuri šaukėsi Jėzaus kraujo, triukšmingam reikalavimui, jis įsakė žydų sargybiniams ir romėnų kareiviams paimti Jėzų ir nuplakti. Šitas veiksmas buvo savaime neteisingas ir neteisėtas, nes romėnų teisė numatė, jog šitaip nuplakami turi būti tiktai tie, kurie yra pasmerkti mirti ant kryžiaus. Sargybiniai nuvedė Jėzų į atvirą pretorijos kiemą šitai žiauriai fizinei kančiai. Nors jo priešai šito plakimo nematė, bet Pilotas šitą matė, ir jiems dar nebaigus šito niekingo pasityčiojimo, jis įsakė plakėjams nustoti ir davė ženklą Jėzų atvesti prie jo. Prieš tai, kada plakėjai savo sumazgytais rimbais ėmė plakti Jėzų, kai jis buvo pririštas prie plakimo stulpo, jie vėl jam užvilko tą purpurinį rūbą, ir supynę erškėčių karūną, užmovė jam iki kaktos. Ir kada jie įspraudė jam į ranką nendrę, kaip pajuokos skeptrą, tada atsiklaupė prieš jį ir ėmė tyčiotis iš jo, sakydami, “Sveikas, žydų karaliau!” Ir jie spjaudė ant jo ir daužė rankomis jam į veidą. O vienas iš jų, prieš jiems jį vėl nuvedant pas Pilotą, paėmė nendrę iš jo rankos ir šėrė ja per galvą.

(1995.2) 185:6.3 Tada Pilotas nuvedė šitą kraujuojantį ir su plėštinėmis žaizdomis kalinį ir, parodęs jį margai miniai, tarė: “Štai šis žmogus! Vėl aš jums pareiškiu, jog nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs, ir nuplakęs jį, aš noriu jį paleisti.”

(1995.3) 185:6.4 Ten stovėjo Jėzus iš Nazareto, aprengtas senu purpuriniu karališku drabužiu su erškėčių karūna, persmeigiančia jo švelnią kaktą. Jo veidas buvo kraujuotas, o jo kūnas sulinkęs nuo kančios ir sielvarto. Bet niekas negali sujaudinti bejausmės širdies tų, kurie yra didžiulės emocinės neapykantos aukos ir religinių prietarų vergai. Šitas vaizdas privertė nepaprastai pašiurpti milžiniškos visatos visas sferas, tačiau tų, kurie buvo pasiryžę Jėzų sunaikinti, širdies jis nesujaudino.

(1995.4) 185:6.5 Kada jie atsigavo po pirmojo šoko, pamatę, kaip atrodo Mokytojas, tada jie tiktai dar garsiau ir ilgiau šaukė, “Nukryžiuok jį! Nukryžiuok jį! Nukryžiuok jį!”

(1995.5) 185:6.6 Ir dabar Pilotas tikrai suvokė, kad bergždžia apeliuoti į jų tariamos užuojautos jausmus. Jis išėjo į priėkį ir tarė: “Aš matau, kad jūs esate įsitikinę, jog šitas žmogus tikrai turi mirti, bet ką gi jis padarė, kad nusipelno mirties? Kas pagarsins jo nusikaltimą?”

(1995.6) 185:6.7 Tada pats aukštasis šventikas išėjo į priekį ir, priėjęs prie Piloto, piktai pareiškė: “Mes turime šventą įstatymą, ir pagal šį įstatymą šitas žmogus turi mirti, kadangi jis pats tvirtina, jog yra Dievo Sūnus.” Kada Pilotas šitai išgirdo, tada dar labiau išsigando, ne tiktai žydų, bet prisiminęs savo žmonos žinutę ir graikų mitologiją apie nusileidžiančius į žemę dievus, jis dabar drebėjo nuo tos minties, kad Jėzus galbūt yra dieviškasis asmuo. Jis pamojo miniai, kad ji laikytųsi ramybės, tuo tarpu jis paėmė Jėzų už rankos ir vėl įsivedė į pastato vidų, kad galėtų jį toliau apklausti. Pilotas dabar buvo susipainiojęs iš baimės, suglumintas prietarų, ir išvargintas užsispyrusio minios požiūrio.