Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 182 Dokumentas. Getsemanėje > 3. Vienas Getsemanėje >

3. Vienas Getsemanėje

(1968.2) 182:3.1 Po to, kada viskas nurimo ir stovykloje buvo ramu, Jėzus pasiėmęs Petrą, Jokūbą, ir Joną, truputėlį paėjo į viršų į netoli esančią siaurą daubą, į kurią anksčiau jis dažnai ateidavo pasimelsti ir atvirai pabendrauti. Šie trys apaštalai negalėjo nepastebėti, kad jis yra labai smarkiai prislėgtas; niekada anksčiau savo Mokytojo jie nebuvo matę taip smarkiai kenčiančio ir nusiminusio. Kada jie atėjo į jo maldų vietą, tada jis paliepė šiems trims atsisėsti ir budėti su juo, tuo tarpu jis nuėjo maždaug per sviedžiamo akmens atstumą pasimelsti. Ir kada jis parkrito veidu ant žemės, tada jis meldėsi: “Mano Tėve, aš atėjau į šitą pasaulį, kad įvykdyčiau tavąją valią, ir šitą aš iš tikrųjų padariau. Aš žinau, jog atėjo toji valanda, kad būtų atiduota šitoji gyvybė materialiame kūne, ir šito aš nevengiu iš baimės, bet aš tikrai noriu žinoti, jog tavoji valia yra būtent tokia, kad aš išgerčiau šitą taurę. Atsiųsk man užtikrinimą, jog savąja mirtimi aš tave patenkinsiu net ir taip, kaip aš patenkinau savuoju gyvenimu.”

(1968.3) 182:3.2 Keletą akimirkų Mokytojas liko tokioje pozoje, kokioje ir meldėsi, o tada, priėjęs prie šių trijų apaštalų, rado juos giliai užmigusius, nes jų akys buvo sunkios ir jie nebepajėgė nemiegoti. Kada Jėzus juos pažadino, tada tarė: “Ką! argi jūs nebepajėgiate pabudėti su manimi net ir vienos valandos? Argi jūs nematote, jog manoji siela nepaprastai kenčia, net ir mirtinai, ir jog aš noriu jūsų draugijos?” Po to, kai šie trys išsibudino, Mokytojas vėl nuėjo atskirai vienas ir, parkritęs ant žemės, vėl meldėsi: “Tėve, aš žinau, jog šitos taurės įmanoma išvengti—visi dalykai yra įmanomi su tavimi—bet aš atėjau tam, kad vykdyčiau tavąją valią, ir nors tai yra karti taurė, bet aš ją išgersiu, jeigu tokia yra tavoji valia.” Ir kada jis šitaip pasimeldė, tada galingas angelas nusileido prie jo šono ir, pakalbėjęs su juo, palietė jį ir sustiprino jį.

(1968.4) 182:3.3 Kada Jėzus sugrįžo pasikalbėti su šiais trimis apaštalais, tada jis vėl juos surado greitai užmigusius. Jis pažadino juos sakydamas: “Tokią valandą man reikia, kad jūs budėtumėte ir melstumėtės su manimi—tuo labiau melstis tikrai reikia jums, kad nebūtumėte sugundyti—dėl kokios priežasties jūs iš tiesų užmiegate, kada aš jus palieku?”

(1968.5) 182:3.4 Ir tada trečią kartą Mokytojas pasišalino ir meldėsi: “Tėve, tu matai mano miegančius apaštalus; būk jiems gailestingas. Dvasia iš tikrųjų nori, bet materialus kūnas yra silpnas. Ir dabar, O Tėve, jeigu šitos taurės išvengti negalima, tuomet aš ją tikrai išgersiu. Ne manoji valia, bet tavoji, tebūnie.” Ir kada jis pabaigė melstis, tada kurį laiką dar gulėjo kniūbsčias ant žemės. Kada jis atsikėlė ir sugrįžo pas savo apaštalus, tada dar kartą jis rado juos bemiegančius. Jis apžvelgė juos, ir užjaučiančiai mostelėjęs ranka, švelniai tarė: “Miegokite toliau ir ilsėkitės; sprendimo metas praėjo. Atėjo valanda, kada Žmogaus Sūnus bus išduotas į savo priešų rankas.” Kada jis pasilenkė papurtyti jų, kad galėtų juos pažadinti, tada jis tarė: “Pabuskite, grįžkime atgal į stovyklą, nes, žiūrėkite, tas, kuris mane išduoda, yra netoli, ir atėjo toji valanda, kada manoji banda iš tiesų bus išsklaidyta. Bet apie šiuos dalykus aš jums jau esu pasakojęs.”

(1968.6) 182:3.5 Per tuos metus, kada Jėzus gyveno tarp savo bičiulių, jie iš tikrųjų turėjo daug jo dieviškosios prigimties įrodymų, bet kaip tik dabar jie netrukus pamatys naujų jo žmogiškumo įrodymų. Tiesiog prieš didingiausią iš visų jo dieviškumo atskleidimų, jo prisikėlimą, dabar iš tikrųjų turi būti jo mirtingojo prigimties didžiausias įrodymas, jo pažeminimas ir nukryžiavimas.

(1969.1) 182:3.6 Kaskart, kada jis meldėsi sode, jo žmogiškumas įtikėjimo dėka vis tvirčiau ėmė įvaldyti jo dieviškumą; jo žmogiškoji valia vis labiau ėmė susilieti su jo Tėvo dieviškąja valia. Tarp kitų žodžių, kuriuos jam pasakė šis galingas angelas, buvo ir tokia žinia, jog Tėvas nori, kad jo Sūnus savo žemiškąjį savęs padovanojimą užbaigtų, patirdamas tvarinio mirtį, tiesiog taip, kaip ir visi mirtingieji tvariniai turi patirti materialų suirimą, pereidami iš laiko egzistencijos į žengimą pirmyn amžinybėje.

(1969.2) 182:3.7 Anksčiau tą vakarą neatrodė, jog šią taurę išgerti būtų buvę taip sunku, tačiau, kada žmogiškasis Jėzus atsisveikino su savo apaštalais ir pasiuntė juos ilsėtis, tada šis išmėginimas ėmė atrodyti siaubingesnis. Jėzus patyrė tą natūralią jausmų kaitą, kuri yra bendra visam žmogiškajam patyrimui, ir kaip tik dabar jis buvo išvargęs ir nuo darbo, jį išsekino ilgos įtempto darbo valandos ir skausmingas nerimas dėl savo apaštalų saugumo. Nors nė vienas mirtingasis negali imtis tokios užduoties, kad suprastų įsikūnijusio Dievo Sūnaus mintis ir jausmus tokią akimirką, kaip šitoji, bet mes žinome, kad jis patyrė didžiulę vidinę kančią ir jį draskė neapsakomas skausmas, nes nuo jo veido prakaitas varvėjo dideliais lašais. Jis pagaliau įsitikino, jog Tėvas rengiasi leisti įvykiams vystytis natūralia tėkme; jis buvo iki galo apsisprendęs dėl to, kad nepasinaudos jokiomis savo kaip aukščiausiojo visatos valdovo galiomis tam, jog save išgelbėtų.

(1969.3) 182:3.8 Dabar virš šitos arenos sklandė milžiniškos kūrinijos susirinkusios gausybės, kurioms laikinai drauge vadovavo Gabrielis ir Jėzaus Personalizuotas Derintojas. Šitų dangiškųjų armijų skyrių vadai buvo nuolat įspėjami, kad į šiuos įvykius žemėje nesikištų, nebent jiems įsikišti tikrai įsakytų pats Jėzus.

(1969.4) 182:3.9 Išsiskyrimo su apaštalais patyrimas Jėzaus žmogiškąją širdį užgulė kaip didžiulis akmuo; jį prislėgė šitas meilės skausmas ir dar labiau apsunkino jo susitikimą su tokia mirtimi, kokia, kaip jis gerai žinojo, jo laukia. Jis suvokė, kokie silpni ir kokie neišmanantys yra jo apaštalai, ir jis bijojo juos palikti. Jis gerai žinojo, kad jo išvykimo laikas atėjo, bet jo žmogiškoji širdis troško išsiaiškinti, ar negalėtų būti, kokio nors įmanomo teisėto kelio, kaip šitos siaubingos kančios ir skausmo situacijos išvengti. Ir kada šitokiu būdu jo širdis stengėsi surasti išeitį iš šios padėties, ir nesurado, tada ji buvo pasirengusi šią taurę išgerti. Dieviškasis Mykolo protas žinojo, kad dvylikai apaštalų jis buvo padaręs viską, ką tik buvo įmanoma padaryti; bet žmogiškoji Jėzaus širdis norėjo, kad jiems būtų buvę padaryta daugiau iki to meto, kada šiame pasaulyje jie bus palikti vieni. Jėzaus širdis buvo draskoma; savo sielos brolius jis iš tikrųjų mylėjo. Jis buvo izoliuotas nuo savosios šeimos materialiame kūne; vienas iš jo pagalbininkų dabar jį išduoda. Jo tėvo Juozapo tauta jį atstūmė ir šituo visiškai ir iki galo užkirto kelią savo daliai, kad būtų tokia tauta, kuri turi ypatingą misiją žemėje. Jo sielą kankino gluminanti meilė ir atstumtas gailestingumas. Tai buvo kaip tik viena iš tų siaubingų žmogiškųjų akimirkų, kada viskas atrodo, jog ritasi žemyn su naikinančiu žiaurumu ir siaubinga agonija.

(1969.5) 182:3.10 Jėzaus žmogiškumas nebuvo toks, kad liktų nejautrus šitai asmeninio vienišumo, viešos gėdos, ir savojo reikalo išorinio žlugimo situacijai. Visi šitie jausmai jį neapsakomai prislėgė. Esant šitam didžiuliam skausmui jo protas sugrįžo į vaikystės Nazarete ir į ankstyvojo darbo Galilėjoje dienas. Šito didžiojo išbandymo metu jo prote iškilo didelė dalis tų malonių scenų iš jo žemiškosios tarnystės. Ir būtent šitais senais prisiminimais apie Nazaretą, Kapernaumą, Hermono Kalną, ir apie saulėtekį ir saulėlydį prie raibuliuojančios Galilėjos Jūros, jis ramino save, kada savo žmogiškąją širdį stiprino ir rengė susitikti su tuo išdaviku, kuris taip greitai turi jį išduoti.

(1970.1) 182:3.11 Iki to laiko, kada atėjo Judas ir kareiviai, Mokytojas buvo visiškai atgavęs savo įprastą pusiausvyrą; dvasia nugalėjo materialų kūną; įtikėjimas nugalėjo visus žmogiškuosius polinkius į baimę ar dvejonių puoselėjimą. Aukščiausiasis išbandymas, kada buvo visiškai suvokta žmogiškoji prigimtis, buvo ištvertas ir tinkamai išlaikytas. Dar kartą Žmogaus Sūnus buvo pasiruošęs su savo priešais susitikti kaip be galo atsidavęs savo Tėvo valios vykdymui mirtingasis žmogus su savo protiniu ir emociniu stabilumu ir visišku užtikrintumu dėl savo nenugalimumo.