(1916.1) 176:3.1 Kada jie susėdo prie laužo, maždaug dvidešimt jų, tada Tomas paklausė: “Kadangi tu turi sugrįžti tam, jog užbaigtum karalystės darbą, tai koks turėtų būti mūsų požiūris į Tėvo reikalą tuo metu, kai tavęs nebus?” Kada Jėzus apžvelgė juos prie laužo, tada jis atsakė:

(1916.2) 176:3.2 “Ir net tu, Tomai, nesuvoki, ką aš esu sakęs. Argi aš visą šitą laiką jūsų nemokiau, kad jūsų ryšys su karalyste yra dvasinis ir individualus, visiškai asmeninio patyrimo reikalas dvasioje, įtikėjimo dėka suvokiant, kad tu esi Dievo sūnus? Ką gi aš daugiau pasakysiu? Nacijų nuopuolis, imperijų žlugimas, netikinčiųjų žydų sunaikinimas, amžiaus pabaiga, net ir šio pasaulio pabaiga, ką gi šitie dalykai turi bendro su tuo, kuris tiki šita evangelija ir kuris savąjį gyvenimą yra paslėpęs amžinosios karalystės garantijoje? Jūs tie, kurie esate Dievą pažįstantys ir tikintys į evangeliją, jau tvirtai tikite į amžinąjį gyvenimą. Kadangi jūsų gyvenimas buvo gyvenamas dvasioje ir Tėvo labui, tai jums niekas negali sukelti rimto nerimo. Karalystės statytojų, dangiškųjų pasaulių akredituotų piliečių, neturi trikdyti laikini sukrėtimai arba kelti nerimo žemiškieji kataklizmai. Kokią tai turi reikšmę jums tiems, kurie tikite šita karalystės evangelija, jeigu nacijos žlunga, amžius pasibaigia, ar visi matomi dalykai griūna, kadangi jūs žinote, kad jūsų gyvybė yra šio Sūnaus dovana, ir kad ji yra amžinai saugi Tėve? Nugyvenę žemiškąjį gyvenimą tikėdami ir davę dvasios vaisių kaip kupino meilės tarnavimo savo bičiuliams teisumą, jūs galite drąsiai laukti kito žingsnio amžinojoje karjeroje su tokiu pačiu įtikėjimu į išlikimą, kuris jus pernešė per pirmąjį ir žemiškąjį jaudinantį patyrimą sūnystėje su Dievu.

(1916.3) 176:3.3 “Kiekviena tikinčiųjų karta savo darbą turėtų tęsti, atsižvelgdama į galimą Žmogaus Sūnaus sugrįžimą, lygiai taip, kaip ir kiekvienas atskiras tikintysis savo gyvenimo darbą toliau atlieka, atsižvelgdamas į neišvengiamą ir nuolat gresiančią natūralią mirtį. Kada kartą įtikėjimo dėka save sukuriate kaip Dievo sūnų, tada daugiau niekas nebėra svarbu, kiek tai yra susiję su išlikimo garantija. Bet nepadarykite klaidos! šitas išlikimo įtikėjimas yra gyvas įtikėjimas, ir jis vis didesniu laipsniu pademonstruos tos dieviškosios dvasios, kuri jį iš pradžių įkvėpė žmogaus širdyje, vaisius. Tai, kad jūs kartą priėmėte sūnystę dieviškojoje karalystėje, jūsų neišgelbės, jeigu jūs sąmoningai ir atkakliai atmesite tas tiesas, kurios yra susijusios su Dievo sūnų materialiame kūne vis gausesnių dvasinių vaisių vedimu. Jūs tie, kurie buvote su manimi rūpinantis Tėvo reikalais žemėje, galite net ir dabar karalystę apleisti, jeigu matote, kad Tėvo tarnystės žmonijai kelias jums nepatinka.

(1916.4) 176:3.4 “Kaip individai, ir kaip tikinčiųjų karta, išgirskite mane, kada aš pasakosiu parabolę: Gyveno toks didis žmogus, kuris, prieš išvykdamas į ilgą kelionę į kitą šalį, pasikvietė savo visus patikimus tarnus ir atidavė į jų rankas visus savo turtus. Vienam jis davė penkis talentus, kitam davė du, o dar kitam davė vieną. Ir šitaip jis pasielgė su visa garbingų prievaizdų grupe, kiekvienam jis savo turto patikėjo sutinkamai su jų individualiais sugebėjimais; ir tada jis išvyko į tą kelionę. Kada jų šeimininkas išvyko, tada jo tarnai ėmė dirbti, kad iš jiems patikėto turto gautų pelno. Tuoj pat tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, juos investavo, ir labai greitai gavo kitų penkių talentų pelną. Panašiu būdu tas, kuris buvo gavęs du talentus, netrukus gavo dar du. Ir taip visi tie tarnai iš tiesų gavo pelno savo šeimininkui, išskyrus tiktai tą vieną, kuris gavo vienintelį talentą. Jis nuėjo pats sau vienas atskirai ir žemėje iškasė duobę, kurioje savo pono pinigą paslėpė. Netrukus tų tarnų šeimininkas netikėtai sugrįžo ir pasišaukė savo prievaizdus ataskaitai. Ir kada jie visi buvo sukviesti prieš savo šeimininką, tas, kuris buvo gavęs penkis talentus, išėjo į priekį su tais pinigais, kurie buvo jam patikėti, ir atnešė penkis papildomus talentus, sakydamas: ‘Šeimininke, tu man davei penkis talentus, kad investuočiau, ir man džiugu atiduoti kitus penkis talentus kaip mano pelną.’ Ir tada jo šeimininkas jam tarė: ‘Gerai padaryta, geras ir ištikimas tarne, tu buvai ištikimas dėl daugelio dalykų; dabar aš tave paskirsiu prievaizdu, kuris prižiūrės daug ką; dabar pasidžiauk su savo šeimininku.’ Ir tuomet tas, kuris buvo gavęs du talentus, išėjo į priekį, sakydamas: ‘Pone, tu į mano rankas įdavei du talentus; žiūrėk, aš uždirbau šiuos kitus du talentus.’ Ir tada jo ponas jam tarė: ‘Gerai padaryta, esi geras ir ištikimas prievaizdas; tu irgi buvai ištikimas dėl daugelio dalykų, ir aš tikrai tave paskirsiu, kad prižiūrėtum daug ką; pasidžiauk su savo šeimininku.’ Ir tada atsiskaityti išėjo tas, kuriam buvo duotas tas vienas talentas. Šitas tarnas išėjo į priekį, sakydamas: ‘Pone, aš pažinau tave ir suvokiau, jog tu esi gudrus vyras tuo, kad tikėjaisi pelno ten, kur tu asmeniškai nedirbai; dėl to aš tikrai bijojau rizikuoti bet kokia dalimi to, kas buvo patikėta man. Aš tavąjį talentą saugiai paslėpiau žemėje; štai jis; dabar tu turi tai, kas priklauso tau.’ Bet jo ponas atsakė: ‘Tu esi nerangus ir tingus prievaizdas. Savo paties žodžiais tu prisipažįsti, jog žinojai, kad aš pareikalausiu iš tavęs ataskaitos su protingu pelnu, tokios, kokią šiandien pateikė tavo uolūs bičiuliai tarnai. Žinodamas tai, tu turėjai, dėl to, mano pinigus bent jau atiduoti į bankininkų rankas, jog man sugrįžus, galėčiau gauti savo paties pinigus su palūkanomis.’ Ir tada vyriausiajam prievaizdui šitas šeimininkas tarė: “Atimkite šitą vieną talentą iš šito tarno, kuris pelno negavo, ir atiduokite jį tam, kuris turi dešimt talentų.’

(1917.1) 176:3.5 “Kiekvienam, kuris turi, tikrai bus duota daugiau, ir tas tikrai turės su kaupu; bet iš to, kuris neturi, net ir tai, ką jis turi, tikrai bus atimta. Jūs negalite stovėti sustingę amžinosios karalystės reikaluose. Manasis Tėvas reikalauja, kad visi jo vaikai augtų gailestingumu ir tiesos pažinimu. Jūs tie, kurie žinote šitas tiesas, turite duoti daugiau dvasios vaisių ir demonstruoti augantį atsidavimą nesavanaudiškam tarnavimui savo bičiuliams tarnams. Ir prisiminkite, jog tiek, kiek jūs tarnaujate mažiausiajam iš mano sielos brolių, tiek jūs šitaip tarnaujate man.

(1917.2) 176:3.6 “Ir šitaip jūs tikrai turėtumėte rūpintis Tėvo reikalais, dabar ir nuo šiol, net ir amžinai. Dirbkite tol, kol aš ateisiu. Pareigingai padarykite tai, kas patikėta jums, ir šitokiu būdu jūs tikrai būsite pasiruošę atsiskaityti, kada pašauks mirtis. Ir šitaip gyvenę Tėvo šlovės labui ir šio Sūnaus pasitenkinimui, jūs tikrai su džiaugsmu ir nepaprastai dideliu malonumu įeisite į amžinai trunkančios karalystės amžinąją tarnystę.”

(1917.3) 176:3.7 Tiesa yra gyva; Tiesos Dvasia šviesos vaikus visą laiką veda į dvasinės tikrovės ir dieviškosios tarnystės naujas sferas. Tiesa jums yra suteikiama ne tam, kad ją kristalizuotumėte į nusistovėjusias, saugias, ir gerbiamas formas. Pereidamas per jūsų asmeninį patyrimą jūsų tiesos atskleidimas turi būti padidintas tiek, jog naujasis grožis ir realūs dvasiniai laimėjimai bus atskleisti visiems tiems, kurie mato jūsų dvasinius vaisius ir kaip tik dėl šito jie yra vedami į tai, kad šlovintų Tėvą, kuris yra danguje. Tiktai tie ištikimi tarnai, kurie šitokiu būdu auga tiesos pažinimu, ir kurie šituo išsiugdo sugebėjimą dvasines realybes suvokti dieviškai, gali kada nors tikėtis “visiškai patirti savo Viešpaties džiaugsmą.” Koks yra apgailėtinas vaizdas kada viena po kitos einančios tariamų Jėzaus pasekėjų kartos apie savo globojamą dieviškąją tiesą sako: “Štai čia, Mokytojau, yra toji tiesa, kurią tu mums patikėjai prieš vieną šimtą ar tūkstantį metų. Mes nieko nepraradome; mes ištikimai išsaugojome viską, ką tu mums įdavei; mes neleidome padaryti jokių pakeitimų tame, ko tu mus mokei; štai toji tiesa, kurią tu mums įdavei.” Bet toks pasiteisinimas dėl dvasinio tingumo nepateisins neveiklaus tiesos prižiūrėtojo Mokytojo akivaizdoje. Sutinkamai su ta tiesa, kuri yra atiduota į jūsų rankas, tiesos Mokytojas iš tikrųjų pareikalaus ir ataskaitos.

(1918.1) 176:3.8 Kitame pasaulyje iš jūsų bus paprašyta atsiskaityti už šito pasaulio dovanas ir jų priežiūrą. Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. Jeigu sugebėjimai yra naudojami tiktai savanaudiškiems siekiams ir nė viena mintis nėra skiriama aukštesnei pareigai, kad būtų gauta daugiau dvasios vaisių, kaip jie pasireiškia visą laiką besiplečiančioje žmonių tarnystėje ir garbinant Dievą, tai tokie savanaudiški prižiūrėtojai turi būti pasirengę sulaukti savo sąmoningo pasirinkimo pasekmių.

(1918.2) 176:3.9 Ir kokia didele dalimi į visus savanaudiškus mirtinguosius buvo panašus šitas neištikimas tarnas su vienu talentu, nes dėl savojo tingumo tiesiogiai apkaltino savo šeimininką. Kaip žmogus, kada dėl savo kaltės patiria nesėkmę, yra linkęs kaltinti kitus, dažnai tuos, kurie šito nusipelno mažiausia!

(1918.3) 176:3.10 Sakė Jėzus tą naktį, kada jie ėjo poilsio: “Jūs iš tiesų esate gavę dosniai; dėl to jūs iš tikrųjų turėtumėte dangaus tiesą dosniai ir atiduoti, ir atiduodant tikrai šitoji tiesa dauginsis ir skleis gelbstinčio gailestingumo augančią šviesą, net ir taip, kaip ir jūs padedate jai.”