(1880.7) 172:3.1 Betanė buvo apie dvi mylias nuo šventyklos, o kada Jėzus susiruošė išeiti į Jeruzalę, buvo pusė dviejų to sekmadienio popietę. Jis jautė gilią meilę Betanei ir jos paprastiems žmonėms. Nazaretas, Kapernaumas, ir Jeruzalė jį buvo atstumę., bet Betanė jį buvo priėmusi, buvo įtikėjusi į jį. Ir būtent šitame mažame kaimelyje, kur beveik kiekvienas vyras, kiekviena moteris, ir kiekvienas vaikas buvo tikintieji, jis pasirinko įvykdyti savęs padovanojimo žemiškosios karjeros galingiausią darbą, Lozoriaus prikėlimą. Lozorių jis prikėlė ne tam, kad kaimiečiai galėtų tikėti, bet vietoje šito, dėl to, kad jie jau tikėjo.

(1880.8) 172:3.2 Visą rytą Jėzus mokė apie savo įėjimą į Jeruzalę. Iki šios akimirkos jis visada stengėsi nuslopinti tokį dalyką, kad jį viešai audringai sveikintų kaip Mesiją, bet dabar padėtis buvo kitokia; jis artėjo prie savosios karjeros materialiame kūne pabaigos, Sanhedrinas buvo nusprendęs, kad jis turi mirti, ir nebūtų jokios žalos dėl to, kad jo mokiniams savuosius jausmus būtų leista išreikšti laisvai, kaip tik tai ir galėtų atsitikti, jeigu jis nuspręstų į miestą įžengti oficialiai ir viešai.

(1881.1) 172:3.3 Jėzus nusprendė į Jeruzalę įžengti viešai ne dėl to, kad paskutinį kartą siektų liaudies palankumo arba paskutinį kartą mėgintų gauti valdžią. Tą jis padarė taip pat visiškai ne dėl to, kad patenkintų savo mokinių ir apaštalų lūkesčius. Jėzus nepuoselėjo jokių iliuzijų, būdingų fantastiniam svajotojui; jis gerai žinojo, kokios turi būti šito apsilankymo pasekmės.

(1881.2) 172:3.4 Kada Mokytojas nusprendė, jog į Jeruzalę įeis viešai, tada jam iškilo būtinybė pasirinkti šito sprendimo įgyvendinimo deramą metodą. Jėzus permąstė daugiau ar mažiau visas prieštaringas vadinamąsias mesijiškas pranašystes, bet atrodė, jog iš viso yra tiktai vienintelė tinkama tam, kad jis ja pasinaudotų. Didžioji dauguma šitų pranašiškų pasakojimų vaizdavo karalių, Dovydo sūnų ir perėmėją, drąsų ir ryžtingą viso Izraelio žemiškąjį išvaduotoją iš svetimųjų viešpatavimo jungo. Bet buvo viena Rašto citata, kurią su Mesiju retkarčiais susiedavo tie, kurie jo misijos atžvilgiu laikėsi labiau dvasinės sampratos, ir kuria, Jėzaus manymu, būtų galima nuosekliai vadovautis ir jo planuojamo įžengimo į Jeruzalę metu. Šitą Rašto citatą jis surado pas Zakarijų, ir ji buvo tokia: “Džiūgauk, O Siono dukra; šauk, o Jeruzalės dukra. Žiūrėk, pas tave atvyksta tavasis karalius. Jis yra teisingas ir atneša išgelbėjimą. Jis atvyksta kaip tas, kuris yra nusižeminęs, joja ant mulo, ant jauno mulo, nė vienerių metų neturinčio asiliuko.”

(1881.3) 172:3.5 Karžygis karalius į miestą visada įjodavo ant arklio; karalius su taikos ir draugystės misija visada įžengdavo jodamas ant asilo. Jėzus į Jeruzalę nenorėjo įžengti kaip vyras ant arklio, bet jis norėjo įžengti taikingai ir su gera valia kaip Žmogaus Sūnus ant asilo.

(1881.4) 172:3.6 Savo apaštalams ir mokiniams Jėzus ilgą laiką mėgino tiesioginiu mokymu įteigti, kad jo karalystė yra ne iš šito pasaulio, kad ji yra grynai dvasinis dalykas; bet šitos jo pastangos buvo nesėkmingos. Dabar tą, ko jam nebuvo pavykę padaryti aiškiu ir asmeniniu mokymu, jis norėtų pasiekti simboliniu apeliavimu. Dėl to, iškart po vidurdienio valgio, Jėzus pasikvietė Petrą ir Joną, ir paliepęs jiems nueiti į Betfagą, kaimyninį kaimelį, šiek tiek nutolusį nuo pagrindinio kelio ir esantį netoli nuo Betanės į šiaurės vakarus, jis toliau pasakė: “Nueikite į Betfagą, o kai prieisite kelių sankryžą, ten surasite pririštą jaunutį mulą. Atriškite šį asiliuką ir atsiveskite jį čia. Jeigu kas nors paklaus, kodėl jūs tą darote, atsakykite tiktai tiek, ‘Jis reikalingas Mokytojui.’” Ir kada šie du apaštalai nuėjo į Betfagą, kaip ir buvo paliepęs Mokytojas, tada jie surado asiliuką, pririštą netoli savo motinos atviroje gatvėje ir arti prie kampinio namo. Petrui pradėjus atrišinėti asiliuką, priėjo savininkas ir paklausė, kodėl jie tą daro, ir kada Petras jam atsakė, kaip buvo nurodęs Jėzus, tada šis vyras tarė: “Jeigu jūsų Mokytojas yra Jėzus iš Galilėjos, tada tegul jis turi šį asiliuką.” Ir šitaip jie sugrįžo, atsivesdami šį asiliuką.

(1881.5) 172:3.7 Iki šito meto aplink Jėzų ir jo apaštalus buvo susirinkę keli šimtai piligrimų. Pro šalį keliaujantys į Perėjimo šventę atvykėliai laukė maždaug nuo pirmos dienos pusės vidurio. Tuo tarpu Dovydas Zabediejus ir kai kurie buvusieji jo pasiuntiniai pagalbininkai patys nusprendė nuskubėti žemyn į Jeruzalę, kur besilankančių piligrimų minioje prie šventyklos jie veiksmingai paskleidė žinią, kad Jėzus iš Nazareto triumfuojančiai žengia į miestą. Dėl to, keli tūkstančiai iš šitų besilankančiųjų išsiskubino būriais jo pasitikti, kad pasveikintų šitą daug apšnekėtą pranašą ir stebukladarį, kurį kai kurie laikė Mesiju. Šitoji gausybė, išėjusi iš Jeruzalės, sutiko Jėzų ir minią, einančius į miestą, kada tik jie buvo perėję per Alyvų Kalno aukščiausiąją vietą ir buvo pradėję leistis į miestą.

(1882.1) 172:3.8 Kada ši procesija išėjo iš Betanės, tada mokinių, tikinčiųjų, ir besilankančių piligrimų, kurių didelė dalis buvo atvykusi iš Galilėjos ir Perėjos, šventinėje minioje vyravo didžiulis entuziazmas. Prieš pat išeinant, dvylika moterų iš pirminio moterų korpuso, lydimos kai kurių savo pagalbininkių, atvyko į šią vietą ir prisijungė prie šitos unikalios procesijos, kada ji džiūgavo judėdama link miesto.

(1882.2) 172:3.9 Prieš jiems išvykstant, Alfiejų dvyniai savo apsiaustus uždėjo ant asilo ir jį laikė tuo metu, kada Mokytojas sėdosi ant jo. Procesijai judant link aukščiausiojo Alyvų Kalno taško, šventinė minia numetė savo apsiaustus ant žolės ir atsinešė šakų nuo netoli augusių medžių tam, kad padarytų garbės kilimą asilui, nešančiam karališkąjį Sūnų, pažadėtąjį Mesiją. Šiai linksmai miniai judant link Jeruzalės, ji ėmė giedoti, arba greičiau unisonu šaukti, Psalmę “Šlovė Dovydo sūnui; palaimintas yra tas, kuris ateina Viešpaties vardu. Šlovė aukštybėse. Tebūnie palaiminta toji karalystė, kuri nužengia iš dangaus.”

(1882.3) 172:3.10 Jėzus buvo nerūpestingas ir linksmas jiems judant į priekį, kol priėjo prie aukščiausiosios Alyvų Kalno vietos, kur atsivėrė visas miesto ir šventyklų bokštų vaizdinys; čia Mokytojas procesiją sustabdė, ir tarp visų įsivyravo visiška tyla, kada jie pamatė, kad jis verkia. Žvelgdamas žemyn į didžiulę gausybę žmonių, ateinančių iš miesto jo pasveikinti, Mokytojas labai susijaudinęs ir liūdnu balsu tarė: “O Jeruzale, jeigu tu tiktai būtum pažinusi, net tu, bent jau šitą savo dieną, tuos dalykus, kurie yra tavoji ramybė ir kuriuos taip laisvai tu galėjai turėti! Bet dabar nuo tavųjų akių šitoji šlovė netrukus bus tikrai paslėpta. Netrukus Ramybės Sūnų tu atstumsi ir nuo išgelbėjimo evangelijos nusigręši. Greitai tave užgrius tokios dienos, kada tavo priešai aplink tave iškas apkasus ir apguls tave iš visų pusių; jie tikrai tave visiškai sugriaus, kadangi iš tiesų nepaliks akmens ant akmens. Ir visa tai tave iš tikrųjų užgrius, nes tu nežinojai dieviškojo apsireiškimo laiko. Netrukus Dievo dovaną tu atstumsi, o visi žmonės atstums tave.”

(1882.4) 172:3.11 Kada jis baigė kalbėti, tada jie ėmė leistis nuo Alyvų Kalno, ir neužilgo prie jų prisijungė toji atvykėlių gausybė, kuri buvo atėjusi iš Jeruzalės, mojuodama palmių šakomis, skanduodama šlovinimus, ir kitokiu būdu reikšdama džiūgavimą ir gerą bičiulystę. Mokytojas nebuvo suplanavęs, jog šitos minios turėtų išeiti iš Jeruzalės, kad juos pasitiktų; tai buvo kitų darbas. Jis niekada iš anksto neplanuodavo nieko tokio, kas buvo teatrališka.

(1882.5) 172:3.12 Kartu su ta minia, kuri plūstelėjo už miesto, kad pasveikintų Mokytoją, taip pat atėjo ir daug fariziejų ir kitokių jo priešų. Jie taip smarkiai sunerimo dėl šito staigaus ir netikėto liaudies pasveikinimo prasiveržimo, jog pabijojo jį suimti, kad toks veiksmas nepaskatintų atviro liaudies maišto. Jie labai baiminosi didžiulio skaičiaus atvykėlių, kurie buvo daug girdėję apie Jėzų ir kurių didelė dalis tikėjo į Jėzų, požiūrio.

(1882.6) 172:3.13 Jiems artinantis prie Jeruzalės, minia pradėjo dar labiau reikšti emocijas, taip smarkiai, jog kai kurie iš fariziejų prasiskynė kelią iki Jėzaus ir tarė: “Mokytojau, tu turėtum savo mokiniams papriekaištauti ir paliepti jiems tinkamiau elgtis.” Jėzus atsakė: “Būtent kaip tik tai ir tinka, jog šitie vaikai turėtų pasveikinti šį Ramybės Princą, kurį vyriausieji šventikai atstūmė. Juos stabdyti būtų beprasmiška, nebent vietoje jų imtų kaukti šitie pakelės akmenys.”

(1882.7) 172:3.14 Šitie fariziejai nuskubėjo tolyn aplenkdami procesiją, kad vėl prisijungtų prie Sanhedrino, kuris tuo metu tarėsi šventykloje, ir savo partneriams jie pranešė: “Žiūrėkite, viskas, ką mes darome yra bergždžia; šitas galilėjietis mūsų planus griauna. Žmonės dėl jo eina iš proto; jeigu mes šitų neišmanėlių nesustabdysime, tai paskui jį nueis visas pasaulis.”

(1883.1) 172:3.15 Iš tikrųjų šitam paviršutiniškam ir spontaniškam liaudies entuziazmo prasiveržimui nereikėtų suteikti kokios nors gilesnės reikšmės. Šitas pasveikinimas, nors ir buvo džiugus ir nuoširdus, bet visiškai nereiškė kokio nors realaus ar gilaus tikėjimo šitos šventinės minios širdyse. Vėliau šitą savaitę šitos pačios minios bus lygiai taip greitai pasirengusios Jėzų atstumti, kada tik Sanhedrinas užims prieš jį tvirtą ir ryžtingą nuostatą, ir kada jie bus nusivylę—kai suvoks, kad Jėzus neketina įkurti karalystės sutinkamai su jų ilgai puoselėtais lūkesčiais.

(1883.2) 172:3.16 Bet visas miestas buvo nepaprastai sujudęs, kadangi kiekvienas klausinėjo, “Kas gi yra šitas vyras?” Ir minia atsakinėjo, “Jis yra pranašas iš Galilėjos, Jėzus iš Nazareto.”