(1862.9) 170:4.1 Jėzus niekada nepateikė tikslaus karalystės apibrėžimo. Vienu atveju jis kalbėjo apie vieną karalystės fazę, o kitu atveju jis aptarė Dievo viešpatavimo žmonių širdyse kitą brolystės aspektą. Šito Sabato popietės pamokslo metu Jėzus pažymėjo ne mažiau kaip penkias karalystės fazes, arba epochas, ir jos yra tokios:

(1862.10) 170:4.2 1. Individualaus tikinčiojo bičiulystės su Dievu Tėvu dvasinio gyvenimo asmeninis ir vidinis patyrimas.

(1863.1) 170:4.3 2. Besiplečianti evangelijos tikinčiųjų brolystė, padidintos moralės ir sužadintos etikos visuomeniniai aspektai, kylantys iš to, kad Dievo dvasia valdo individualių tikinčiųjų širdyse.

(1863.2) 170:4.4 3. Viršmirtingoji nematomų dvasinių būtybių brolystė, kuri vyrauja žemėje ir danguje, viršžmogiškoji Dievo karalystė.

(1863.3) 170:4.5 4. Dievo valios tobulesnio įgyvendinimo perspektyva, žengimas į priekį link naujos visuomeninės tvarkos, sąsajoje su geresniu dvasiniu gyvenimu, aušros—link kito žmogaus amžiaus.

(1863.4) 170:4.6 5. Karalystė visoje savo pilnatvėje, ateities dvasinis šviesos ir gyvenimo amžius žemėje.

(1863.5) 170:4.7 Dėl to mes visada iš tiesų turime Mokytojo mokymą tikrinti, kad nustatytume, kurią iš šitų penkių fazių jis turi mintyje, kada pavartoja dangaus karalystės terminą. Šito proceso dėka palaipsniui keisdamas žmogaus valią ir šitaip paveikdamas žmogiškuosius sprendimus, Mykolas ir jo pagalbininkai lygiai taip palaipsniui, bet tvirtai keičia žmogiškosios evoliucijos, visuomeninę ir kitokią, tėkmę.

(1863.6) 170:4.8 Mokytojas šita proga pabrėžė tokius penkis punktus, išreiškiančius karalystės evangelijos esmingiausius bruožus:

(1863.7) 170:4.9 1. Individo primatą.
(1863.8) 170:4.10 2. Valią kaip lemiamą faktorių žmogaus patyrime.
(1863.9) 170:4.11 3. Dvasinę bičiulystę su Dievu Tėvu.
(1863.10) 170:4.12 4. Aukščiausio laipsnio pasitenkinimą iš kupinos meilės žmogaus tarnystės.
(1863.11) 170:4.13 5. Žmogiškojoje asmenybėje to, kas yra dvasinis, viršenybę atžvilgiu to, kas yra materialus.

(1863.12) 170:4.14 Šitas pasaulis niekada rimtai ar nuoširdžiai, ar sąžiningai Jėzaus dangaus karalystės doktrinos šitų dinamiškų idėjų ir dieviškųjų idealų neišmėgino. Bet jūs neturėtumėte nusivilti dėl akivaizdžiai lėto karalystės idėjos žengimo į priekį Urantijoje. Prisiminkite, jog besivystančios evoliucijos tvarką veika staigūs ir netikėti periodiški pasikeitimai tiek materialiuose, tiek dvasiniuose pasauliuose. Jėzaus kaip įsikūnijusio Sūnaus savęs padovanojimas buvo kaip tik toks keistas ir netikėtas įvykis šio pasaulio dvasiniame gyvenime. Taip pat nedarykite lemtingos klaidos, ieškodami karalystės amžiaus matomų bruožų, kada jos įkūrimo neįgyvendinate savo pačių sielose.

(1863.13) 170:4.15 Nors vieną karalystės fazę Jėzus siejo su ateitimi ir, daugeliu progų, iš tiesų užsiminė, jog toks įvykis galėtų pasireikšti kaip pasaulinės krizės dalis; ir nors jis lygiai taip kuo tvirčiausiai, keletą progų, konkrečiai pažadėjo kada nors sugrįžti į Urantiją, bet reikėtų pažymėti, kad šitų dviejų idėjų jis niekada aiškiai tarpusavyje nesiejo į vieną. Jis pažadėjo naują karalystės apreiškimą žemėje ir kuriuo nors laiku ateityje; jis taip pat pažadėjo kada nors į šitą pasaulį sugrįžti asmeniškai; bet jis nesakė, kad šie du įvykiai yra sinonimiški. Iš viso to, ką mes žinome, šitie pažadai galėtų būti siejami, arba galėtų ir nebūti siejami, su tuo pačiu įvykiu.

(1863.14) 170:4.16 Jo apaštalai ir mokiniai šiuos du mokymus kuo tikriausiai sujungė draugėn. Kada karalystei nepavyko materializuotis taip, kaip tikėjosi jie, tada, prisimindami Mokytojo mokymą apie ateities karalystę ir neužmiršdami jo pažado ateiti vėl, jie skubiai padarė išvadą, jog šitie pažadai yra susiję su identišku įvykiu; ir dėl to jie gyveno vildamiesi, kad netrukus jis ateis antrą kartą tam, kad įkurtų karalystę visoje savo pilnatvėje ir su galia ir šlove. Ir šitaip iš tikrųjų žemėje gyveno viena po kitos tikinčios kartos, puoselėdamos tą pačią įkvepiančią, bet neišsipildančią viltį.