(1845.7) 168:2.1 Kada šitoji grupė, kurią sudarė apie keturiasdešimt penki mirtingieji, stovėjo prieš kapavietę, tada neaiškiai jie galėjo matyti Lozoriaus formą, įvyniotą į lininę drobulę ir paguldytą laidojimo urvo dešinėje apatinėje nišoje. Kada šitie žemės tvariniai stovėjo ten beveik nekvėpuodami tyloje, tada didžiulė dangiškųjų būtybių gausybė užėmė savąsias vietas, pasirengusi sureaguoti į ženklą veikimui, kai jį turėtų duoti Gabrielis, jų vadas.

(1846.1) 168:2.2 Jėzus pakėlė akis ir tarė: “Tėve, aš esu dėkingas, kad tu išgirdai ir patenkinai mano prašymą. Aš žinau, jog tu mane girdi visada, bet dėl tų, kurie stovi čia su manimi, aš šitaip kalbu su tavimi tam, kad jie galėtų patikėti, jog tu mane pasiuntei į šį pasaulį, ir kad jie galėtų žinoti, jog tu veiki drauge su manimi tame darbe, kurį mes netrukus padarysime.” Ir kada jis pasimeldė, tada jis garsiu balsu sušuko, “Lozoriau, išeik!”

(1846.2) 168:2.3 Nors šitie stebintys žmonės ir nekrustelėjo, bet visa milžiniška dangiškoji gausybė vieningu veiksmu sujudo, paklusdama Kūrėjo žodžiui. Praėjus vos dvylikai sekundžių žemės laiku iki tol be gyvybės ženklo Lozoriaus forma ėmė judėti ir netrukus atsisėdo ant akmeninės lentynos, ant kurios ji prieš tai gulėjo, krašto. Jo kūnas buvo įvyniotas į įkapes, o jo veidas buvo uždengtas servėtėle. Ir kada jis atsistojo prieš juos—gyvas—tada Jėzus tarė, “Išvyniokite jį ir leiskite jam eiti.”

(1846.3) 168:2.4 Visi, išskyrus apaštalus, Mortą, ir Mariją, sulėkė į namą. Jie buvo išbalę nuo išgąsčio ir sukrėsti. Nors kai kas ir pasiliko, bet didelė dalis išsiskubino namo.

(1846.4) 168:2.5 Lozorius pasisveikino su Jėzumi ir apaštalais ir paklausė, ką reiškia ši įkapių drobulė ir kodėl jis atsibudo sode. Jėzus ir apaštalai pasitraukė į vieną pusę, tuo tarpu Morta papasakojo Lozoriui apie jo mirtį, palaidojimą, ir prisikėlimą. Ji turėjo jam paaiškinti, kad jis numirė sekmadienį, o dabar buvo sugrąžintas į gyvenimą ketvirtadienį, dėl to, kad jis nejautė sąmoningo laiko suvokimo nuo tada, kada užmigo mirties miegu.

(1846.5) 168:2.6 Kada Lozorius išėjo iš kapavietės, tada Jėzaus Personalizuotas Derintojas, dabar šitos rūšies vyriausiasis šioje vietinėje visatoje, davė komandą buvusiam Lozoriaus Derintojui, dabar laukiančiam, sugrįžti gyventi į prikelto žmogaus protą.

(1846.6) 168:2.7 Tada Lozorius priėjo prie Jėzaus ir, kartu su savo seserimis, atsiklaupė prie Mokytojo kojų, kad padėkotų ir pasiūlytų pašlovinimą Dievui. Jėzus, paėmęs Lozorių už rankos, pakėlė jį, sakydamas: “Mano sūnau, tą, kas atsitiko tau, taip pat patirs ir visi tie, kurie tiki šita evangelija, išskyrus tai, kad jie tikrai bus prikelti daug šlovingesnėje formoje. Tu iš tiesų busi gyvas liudininkas tos tiesos, apie kurią aš kalbėjau—aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Bet eikime visi į vidų ir pamaitinkime šituos fizinius kūnus.”

(1846.7) 168:2.8 Jiems einant link namo, Gabrielis paleido sukviestų dangiškųjų gausybių papildomas grupes, tuo tarpu jis užregistravo pirmąjį atsitikimą Urantijoje, ir paskutinįjį, kur mirtingasis tvarinys buvo prikeltas iš mirties fizinio kūno pavidalu.

(1846.8) 168:2.9 Lozorius vargu ar galėjo suvokti, kas buvo atsitikę. Jis žinojo, kad sunkiai sirgo, bet prisiminti galėjo tik tai, jog užmigo ir buvo pažadintas. Jie niekada nesugebėjo jam papasakoti apie šitas keturias dienas kapavietėje, nes jis buvo visiškai be sąmonės. Laikas neegzistuoja tiems, kurie miega mirties miegu.

(1846.9) 168:2.10 Nors didelė dalis ėmė tikėti į Jėzų dėl šito galingo darbo, bet kiti tiktai dar labiau sukietino savo širdis, kad jį atstumtų. Iki kitos dienos vidurdienio šitoji istorija pasklido po visą Jeruzalę. Dešimtys vyrų ir moterų atėjo į Betanę, kad pasižiūrėtų į Lozorių ir pasišnekėtų su juo, o sunerimę ir susinervinę fariziejai skubiai sušaukė Sanhedrino susirinkimą, kad galėtų nuspręsti, ką reikėtų daryti dėl šitų naujų įvykių.