(1746.5) 157:4.1 Nuo to momento, kada Jėzų pakrikštijo Jonas, ir nuo tada, kada vanduo buvo paverstas į vyną Kanoje, apaštalai, per įvairius laikotarpius, iš tiesų manė, kad jis yra Mesijas. Per trumpus laiko periodus kai kurie iš jų tikrai tikėjo, kad jis yra lauktasis Išvaduotojas. Bet vos tik tokios viltys sukildavo jų širdyje, tuoj pat Mokytojas jas sudaužydavo į šukes kokiu nors gniuždančiu žodžiu ar apviliančiu poelgiu. Jie ilgą laiką gyveno sumaišties būsenoje dėl prieštaravimo, kilusio tarp lauktojo Mesijo sampratų, kurias jie laikė savo prote, ir savo nepaprasto bendravimo su šituo nepaprastu žmogumi patyrimo, kurį jie laikė savo širdyje.

(1746.6) 157:4.2 Buvo šito trečiadienio vėlyvas priešpietis, kada apaštalai susirinko Celso sode vidurdienio valgiui. Didžiąją nakties dalį ir nuo to laiko, kada tą rytą jie atsikėlė, Simonas Petras ir Simonas Uolusis atkakliai dirbo su savo sielos broliais, kad šie iš visos širdies Mokytoją priimtų, ne tiesiog kaip Mesiją, bet taip pat ir kaip gyvojo Dievo dieviškąjį Sūnų. Abu Simonai beveik sutarė dėl to, kuo Jėzų laiko jie, ir jie stropiai dirbo, kad jų sielos broliai, esantys kartu, visiškai priimtų jų požiūrį. Nors Andriejus ir toliau vykdė apaštalų korpuso pagrindinio tvarkytojo pareigas, bet jo brolis, Simonas Petras, ėmė reikštis, vis didesniu laipsniu ir bendru sutarimu, kaip šio dvyliktuko nuomonės reiškėjas.

(1747.1) 157:4.3 Jie visi buvo susėdę sode kaip tik maždaug vidurdienį, kada pasirodė Mokytojas. Jų veidų išraiška rodė orų iškilmingumą, ir kada jis priėjo prie jų, tada visi atsistojo. Jėzus išsklaidė įtampą ta draugiška ir broliška šypsena, kuri jam buvo tokia būdinga, kai jo pasekėjai imdavo į save, arba į kokį nors įvykį, susijusį su jais, žvelgti perdaug rimtai. Įsakmiu mostu jis davė ženklą, kad jie turėtų atsisėsti. Niekada daugiau šie dvylika iš tiesų nebesisveikindavo su savo Mokytoju atsistodami, kada jis pasirodydavo jų akivaizdoje. Jie pamatė, kad tokiam išoriniam pagarbos reiškimui jis nepritaria.

(1747.2) 157:4.4 Po to, kada jie pavalgė ir ėmė aptarinėti planus, susijusius su artėjančia kelione po Dekapolį, Jėzus netikėtai nužvelgė jų veidus ir tarė: “Dabar, kada praėjo visa diena nuo to laiko, kai jūs pritarėte Simono Petro pareiškimui dėl Žmogaus Sūnaus tapatybės, aš norėčiau paklausti, ar jūs vis dar tebesilaikote savo sprendimo?” Tai išgirdę, šie dvylika atsistojo, o Simonas Petras, žengęs kelis žingsnius link Jėzaus, tarė: “Taip, Mokytojau, tebesilaikome. Mes tikime, jog tu esi gyvojo Dievo Sūnus.” Ir Petras su savo sielos broliais atsisėdo.

(1747.3) 157:4.5 Jėzus, vis dar stovėdamas, tuomet šiems dvylikai tarė: “Jūs esate mano pasirinktieji ambasadoriai, bet aš žinau, jog, esant šitoms aplinkybėms, jūs negalėtumėte turėti šito tikėjimo vien tiktai žmogiškojo pažinimo dėka. Tai yra manojo Tėvo dvasios apreiškimas jūsų slapčiausioms sieloms. Ir, dėl to, kada jūs šitaip išpažįstate manojo Tėvo dvasios, kuri gyvena jūsų viduje, įžvalgos dėka, tai aš norėčiau pareikšti, kad ant šitų pamatų aš tikrai statysiu dangaus karalystės brolystę. Ant šitos dvasinės realybės uolos aš tikrai statysiu dvasinės bičiulystės manojo Tėvo karalystės amžinosiose realybėse gyvąją šventovę. Jokioms blogio jėgoms ir nuodėmės gausybėms tikrai neįveikti dieviškosios dvasios šitos žmogiškosios bičiulystės. Ir nors manojo Tėvo dvasia tikrai visą laiką bus dieviškasis vedlys ir patarėjas visiems tiems, kurie save susies šitos dvasinės bičiulystės ryšiais, bet jums ir jūsų pasekėjams aš dabar įteikiu raktus nuo išorinės karalystės—galią žemiškųjų dalykų atžvilgiu—šito vyrų ir moterų kaip karalystės bičiulių susivienijimo visuomeninius ir ekonominius bruožus.” Ir vėl jis paliepė jiems, kol kas, nė vienam žmogui nesakyti, kad jis yra Dievo Sūnus.

(1747.4) 157:4.6 Jėzus pradėjo tikėti savo apaštalų ištikimybe ir dorumu. Mokytojas suvokė, jog toks įtikėjimas, kuris gali atsilaikyti prieš tai, ką jo pasirinktieji atstovai buvo neseniai patyrę, tuos žiaurius išbandymus, kurie kaip tik ir yra priešakyje, neabejotinai ištvers ir iš akivaizdžių visų jų vilčių duženų iškils į naujos dieviškosios tvarkos naująją šviesą ir šito dėka galės pasklisti tolyn, kad apšviestų pasaulį, sėdintį tamsybėje. Šitą dieną Mokytojas pradėjo tikėti apaštalų, išskyrus vieno, ištikimybe.

(1747.5) 157:4.7 Ir visą laiką nuo tos dienos šitas pats Jėzus tą gyvąją šventovę statė ant tų pačių amžinųjų savo dieviškosios sūnystės pamatų, ir tie, kurie šitokiu būdu ima save suvokti kaip Dievo sūnus, yra tie žmogiškieji akmenys, kurie sudaro šitą gyvąją sūnystės šventovę, statomą amžinojo dvasių Tėvo išminties ir meilės šlovei ir garbei.

(1747.6) 157:4.8 Ir kada Jėzus šitaip pakalbėjo, tada šiems dvylikai nurodė, kad iki vakarienės meto eitų į kalvas atskirai po vieną ieškoti išminties, stiprybės, ir dvasinio vadovavimo. Ir jie padarė taip, kaip jiems paliepė Mokytojas.