5. Dievo meilė

(38.6) 2:5.1 “Dievas yra meilė”; dėl to jo vienintelis asmeninis požiūris į visatos reikalus visada yra dieviškosios meilės reakcija. Tėvas mus myli pakankamai, kad savo gyvybę padovanotų mums. “Jis priverčia saulę patekėti virš blogio ir virš gėrio ir pasiunčia lietų ant teisingųjų ir ant neteisingųjų.”

(39.1) 2:5.2 Klaidinga apie Dievą galvoti taip, kad jo Sūnų aukos arba jam pavaldžių tvarinių užtarimai jį įtikina mylėti savo vaikus, “nes Tėvas myli jus pats.” Būtent reaguodamas į šitą tėviškąją meilę, Dievas pasiunčia nuostabiuosius Derintojus, kad apsigyventų žmonių prote. Dievo meilė yra visuotinė; “kas tiktai nori, tas gali ateiti.” Jis nori, “kad visi žmonės būtų išgelbėti pažindami tiesą.” Jis “nenori, jog kas nors žūtų.”

(39.2) 2:5.3 Kūrėjai yra patys pirmieji, kurie mėgina išgelbėti žmogų nuo pragaištingų pasekmių, kada jis kvailai pažeidžia dieviškuosius įstatymus. Dievo meilė prigimtimi yra tėviška meilė; dėl to jis kartais iš tikrųjų “mus baudžia mūsų pačių labui, kad mes paragautume jo šventumo.” Net per savo nuožmius išmėginimus prisiminkite, jog “visose mūsų kančiose jis kenčia su mumis.”

(39.3) 2:5.4 Dievas yra dieviškai geras nusidėjėliams. Kada maištininkai sugrįžta į teisumą, tada jie yra gailestingai priimami, “nes mūsų Dievas atleis su kaupu.” “Aš esu tas, kuris jūsų nusižengimus ištrina savo paties labui, ir aš tikrai neprisiminsiu jūsų nuodėmių.” “Žiūrėkite, kokio pobūdžio meilę Tėvas padovanojo mums tam, kad mes tikrai turėtume būti vadinami Dievo sūnumis.”

(39.4) 2:5.5 Pagaliau Dievo gerumo didžiausias įrodymas ir aukščiausia priežastis, dėl ko jį reikėtų mylėti, yra viduje gyvenanti Tėvo dovana—Derintojas, kuris taip kantriai laukia tos valandos, kada jūs abu iš tiesų būsite amžinai paversti vienu. Nors jūs negalite surasti Dievo ieškodami, bet jeigu jūs tikrai atsiduosite viduje gyvenančios dvasios vadovavimui, tai būsite neklystamai vedami žingsnis po žingsnio, gyvenimas po gyvenimo, per visatas, einančias viena po kitos, ir iš amžiaus į amžių tol, kol galiausiai stovėsite Visuotinio Tėvo Rojaus asmenybės akivaizdoje.

(39.5) 2:5.6 Kaip neprotinga negarbinti Dievo dėl to, jog žmogiškosios prigimties apribojimai ir jūsų materialios kūrinijos kliūtys padaro taip, kad jums neįmanoma jo pamatyti. Tarp jūsų ir Dievo yra milžiniškas atstumas (fizinė erdvė), kurį reikia nukeliauti. Lygiai taip pat egzistuoja didžiulė dvasinio skirtumo bedugnė, kurios krantus privalu sujungti; bet nepaisant viso to, kas fiziškai ir dvasiškai jus skiria nuo Dievo asmeninio buvimo Rojuje, stabtelkite ir apmąstykite šį rimtą faktą, kad Dievas gyvena jūsų viduje; jis savo paties metodu jau nutiesė tiltą per šią bedugnę. Jis iš savęs pasiuntė savąją dvasią, kad gyventų jūsų viduje, ir kad sunkiai dirbtų su jumis, kada jūs siekiate savo amžinosios karjeros visatoje.

(39.6) 2:5.7 Man lengva ir malonu garbinti tą, kuris yra toks didis ir tuo pačiu metu šitaip su meile atsidavęs tam, kad dirbtų, keldamas savo žemus tvarinius. Aš natūraliai myliu tą, kuris yra toks galingas kurdamas ir valdydamas tai, ką sukūrė, ir kuris vis vien yra toks tobulas gėriu ir toks ištikimas mylinčiu nuoširdumu, kurie nuolat apgaubia mus. Aš manau, jog aš mylėčiau Dievą lygiai tiek pat stipriai, jeigu jis nebūtų toks didis ir galingas tol, kol jis yra toks geras ir gailestingas. Mes visi mylime Tėvą labiau dėl jo charakterio, o ne dėl to, jog pripažįstame jo stebinančias savybes.

(39.7) 2:5.8 Kada aš stebiu Sūnus Kūrėjus ir jiems pavaldžius administratorius taip drąsiai kovojančius su laiko daugialypiais sunkumais, kurie yra neatskiriami nuo erdvės visatų evoliucijos, tada pastebiu, jog šitiems visatų mažesniems valdovams aš jaučiu didžiulę ir gilią meilę. Pagaliau, aš manau, mes visi, įskaitant ir valdų mirtinguosius, mylime Visuotinį Tėvą ir visas kitas būtybes, dieviškąsias ir žmogiškąsias, nes pastebime, jog šitos asmenybės iš tiesų myli ir mus. Mylėjimo patirtis labai didele dalimi yra tiesioginis atsiliepimas į patyrimą būti mylimu. Žinodamas, kad Dievas myli mane, aš turėčiau toliau mylėti jį aukščiausiu laipsniu, net jeigu jis ir nebeturėtų jokių savo aukštybės, galutinumo, ir absoliutumo požymių.

(40.1) 2:5.9 Tėvo meilė seka mus dabar ir per amžinųjų amžių nesibaigiantį apskritimą. Kada jūs apmąstote Dievo mylintį charakterį, tada asmenybė turi tiktai vieną protingą ir natūralią reakciją į tai. Jūs vis labiau mylėsite savo Sutvėrėją; jūs suteiksite Dievui tokią meilę, kuri yra analogiška tai meilei, kurią vaikas jaučia savo žemiškiesiems tėvams; nes kaip tėvas, realus tėvas, tikras tėvas, myli savo vaikus, taip Visuotinis Tėvas myli savo sutvertus sūnus ir dukras ir amžinai rūpinasi jų gerove.

(40.2) 2:5.10 Bet Dievo meilė yra išmintinga ir įžvalgi tėviška meilė. Dieviškoji meilė veikia suvienytoje asociacijoje su dieviškąja išmintimi ir visomis kitomis Visuotinio Tėvo tobulos prigimties begalinėmis savybėmis. Dievas yra meilė, bet meilė nėra Dievas. Mirtingosioms būtybėms didžiausias dieviškosios meilės pasireiškimas yra Minties Derintojų padovanojimas, bet jūsų didingiausias Tėvo meilės atskleidimas yra matomas jo Sūnaus Mykolo savęs padovanojimo gyvenime, kada jis gyveno žemėje idealų dvasinį gyvenimą. Būtent viduje gyvenantis Derintojas Dievo meilę individualizuoja kiekvienai žmogiškajai sielai.

(40.3) 2:5.11 Kartais būna beveik skaudu, jog esu priverstas pavaizduoti dangiškojo Tėvo dieviškąją meilę jo visatos vaikams, vartodamas žmogiškąjį žodinį simbolį meilė. Šitas terminas, nors jis tikrai pažymi žmogaus aukščiausią sampratą apie mirtingųjų pagarbos ir atsidavimo ryšius, bet taip dažnai įvardija tokią didelę žmogiškųjų ryšių dalį, kuri iš viso yra žema ir visiškai netinkama, kad būtų žinoma kokiu nors žodžiu, kuris taip pat būtų vartojamas tam, jog pavadintų gyvojo Dievo neprilygstamą meilę savo visatos tvariniams! Kaip gaila, jog aš negaliu pasinaudoti kokiu nors dievišku ir išimtiniu terminu, kuris perteiktų žmogaus protui Rojaus Tėvo dieviškosios meilės tikrąjį pobūdį ir nuostabiai gražų prasmingumą.

(40.4) 2:5.12 Kada žmogus praranda iš akiračio asmenio Dievo meilę, tada Dievo karalystė tampa tiesiog gėrio karalyste. Nepaisant dieviškojo charakterio begalinės vienybės, meilė yra visų Dievo asmeninių reikalų su savo tvariniais dominuojantis bruožas.