(1598.2) 142:3.1 Dvylika apaštalų, kurių didžioji dauguma klausėsi šitos diskusijos apie Dievo charakterį, tą naktį Jėzui pateikė daug klausimų apie Tėvą danguje. Šiuolaikine kalba Mokytojo atsakymus į šituos klausimus galima būtų geriausiai pateikti tokios santraukos pavidalu:

(1598.3) 142:3.2 Jėzus švelniai papriekaištavo šiems dvylikai, iš esmės pasakydamas: Argi jūs nežinote Izraelio pasakojimų, susijusių su idėjos apie Jahvę augimu, ir argi jūs nežinote Raštų mokymo, susijusio su Dievo doktrina? Ir tada Mokytojas iš tikrųjų perėjo prie apaštalų mokymo apie Dievybės sampratos evoliuciją per žydų tautos vystymosi laikmetį. Jis atkreipė dėmesį į idėjos apie Dievą augimo tokias fazes:

(1598.4) 142:3.3 1. Jahvė — Sinajaus klanų dievas. Tai buvo primityvi Dievybės samprata, kurią Mozė iškėlė į aukštesnį Izraelio Viešpaties Dievo lygį. Tėvas danguje niekada nebūna toks, kad savo vaikų žemėje nuoširdaus garbinimo nepriimtų, nesvarbu, kokia primityvi būtų jų Dievybės samprata arba kokiu vardu jie simbolizuotų jos dieviškąją prigimtį.

(1598.5) 142:3.4 2. Pats Aukštasis. Šitą Tėvo danguje sampratą Melkizedekas paskelbė Abraomui, ir ją paskleidė toli nuo Salemo tie, kurie vėliau tikėjo į šitą padidintą ir išplėstą Dievybės idėją. Abraomas ir jo brolis išvyko iš Uro dėl to, kad susiformavo saulės garbinimas, o jie ėmė tikėti į Melkizedeko mokymą apie El Elijoną—Patį Aukštąjį Dievą. Jų samprata apie Dievą buvo sudėtinė, kurią sudarė mišinys iš jų senesniųjų Mesopotamijos idėjų ir doktrina apie Patį Aukštąjį.

(1598.6) 142:3.5 3. El Šadai. Šitais senaisiais laikais daugelis hebrajų garbino El Šadai, dangaus Dievo egiptietišką sampratą, apie kurią jie sužinojo savo nelaisvės metu Nilo žemėje. Praėjus daug laiko nuo tada, kada gyveno Melkizedekas, šitos visos trys Dievo sampratos buvo apjungtos draugėn, kad suformuotų doktriną apie kūrėją Dievybę, Izraelio Viešpatį Dievą.

(1598.7) 142:3.6 4. Elochimas. Nuo Adomo laikų išsilaikė mokymas apie Rojaus Trejybę. Argi jūs neprisimenate, kaip Raštai prasideda tvirtindami, jog “Pradžioje Dievai sukūrė dangų ir žemę”? Tai rodo, jog tada, kada šitai buvo užrašyta, Trejybės samprata apie tris Dievus viename buvo įsitvirtinusi mūsų protėvių religijoje.

(1598.8) 142:3.7 5. Aukščiausiasis Jahvė. Iki Isajo laikų šitie tikėjimai apie Dievą išsiplėtė į sampratą apie Visuotinį Kūrėją, kuris tuo pačiu metu yra visagalis ir gailestingas visiems. Ir šita besivystanti ir besiplečianti Dievo samprata iš esmės išstūmė visas ankstesnes Dievybės idėjas mūsų tėvų religijoje.

(1598.9) 142:3.8 6. Tėvas danguje. Ir dabar mes tikrai Dievą pažįstame kaip savo Tėvą danguje. Mūsų mokymas suteikia tokią religiją, kurioje tikintysis yra Dievo sūnus. Tai yra dangaus karalystės evangelijos geroji naujiena. Drauge su Tėvu egzistuoja Sūnus ir Dvasia, ir šitų Rojaus Dievybių prigimties ir tarnystės apreiškimas tęsis toliau, kad plėstųsi ir ryškėtų per visus kylančiųjų Dievo sūnų amžinojo dvasinio žengimo į priekį begalinius amžius. Visais laikais ir per visus amžius bet kokios žmogiškosios būtybės tikrąjį garbinimą—kas susiję su individualiu dvasiniu žengimu į priekį—viduje gyvenanti dvasia pripažįsta kaip reiškiamą pagarbą dangiškajam Tėvui.

(1599.1) 142:3.9 Niekada prieš tai apaštalai nebuvo taip pritrenkti, kaip dabar, kada išgirdo šitą pasakojimą apie Dievo sampratos augimą ankstesniųjų kartų žydų prote; jie buvo per daug suglumę, kad imtų klausinėti. Kadangi jie sėdėjo prieš Jėzų tylėdami, tai Mokytojas tęsė: “Ir jūs būtumėte žinoję šitas tiesas, jeigu būtumėte skaitę Raštus. Argi jūs neskaitėte Samuelio, kur yra sakoma: ‘Ir Viešpaties pyktis prieš Izraelį tiek įsiliepsnojo, kad jis nukreipė Dovydą prieš juos, sakydamas, eik ir suskaičiuok Izraelį ir Judėją’? Ir tai nebuvo keista, nes Samuelio dienomis Abraomo vaikai tikrai tikėjo, kad Jahvė sukūrė tiek gėrį, tiek blogį. Tačiau, kada vėlesnis rašytojas šituos įvykius atpasakojo, po žydų sampratos apie Dievo prigimtį išsiplėtimo, tada jis neišdrįso blogio priskirti Jahvei; todėl pasakė: ‘Ir Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir išprovokavo Dovydą suskaičiuoti Izraelį.’ Argi jūs negalite pamatyti, jog tokie įrašai Raštuose aiškiai parodo, kaip samprata apie Dievo prigimtį toliau augo iš vienos kartos į kitą?

(1599.2) 142:3.10 “Vėl jūs tikrai turėjote pastebėti, kaip vystėsi dieviškojo įstatymo samprata tobulai atitikdama šitas besiplečiančias dieviškumo sampratas. Kada anksčiau už išplėstą Jahvės apreiškimą Izraelio vaikai tomis dienomis išėjo iš Egipto, tada jie turėjo dešimt įsakymų, kurie jiems tarnavo kaip įstatymas iki pat tų laikų, kada jie įkūrė stovyklą prie Sinajaus. Ir šitie dešimt įsakymų buvo tokie:

(1599.3) 142:3.11 “1. Negarbinkite jokio kito dievo, nes Viešpats yra pavydus Dievas.
(1599.4) 142:3.12 “2. Nedarykite jokių nulietų dievų.
(1599.5) 142:3.13 “3. Neignoruokite to, kad laikytumėtės neraugintos duonos šventės.
(1599.6) 142:3.14 “4. Iš žmonių ar galvijų visų vyriškosios lyties palikuonių, pirmagimiai yra mano, sako Viešpats.
(1599.7) 142:3.15 “5. Šešias dienas jūs galite dirbti, bet septintąją dieną jūs turite ilsėtis.
(1599.8) 142:3.16 “6. Visada švęskite pirmųjų vaisių šventę ir derliaus nuėmimo šventę metų pabaigoje.
(1599.9) 142:3.17 “7. Nesiūlykite jokios aukos kraujo su rauginta duona.
(1599.10) 142:3.18 “8. Perėjimo šventės aukos nepalikite iki ryto.
(1599.11) 142:3.19 “9. Pirmuosius iš pirmųjų žemės vaisių atneškite į Viešpaties jūsų Dievo namus.
(1599.12) 142:3.20 “10 Nevirkite ožiuko jo motinos piene.

(1599.13) 142:3.21 “Ir tada, tarp Sinajaus griaustinių ir žaibų, Mozė jiems davė naujus dešimt įsakymų, kurie, jūs visi sutiksite, yra vertingesni pareiškimai tam, kad lydėtų besiplečiančias Jahvės Dievybės sampratas. Ir argi jūs niekada neatkreipėte dėmesio į šiuos įsakymus, kaip raštuose du kartus yra užrašyta, jog pirmuoju atveju išsilaisvinimas iš Egipto yra toji priežastis, dėl kurios yra laikomasi Sabato, tuo tarpu vėlesniame įraše mūsų protėvių besivystantys religiniai tikėjimai reikalavo, jog šitai turi būti pakeista pripažįstant kūrimo faktą kaip tą priežastį, dėl kurios yra laikomasi Sabato?

(1599.14) 142:3.22 “Ir tada jūs tikrai prisiminsite, jog dar kartą—esant didesniam Isajo laikmečio dvasiniam apšvietimui—šitie dešimt neigiamų įsakymų buvo pakeisti į didįjį ir teigiamą meilės įstatymą, paliepimą mylėti Dievą aukščiausiuoju laipsniu, o savo artimą mylėti kaip save patį. Ir būtent šitą meilės Dievui ir žmogui aukščiausią įstatymą aš taip pat skelbiu ir jums kaip tokį, kuris sudaro visą žmogaus pareigą.”

(1600.1) 142:3.23 Ir kada jis užbaigė kalbėti, tada nė vienas vyras jam nepateikė nė vieno klausimo. Jie išsiskirstė miegoti.