Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 141 Dokumentas. Viešojo darbo ... > 7. Prie Betanės už Jordano >

7. Prie Betanės už Jordano

(1593.2) 141:7.1 Vasario 26-ąją, Jėzus, jo apaštalai, ir didžiulė pasekėjų grupė keliavo į pietus palei Jordaną iki brastos netoli Betanijos Perėjoje, tos vietos, kur Jonas pirmą kartą paskelbė apie ateinančią karalystę. Jėzus su savo apaštalais pasiliko čia, mokydami ir pamokslaudami, keturias savaites prieš tai, kada jie patraukė toliau į Jeruzalę.

(1593.3) 141:7.2 Gyvenimo prie Betanės už Jordano upės antrąją savaitę, Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą, ir Joną į kalnus kitoje pusėje upės ir į pietus nuo Jericho trijų dienų poilsio. Mokytojas mokė šituos tris daugelio naujų ir išvystytų tiesų apie dangaus karalystę. Šitame pasakojime mes pertvarkysime ir suklasifikuosime šituos mokymus šitaip:

(1593.4) 141:7.3 Jėzus stengėsi išaiškinti tai, jog jis nori, kad jo mokiniai, paragavę karalystės gerųjų dvasinių realybių, pasaulyje gyventų taip, jog žmonės, matydami jų gyvenimą, imtų sąmoningai suvokti karalystę ir dėl to imtų tikinčiųjų klausinėti apie karalystės kelius. Visi tokie nuoširdūs tiesos ieškotojai visada džiaugiasi girdėdami džiugias naujienas apie įtikėjimo dovaną, kuri užtikrina priėmimą į karalystę su jos amžinosiomis ir dieviškosiomis dvasinėmis realybėmis.

(1593.5) 141:7.4 Mokytojas siekė įteigti visiems karalystės evangelijos mokytojams, kad jų vienintelis rūpestis yra atskiram žmogui apreikšti Dievą kaip jo Tėvą—vesti šitą atskirą žmogų į tai, kad jis imtų sąmoningai suvokti save sūnumi; tada šitą patį žmogų pristatytų Dievui kaip jo įtikėjimo sūnų. Šitie abu esminiai apreiškimai yra užbaigti Jėzuje. Jis, iš tikrųjų, tapo “tuo keliu, ta tiesa, ir tuo gyvenimu.” Jėzaus religija visiškai rėmėsi jo savęs padovanojimo žemėje gyvenimu. Kada Jėzus iš šito pasaulio išvyko, tada nepaliko jokių knygų, jokių įstatymų, ar kokių nors kitokių žmogiškosios organizacijos formų, turinčių poveikio individo religiniam gyvenimui.

(1593.6) 141:7.5 Jėzus aiškiai pareiškė, kad jis atėjo tam, jog su žmonėmis užmegztų asmeninius ir amžinus ryšius, kurie amžinai turi būti iškilę aukščiau už visus kitus žmogiškuosius ryšius. Ir jis pabrėžė, kad šita artima dvasinė bičiulystė turi pasiekti visų amžių ir visų visuomeninių sąlygų visus žmones ir visose tautose. Ir jo vienintelis pasiūlytas atlygis savo vaikams buvo: šitame pasaulyje—dvasinis džiaugsmas ir dieviškoji komunija; kitame pasaulyje—amžinasis gyvenimas žengiant į priekį Rojaus Tėvo dieviškosiose dvasinėse realybėse.

(1593.7) 141:7.6 Jėzus labai pabrėžė tai, ką jis vadino dviemis svarbiausiomis tiesomis mokymuose apie karalystę, ir jos buvo tokios: išgelbėjimo pasiekimas įtikėjimu, ir vien tiktai įtikėjimu, susietu su revoliuciniu mokymu apie žmogiškosios laisvės pasiekimą per nuoširdų tiesos suvokimą, “Jūs tikrai pažinsite tiesą, ir toji tiesa jus tikrai išlaisvins.” Jėzus buvo toji tiesa, pasireiškusi materialaus kūno pavidalu, ir jis pažadėjo atsiųsti savąją Tiesos Dvasią į visų savo vaikų širdis po savo sugrįžimo pas Tėvą danguje.

(1594.1) 141:7.7 Mokytojas šiuos apaštalus mokė tiesos pagrindų, skirtų ištisam amžiui žemėje. Jie dažnai klausydavosi jo mokymų, kada tikrovėje tai, ką jis sakė, buvo skiriama kitų pasaulių įkvėpimui ir mokymui. Jis rodė naujo ir savito gyvenimo plano pavyzdį. Žmogiškuoju požiūriu jis iš tikrųjų buvo žydas, bet savąjį gyvenimą jis gyveno visiems pasauliams kaip valdos mirtingasis.

(1594.2) 141:7.8 Kad užtikrintų savojo Tėvo pripažinimą, įgyvendinant karalystės planą, Jėzus paaiškino, kad jis sąmoningai ignoravo “žemės didžiuosius žmones.” Jis savo darbą pradėjo nuo vargšų, nuo tos pačios klasės, kurią taip ignoravo didžioji dauguma ankstesniųjų laikų evoliucinių religijų. Jis neniekino nė vieno žmogaus; jo planas buvo pasaulinio masto, net ir visatos masto. Šitie jo teiginiai buvo tokie drąsūs ir ryškūs, kad net ir Petras, Jokūbas, ir Jonas jautė pagundą manyti, kad jis gali būti pamišęs.

(1594.3) 141:7.9 Jis stengėsi šitiems apaštalams atsargiai perteikti tiesą, kad jis su šita savęs padovanojimo misija yra atėjęs ne tam, kad parodytų pavyzdį nedideliam skaičiui žemės tvarinių, bet tam, kad sukurtų ir parodytų žmogiškojo gyvenimo normą visoms tautoms visuose pasauliuose ištisoje savo visatoje. Ir šitoji norma priartėjo prie aukščiausiojo tobulumo, net ir iki Visuotinio Tėvo galutiniojo gėrio. Bet apaštalai jo žodžių prasmės negalėjo suvokti.

(1594.4) 141:7.10 Jis paskelbė, jog yra atėjęs tam, kad veiktų kaip mokytojas, toks mokytojas, kuris yra atsiųstas iš dangaus, kad materialiam protui pateiktų dvasinę tiesą. Ir būtent tiksliai tą jis ir darė; jis buvo mokytojas, ne pamokslininkas. Žmogiškuoju požiūriu Petras buvo daug veiksmingesnis pamokslininkas už Jėzų. Jėzaus pamokslavimas buvo toks veiksmingas dėl jo unikalios asmenybės, o ne dėl to, kad jo iškalba ar emocinis apeliavimas būtų kėlę susižavėjimą. Jėzus kalbėjo tiesiai į žmonių sielas. Jis buvo žmogaus dvasios mokytojas, bet per protą. Jis gyveno su žmonėmis.

(1594.5) 141:7.11 Būtent šitos progos metu Jėzus atskleidė Petrui, Jokūbui, ir Jonui tai, kad jo darbą žemėje kai kuriais atžvilgiais apriboja jo “partnerio danguje” pavedimas, turėdamas omenyje savo Rojaus brolio, Emanuelio, nurodymus, perteiktus prieš savęs padovanojimo misiją. Jis papasakojo jiems, kad jis atėjo vykdyti savojo Tėvo valios ir tiktai savojo Tėvo valios. Šitaip skatinamas iš visos širdies įgyvendinti vienintelį tikslą, jis nebuvo taip susirūpinęs dėl blogio pasaulyje.

(1594.6) 141:7.12 Apaštalai palaipsniui ėmė pripažinti Jėzaus nedirbtiną draugiškumą. Nors su Mokytoju buvo lengva užmegzti ryšį, bet jis visada gyveno nepriklausomai nuo visų žmogiškųjų būtybių ir aukščiau už visas žmogiškąsias būtybes. Jo niekada nė vieną akimirką nevaldė nė viena grynai mirtingojo įtaka arba jo niekada neveikė moraliai silpna žmogiškoji nuomonė. Jis nekreipė jokio dėmesio į visuomenės nuomonę, ir jo neveikė pagyrimai. Jis retai kada stabteldavo tam, kad ištaisytų nesusipratimus, arba tam, kad įsižeistų dėl klaidingo aiškinimo. Jis niekada neprašė nė vieno žmogaus patarimo; jis niekada neprašė melstis.

(1594.7) 141:7.13 Jokūbą pritrenkė tai, jog atrodė, kad Jėzus mato pabaigą nuo pradžios. Mokytojas retai kada atrodydavo nustebęs. Jis niekada nebūdavo susijaudinęs, susierzinęs, ar sutrikęs. Jis niekada neatsiprašė nė vieno žmogaus. Kartais jis būdavo nuliūdęs, bet niekada nebuvo praradęs drąsos.

(1594.8) 141:7.14 Jonas aiškiau suprato, jog nepaisant visų savo dieviškųjų sugebėjimų, galų gale, jis yra žmogus. Jėzus gyveno kaip žmogus tarp žmonių, ir suprato, mylėjo, ir žinojo, kaip žmones valdyti. Savo asmeniniame gyvenime jis buvo toks žmogiškas, ir vis tik toks be ydų. Ir visada jis buvo nesavanaudiškas.

(1595.1) 141:7.15 Nors Petras, Jokūbas, ir Jonas daug ko negalėjo suprasti, ką Jėzus sakė šita proga, bet jo nuoširdūs žodžiai pasiliko jų širdyse, ir po nukryžiavimo ir prisikėlimo jie galingai išplaukė, kad juos praturtintų ir džiugintų vėlesniojo tarnavimo metu. Nėra nieko nuostabaus, kad šitie apaštalai Mokytojo žodžių nesuprato iki galo, nes jis pateikė jiems naujojo amžiaus planą.