(1352.4) 122:9.1 Mozė žydus mokė, jog kiekvienas pirmagimis sūnus priklauso Viešpačiui, ir kad, vietoje to, kad jis būtų paaukojamas, kaip toks paprotys vyravo pagoniškose tautose, toks sūnus galėjo gyventi, su sąlyga, jeigu jo tėvai jį išpirktų sumokėdami penkis šekelius bet kuriam įgaliojimus turinčiam šventikui. Taip pat buvo ir toks Mozės įsakymas, kuris liepė, jog motina, praėjus tam tikram laiko periodui, turi ateiti pati (arba turėti ką nors, kas tinkamai galėtų paaukoti jos vardu) į šventyklą apsivalymui. Buvo įprasta šitas abi apeigas atlikti tuo pačiu metu. Taigi, Juozapas ir Marija į šventyklą Jeruzalėje atėjo patys, kad pateiktų Jėzų šventikams ir jį išpirktų, o taip pat, kad atiduotų tinkamą auką tam, jog užtikrintų Marijos ritualinį apvalymą nuo vaiko gimdymo tariamo suteršimo.

(1353.1) 122:9.2 Nuolat šventyklos kiemuose laiką leido du nuostabūs personažai—dainius Simeonas ir poetė Ana. Simeonas buvo iš Judėjos, o Ana buvo iš Galilėjos. Šita pora dažnai būdavo drauge, ir abu buvo artimi su šventiku Zakariju, kuris jiems buvo patikėjęs paslaptį apie Joną ir Jėzų. Tiek Simeonas, tiek Ana labai laukė Mesijo atėjimo, o dėl to, jog jie pasitikėjo Zakariju, tai patikėjo ir tuo, kad Jėzus yra tas lauktasis žydų tautos išvaduotojas.

(1353.2) 122:9.3 Zakarijas žinojo, kurią dieną reikia tikėtis Juozapo ir Marijos pasirodymo šventykloje su Jėzumi, ir jis buvo iš anksto susitaręs su Simeonu ir Ana, jog parodys, iškeldamas savo ranką pasveikinimo ženklan, kuris iš pirmagimių visoje vaikų eilėje yra Jėzus.

(1353.3) 122:9.4 Šitai progai Ana buvo parašiusi poemą, kurią sugiedojo Simeonas, didele dalimi nustebindamas Juozapą, Mariją, ir visus tuos, kurie buvo susirinkę į šventyklą. Ir toks buvo jų himnas pirmagimio sūnaus išpirkimui:

(1353.4) 122:9.5 Tebūnie palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas,
(1353.5) 122:9.6 Nes jis aplankė mus ir suteikė išgelbėjimą savo tautai;
(1353.6) 122:9.7 Išgelbėjimo ragą jis iškėlė mums visiems
(1353.7) 122:9.8 Savo tarno Dovydo namuose.
(1353.8) 122:9.9 Net ir taip, kaip jis šnekėjo savo šventųjų pranašų lūpomis—
(1353.9) 122:9.10 Išgelbėjimą nuo mūsų priešų ir nuo visų tų, kurie mūsų nekenčia, rankos;
(1353.10) 122:9.11 Kad parodytų gailestingumą mūsų tėvams, ir primintų jo šventą susitarimą—
(1353.11) 122:9.12 Tą priesaiką, kurią jis davė mūsų tėvui Abraomui,
(1353.12) 122:9.13 Kad apdovanotų mus, jog mes, išvaduoti iš mūsų priešų rankų,
(1353.13) 122:9.14 Tikrai tarnautume jam be baimės,
(1353.14) 122:9.15 Šventai ir teisingai jo akivaizdoje per visą savo gyvenimą.
(1353.15) 122:9.16 Taip, ir tu, pažadėtasis vaikeli, tikrai būsi vadinamas Paties Aukštojo pranašu;
(1353.16) 122:9.17 Nes tu tikrai eisi pirma Viešpaties tam, jog įkurtum jo karalystę;
(1353.17) 122:9.18 Kad suteiktum žinių apie išgelbėjimą jo tautai
(1353.18) 122:9.19 Atleisdamas jų nuodėmes.
(1353.19) 122:9.20 Džiaukitės mūsų Dievo švelniu gailestingumu, nes toji aušra iš dang- gaus dabar aplankė mus,
(1353.20) 122:9.21 Kad šviestų tiems, kurie sėdi tamsoje ir mirties šešėlyje;
(1353.21) 122:9.22 Kad mus vestų ramybės keliais.
(1353.22) 122:9.23 O dabar leisk savo tarnui pasišalinti ramybėje, o Viešpatie, kaip ir bu- vai žadėjęs,
(1353.23) 122:9.24 Nes manosios akys pamatė tavąjį išgelbėjimą,
(1353.24) 122:9.25 Kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje;
(1353.25) 122:9.26 Tokią šviesą, kuri apšvies net ir pagonis
(1353.26) 122:9.27 Ir šlovę tavosios Izraelio tautos.

(1353.27) 122:9.28 Grįžtant atgal į Betliejų, Juozapas ir Marija tylėjo—suglumę ir perdėm apimti baimingos pagarbos. Marija buvo labai sunerimusi dėl Anos, pagyvenusios poetės, atsisveikinančio pasveikinimo, ir Juozapui buvo neramu dėl šitų pirmalaikių pastangų parodyti Jėzų žydų tautos lauktuoju Mesiju.