(1316.4) 119:7.1 Dešimtis tūkstančių metų mes visi laukėme septintojo ir baigiamojo Mykolo savęs padovanojimo. Gabrielis mus buvo mokęs, jog šitas baigiamasis savęs padovanojimas bus įgyvendintas mirtingojo materialaus kūno pavidalu, bet mes visiškai nieko nežinojome, kada, kur, ir kokiu būdu vyks šitas kulminacinis jaudinantis patyrimas.

(1316.5) 119:7.2 Viešai buvo paskelbta, jog Mykolas savo paskutiniojo savęs padovanojimo vieta pasirinko Urantiją, netrukus po to, kada mes sužinojome apie Adomo ir Ievos pražangą. Ir šitokiu būdu, daugiau negu trisdešimt penkis tūkstančius metų, jūsų pasauliui buvo skiriama žymi vieta visos visatos tarybose. Nebuvo jokio paslaptingumo (išskyrus įsikūnijimo paslaptį), kuris būtų gaubęs kokį nors žingsnį, susijusį su savęs padovanojimu Urantijoje. Nuo pirmojo iki paskutiniojo, iki baigiamojo ir triumfuojančio Mykolo sugrįžimo į Salvingtoną kaip aukščiausiajam Visatos Valdovui, buvo visiškas visatos atvirumas dėl visko, kas vyko jūsų mažame, bet labai gerbiamame pasaulyje.

(1316.6) 119:7.3 Nors mes ir manėme, kad bus toks metodas, bet niekada iki pat to paties įvykio nežinojome, jog žemėje Mykolas pasirodys šios sferos bejėgiu kūdikiu. Iki to laiko jis visada pasirodydavo kaip asmenybių grupės, kurią būdavo pasirinkęs savęs padovanojimui, visiškai išsivystęs individas, ir tai buvo jaudinantis pranešimas, kuris buvo transliuotas iš Salvingtono, informuojantis, jog Urantijoje gimė Betliejaus kūdikis.

(1316.7) 119:7.4 Tada mes ne tik suvokėme, jog mūsų Kūrėjas ir draugas žengia patį rizikingiausią žingsnį per visą savo karjerą, akivaizdžiai rizikuodamas savo padėtimi ir valdžia per šitą savęs padovanojimą bejėgio kūdikio pavidalu, bet mes taip pat supratome, kad jo patyrimas šitame baigiamajame ir mirtingame savęs padovanojime jį amžiams užkels į sostą kaip Nebadono visatos neginčytiną ir aukščiausiąjį valdovą. Trečdalį amžiaus žemės laiku šitos vietinės visatos visose dalyse visų akys buvo nukreiptos į Urantiją. Visos išmintingos būtybės suvokė, jog yra įgyvendinamas paskutinysis savęs padovanojimas, ir kadangi mes jau seniai žinojome apie Liuciferio maištą Satanijoje ir apie Kaligastijos neištikimybę Urantijoje, tai gerai suvokėme, kokia turės būti atkakli kova, kuri prasidės, mūsų valdovui sutikus įsikūnyti Urantijoje mirtingojo materialaus kūno nuolankia forma ir pavidalu.

(1317.1) 119:7.5 Jošua, Juozapo sūnus, žydų kūdikis, buvo pradėtas ir gimė pasaulyje lygiai taip, kaip ir visi kiti kūdikiai iki to meto ir po to, išskyrus tai, jog šitas konkretus kūdikis buvo Nebadono Mykolo, dieviškojo Rojaus Sūnaus ir visos šitos daiktų ir būtybių vietinės visatos sukūrėjo įsikūnijimas. Ir šitoji paslaptis, kaip Dievybė įsikūnijo Jėzaus žmogiškojoje formoje, šiaip jau šitame pasaulyje gimusioje natūraliai, amžinai liks neįminta. Net ir amžinybėje jūs niekada nepažinsite Kūrėjo įsikūnijimo savųjų tvarinių forma ir pavidalu technikos ir metodo. Tai yra Sūnaringtono paslaptis, ir tokios paslaptys yra tų dieviškųjų Sūnų, kurie patyrė šituos savęs padovanojimus, išimtinė nuosavybė.

(1317.2) 119:7.6 Kai kurie išminčiai žemėje žinojo apie Mykolo greitą atvykimą. Vieno pasaulio ryšių su kitu pasauliu dėka, šitie turėję dvasinę įžvalgą išminčiai sužinojo apie artėjantį Mykolo savęs padovanojimą Urantijoje. Ir serafimai, per tarpines būtybes, apie tai tikrai pranešė grupei Kaldeno dvasininkų, kurių vadovas buvo Ardnonas. Šitie Dievo žmonės aplankė naujagimį. Vienintelis viršgamtinis įvykis, susijęs su Jėzaus gimimu, buvo šitas pranešimas Ardnonui ir jo partneriams, perduotas to serafimo, kuris anksčiau buvo paskirtas Adomui ir Ievai pirmajame sode.

(1317.3) 119:7.7 Jėzaus žmogiškieji tėvai buvo anų laikų ir savosios kartos vidutiniai žmonės, ir šitas įsikūnijęs Dievo Sūnus tokiu būdu gimė iš moters ir buvo auklėjamas taip, kaip paprastai buvo auklėjami tos rasės ir to amžiaus vaikai.

(1317.4) 119:7.8 Mykolo gyvenimo Urantijoje istorija, pasakojimas apie Sūnaus Kūrėjo mirtingojo savęs padovanojimą jūsų pasaulyje, pranoksta šito pasakojimo diapazoną ir tikslą.