Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 103 Dokumentas. Religinio paty... > 8. Filosofija ir religija >

8. Filosofija ir religija

(1140.1) 103:8.1 Nors tiek mokslas, tiek filosofija gali daryti prielaidas dėl Dievo tikimybės savo protavimo ir logikos dėka, bet tiktai dvasios vedamo žmogaus asmeninis religinis patyrimas gali patvirtinti tokios aukščiausiosios ir asmenės Dievybės tikrumą. Tokio gyvosios tiesos įsikūnijimo metodo dėka filosofinė hipotezė dėl Dievo tikimybės tampa religine tikrove.

(1140.2) 103:8.2 Painiava dėl Dievo tikrumo patyrimo atsiranda dėl to, jog atskiri individai ir skirtingos žmonių rasės pateikia to patyrimo skirtingus aiškinimus ir ryšius. Galėjimas patirti Dievą gali būti visiškai svarus, bet kalbos apie Dievą, būdamos intelektualios ir filosofinės, yra skirtingos ir dažnai gluminančiai klaidingos.

(1140.3) 103:8.3 Geras ir kilnus vyras gali tobulai mylėti savo žmoną, bet visiškai nesugebėti patenkinamai išlaikyti santuokinės meilės psichologijos egzamino raštu. Kitas vyras, mažai mylintis arba visiškai nemylintis savo sutuoktinės, tokį egzaminą galėtų išlaikyti visiškai sėkmingai. Mylinčiojo netobula įžvalga savo mylimosios tikrojo charakterio atžvilgiu nė menkiausiu laipsniu nepanaikina nei jo meilės tikrumo, nei nuoširdumo.

(1140.4) 103:8.4 Jeigu jūs tikrai tikite į Dievą—įtikėjimu jį pažįstate ir jį mylite—tuomet neleiskite, jog tokią patyrimo tikrovę kiek nors susilpnintų arba sumenkintų abejojančios mokslo insinuacijos, logikos priekabių ieškojimai, filosofijos postulatai, arba gero norinčių sielų, kurios sukurtų religiją be Dievo, protingi patarimai.

(1140.5) 103:8.5 Dievą pažįstančio religininko tvirtumui neturėtų kelti nerimo abejojančio materialisto netvirtumas; vietoje šito netikinčiojo netvirtumui iššūkį turėtų mesti patirtinio tikinčiojo gilus įtikėjimas ir nepalenkiamas tvirtumas.

(1140.6) 103:8.6 Filosofija, tam, kad kuo daugiau pasitarnautų tiek mokslui, tiek religijai, turėtų vengti tiek materializmo, tiek panteizmo kraštutinumų. Tiktai tokia filosofija, kuri pripažįsta asmenybės tikrovę—pastovumą keitimosi akivaizdoje—gali turėti moralinės vertės žmogui, gali tarnauti jungtimi tarp materialaus mokslo ir dvasinės religijos teorijų. Apreiškimas yra kompensacija už besivystančios filosofijos moralinį netvirtumą.