(1086.4) 99:1.1 Mechaniniai išradimai ir žinių paskleidimas keičia civilizaciją; tam tikri ekonominiai pertvarkymai ir visuomeniniai pakitimai yra būtini, kad būtų išvengta kultūrinės katastrofos. Šitai naujai ir būsimai visuomeninei tvarkai gerai įsitvirtinti prireiks tūkstantmečio. Žmogiškoji rasė turi susitaikyti su pakeitimų, prisitaikymų, ir vėl naujų prisiderinimų seka. Žmonija žengia link naujo ir neatskleisto planetinio likimo.

(1086.5) 99:1.2 Religija turi tapti stipriu poveikiu moraliniam stabilumui ir dvasiniam vystymuisi, dinamiškai veikiančiu šitomis visą laiką besikeičiančiomis sąlygomis ir niekada nesibaigiančių ekonominių prisiderinimų terpėje.

(1086.6) 99:1.3 Urantijos visuomenė negali tikėtis, jog kada nors nurims kaip praeities amžiais. Visuomeninis laivas išplaukė iš nusistovėjusios tradicijos ramių įlankų ir savo plaukiojimą pradėjo po evoliucinio likimo audringas jūras; ir žmogaus sielai, kaip niekada anksčiau pasaulio istorijoje, reikia kruopščiai išnagrinėti savo moralės jūrlapį ir stropiai laikytis religinio kompaso krypties. Religijos kaip visuomeninio poveikio didžioji misija yra stabilizuoti žmonijos idealus per šituos pavojingus laikus, kada yra pereinama iš vienos civilizacijos fazės į kitą, iš vieno kultūros lygio į kitą.

(1087.1) 99:1.4 Religija neturi jokių naujų pareigų, kurias jai reikėtų atlikti, bet ji primygtinai yra raginama veikti kaip išmintingas vedlys ir prityręs patarėjas visose šitose naujose ir greitai besikeičiančiose žmogiškose situacijose. Visuomenė tampa labiau mechaninė, labiau kompaktiška, sudėtingesnė, ir jos tarpusavio priklausomybė vis daugiau turi lemiamos reikšmės. Religija turi veikti taip, jog užkirstų kelią, kad šitie nauji ir glaudūs tarpusavio susivienijimai abipusiškai nedegraduotų arba, kad jie netaptų net ir abipusiškai griaunančiais. Religija turi veikti kaip kosminė druska, kuri progresavimo fermentams neleistų sunaikinti civilizacijos kultūros skonio. Šitie nauji visuomeniniai santykiai ir ekonominiai sukrėtimai gali atvesti į tvirtą brolystę tiktai religijos tarnavimo dėka.

(1087.2) 99:1.5 Bedievis humanizmas yra, žmogiškai kalbant, kilnus gestas, bet tikroji religija yra vienintelė jėga, kuri gali ilgam laikui padidinti vienos visuomeninės grupės reagavimą į kitų grupių poreikius ir kančias. Praeityje, institucinė religija galėjo likti pasyvi tuo metu, kada visuomenės aukštesnieji sluoksniai liko kurti bejėgių žemesniųjų sluoksnių kančioms ir priespaudai, bet šiuolaikiniais laikais šitos žemesnės visuomeninės kategorijos daugiau nebėra nei taip apgailėtinai neišmanančios, nei taip politiškai bejėgės.

(1087.3) 99:1.6 Religija neturi organiškai įsitraukti į visuomeninio pertvarkymo ir ekonominio reorganizavimo pasaulietinį darbą. Bet ji turi aktyviai žengti koja kojon su visais šitais civilizacijos žingsniais pirmyn, aiškiai ir ryžtingai pakartodama savo moralinius mandatus ir dvasinius priesakus, savo besivystančią filosofiją apie žmogiškąjį gyvenimą ir transcendentinį išlikimą. Religijos dvasia yra amžina, bet jos išraiškos forma turi būti iš naujo deklaruojama kiekvieną kartą, kada tik būna peržiūrimas žmogiškosios kalbos žodynas.