(1080.3) 98:3.1 Išaugusi iš ankstyvesniųjų religinių šeimos dievų garbinimo formų į gentinį Marso, karo dievo, garbinimą, savaime suprantama, jog lotynų tautų vėlesnioji religija buvo daugiau politinis ritualas, palyginus su graikų ir brahmanų intelektualiomis sistemomis arba keletos kitų tautų labiau dvasinėmis religijomis.

(1080.4) 98:3.2 Melkizedeko evangelijos didžiojo monoteistinio renesanso metu šeštajame amžiuje prieš Kristų, per mažai Salemo misionierių įsiskverbė į Italiją, o tie, kurie ir pateko, nepajėgė nugalėti tos įtakos, kurią darė greitai besiplečianti dvasininkija iš Euroazijos su savo nauja dievų ir šventyklų galaktika, kuri visa buvo organizuota į Romos valstybinę religiją. Šita lotynų genčių religija nebuvo smulki ir parsiduodanti, kokia buvo graikų religija, nebuvo ji ir griežta ir tironiška, kokia buvo hebrajų religija; iš esmės ji buvo tiesiog tai, jog reikėjo laikytis formų, pasižadėjimų, ir tabu.

(1080.5) 98:3.3 Romėnų religiją labai smarkiai įtakojo platūs kultūriniai poveikiai iš Graikijos. Galiausiai didžioji dalis Olimpo dievų buvo perkelta ir įtraukta į lotynų panteoną. Graikai ilgą laiką garbino šeimos židinio ugnį—Hestija buvo židinio skaisčioji deivė; Vesta buvo šeimos židinio romėnų deivė. Dzeusas tapo Jupiteriu; Afroditė tapo Venera; ir šitaip atsitiko su daugeliu Olimpo dievybių.

(1080.6) 98:3.4 Romėnų jaunuolių religinę iniciaciją lydėdavo jų iškilmingas pasišventimas tarnauti valstybei. Priesaikos ir priėmimas į piliečius tikrovėje buvo religiniai ritualai. Lotynų tautos turėjo šventyklų, altorių, ir šventovių ir, ištiktos krizės, tardavosi su orakulais. Jos saugojo didvyrių palaikus, o vėliau ėmė saugoti krikščionių šventųjų palaikus.

(1080.7) 98:3.5 Šita pseudoreliginio patriotizmo oficiali ir bejausmė forma buvo pasmerkta žlugti, taip, kaip graikų labai intelektualus ir meniškas garbinimas užleido kelią aistringam ir giliai emocingam misterinių kultų garbinimui. Didžiausias iš šitų niokojančių kultų buvo Dievo Motinos sektos misterinė religija, kuri savo būstinę tomis dienomis turėjo tiksliai toje vietoje, kur šiandien Romoje stovi šv. Petro bažnyčia.

(1080.8) 98:3.6 Atsirandanti Romos valstybė nugalėjo politiškai, bet savo ruožtu ją nugalėjo kultai, ritualai, misterijos, ir dievo sampratos iš Egipto, Graikijos, ir Levanto. Šitie svetimi kultai ir toliau klestėjo visoje Romos valstybėje iki Augusto laikų, kuris dėl politinių ir pilietinių priežasčių ėmėsi didvyriškų ir tam tikra prasme sėkmingų pastangų sunaikinti misterijas ir atgaivinti senesniąją politinę religiją.

(1081.1) 98:3.7 Vienas iš valstybinės religijos šventikų Augustui papasakojo apie ankstesniuosius Salemo mokytojų mėginimus paskleisti vieno Dievo, galutinės Dievybės, vadovaujančios visoms viršgamtinėms būtybėms, doktriną; ir šita idėja taip tvirtai užvaldė imperatorių, kad jis pastatė daug šventyklų, papuošė jas nuostabiais atvaizdais, reorganizavo valstybės dvasininkiją, atkūrė valstybinę religiją, save pasiskyrė aukščiausiuoju žyniu, ir kaip imperatorius nedvejodamas pasiskelbė aukščiausiuoju dievu.

(1081.2) 98:3.8 Šita nauja Augusto garbinimo religija klestėjo ir jo gyvenimo laikotarpiu jos buvo laikomasi visoje imperijoje, išskyrus žydų tėvynę Palestiną. Ir šita žmogiškųjų dievų era tęsėsi tol, kol oficialusis Romos kultas turėjo daugiau negu keturias dešimtis save iškėlusių žmogiškųjų dievų, visi tvirtino, jog yra stebuklingai gimę ir turi kitokių viršžmogiškųjų savybių.

(1081.3) 98:3.9 Paskutinysis mažėjančio Salemo tikinčiųjų būrio pasipriešinimas buvo atkakli pamokslininkų grupė, cinikai, kurie griežtai įspėjo romėnus atsisakyti savo laukinių ir beprasmių religinių ritualų ir sugrįžti prie tokios garbinimo formos, kuri įkūnytų pakeistą ir užkrėstą dėl ryšių su graikų filosofija Melkizedeko evangeliją. Bet plačiosios visuomenės masės cinikus atstūmė; jos buvo linkusios pasinerti į misterinius ritualus, kurie ne tiktai siūlė asmeninio išgelbėjimo viltis, bet taip pat ir patenkino pasilinksminimų, jaudulių, ir pramogų aistrą.