Forumas - Geismas - Sirijus - Pakylėtųjų Valdovų Laiškai
Sirijus - Pakylėtųjų Valdovų Laiškai

Pakylėtieji Valdovai
Diktavimai pagal metus:
2014 metai 2013 metai
2012 metai 2011 metai
2010 metai   2009 metai
2008 metai   2007 metai
2006 metai   2005 metai
Meditacijos | Rožiniai
Specialūs puslapiai
Šaukiniai | Rožių kelias
Susiję terminai
Knygos Lietuvių kalba
Valdovų rekomendacijos

vėlesnius negu:

ir ankstesnius nei

GMail 
Translate eng-lt 
Google+ Socialinis tinklas 
Google Chrome 
Opera, greita ir saugi interneto naršyklė

Papildomos sritys

El. paštas & slaptažodis


Dabar registruota: 264
Registruotis forume
Priminti slaptažodį
Diskusijos forume
Autorių sąrašas
Svečių Knyga ( ten.lt )
Laiškų aptarimas (nauji)

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai




Geismas

Yra tiesa, kad jūs negalite geisti net mylimo žmogaus, jūs negalite geisti nieko. Ir tada jūs žiūrėsite į visus kaip į brolius ir seseris ir būsite kaip vaikai.
Jūsų kančių priežastis tai jūsų nepaliaujamas juslinių(išorinių) malonumų tenkinimas. Viską išorėje jūs turite atlikti be geismo, be jauslinių molonumų tenkinimo, neįdėdami ten savo energijos , tarsi viską stebėdami iš šalies.
Jūs visada turite būti susikoncentravę į savo širdį , į tai kas iš tikrųjų esate. Kai jūs susikoncentruojat į kažką išorėje, į kažkokį savo geismo tenkinimą , jūs iš karto prarandate ryšį su savo tikruoju aš . Tas geismas jus užvaldo ir jūs jo jau negalite suvaldyti, jus jis užvaldo pilnai iki tol kol neįgyvendinate jo . Po to jūs patiriate dvasinį diskomfortą iki tol kol vėl naujas geismas jus neužvaldo.Ir išties tų geismų yra begalės ir visokių ir todėl jūs nelaimingi. :(
Kaip išsiskirti su geismu? Pagalvokite , ar vidinis jūsų aš svarbesnis, nei tas jūsų geismo patenkinimas? Ar sutiktumėte su visišku to geismo atsisakymu jūsų gyvenime?
Nu kad ir lytinio ar kitokio juslinio malonumo patenkinimu. Jūs turite jausti, kad svarbiausia jums tarnavimas visoms gyvoms būtybėms, o ne ne be pasotinimų malonumų tenkinimas. Malonumai jums turi būti nebesvarbūs. Svarbus tiktas pojūtis su jūsų tikruoju aš. Svarbus vienovės ir tarnavimo visosm gyvoms būtybėms pojūtis.
Ir išties visa mūsų dabartinė civilizacija persmelkta tų geismų . Bent mano manymu, norint pradėti išsivaduoti nuo geismų reikia atsisakyti maisto ruošto nepasišventusių tam žmonių. Ką kalbėti apie mėsos ,svaiginimosi priemonių, aštrių produktų, svogūno, česnako, grybų atsisakymą. Taip pat kaip pataria valdovai reikia vengti konservuotų maisto produktų. Ir tai tik pirmi žingsniai atsisakant prie juslinio pasaulio prisirišimo. :)

Bent išties nauja tema ir man, kurioje pradėjau neseniai kapstytis. Laukiu jūsų požiūrių ir citatų iš diktuočių ir šventraščių. :)


 gediminas ~
 2009-08-21 23:52
norėdami rašyti komentarą prisijunkite
Komentarai

Todėl sugebėjimas tenkintis subtilesniu emociniu "maistu" yra pagrindinė sąlyga žmogaus tobulėjimui.
Tantra yra kaip tik tokios krypties praktika. Trumpai aprašysiu "ratą" :
Kūno poza - lotoso arba japoniška (kario) - stuburas tiesus. Vyrams, šiuo atveju, patogesnė - japoniška, nes niekas neužspausta. Tada įkvėpimo fazėje daroma "žim,žim" - sutraukinėjami lyties raumenys, liežuvis įremtas į gomurį. Lyties raumenų sutraukinėjimas žadina pirminę energiją. Minčių ir įkvėpimo pagalba ji nugarine puse keliama iki viršugalvio. Pradžioje suganyti net tris veiksmus (gomurio lietimą liežuviu, raumenų sutraukinėjimą ir oro įkvėpimą) vienu metu, bus ne lengva. Bet tai tik pradžioje. Juk kol nemokame plaukti ar važiuoti dviračiu tai irgi atrodo neįmanomi dalykai...
Gomurio lietimas liežuviu reikalingas hipofizio ir kankorėžinės liaukos žadinimui. Pradžioje nesijaus jokio energijos kilimo. Bet kur nukreiptos mintys - ten teka energija... Vėliau net užtirpsta viršugalvis.
Antra fazė - Iškvėpimas, atpalaiduojamas ir liežuvis, ir visi rumenys - maksimalus viso kūno atsipalaidavimas. Sinchroniškai su iškvėpimu ir atsipalaidavimu visa energija per priekinę kūno dalį paleidžiama žemyn. Pirmiausiai pasijaučia ant kojų padėtose rankose. Pirštai "OK" mudroje užtirpsta, pradeda tvinksėti, o delnai kaista. Jeigu pirmoje - įkvėpimo fazėje mintyse tariama - AŠ ESU, tai antroje - iškvėpimo, tariama - MEILĖ.
Liežuvis į gomurį remiasi tik pirmoje (įkvėpimo) fazėje, kitu atveju tai trukdytų atsipalaidavimui. Oro įkvėpimą galima daryti trukčiojančiai, sinchroniškai su raumenų sutraukinėjimais, galima isivaizduoti domkrato darbą (laisvė vaizduotei). Bet kokią praktiką atliekant iš savęs, kūrybiškai, o ne ką nors išoriškai mėgdžiojant, rezultatai visada būna žymiai geresni.
Pirminė energija, pakelta į viršutinę kūno dalį, automatiškai keičiasi. Ji pasklinda po visą kūną, ypač jaučiama rankose.
 Romas ~
 2011-02-08 06:40


Kita vertus viskas su laiku atsibosta, o žmogaus emocinė dalis (vienas iš kūnų) reikalauja savojo davinio - malonumų, tegiamų emocijų. Būvę tokie įdomūs ir pagaunantys vaikystės žaidimai - nebejaudina... Bet čia tradicijos paslaugiai pasiūlo naujus - stipresnius dirgiklius emociniam kūnui - užstalės dainos, svaiginantys gėrimai, vilionės priešingos lyties...
Bet net ir tokie aštrūs dirgikliai palaipsniui blanksta, o tiksliau bukina "priėmėją". Malonumų reikia vis daugiau, dar stipresnių ir aštresnių... Kada nors, po kelių eilinių balevonių, jaunas žmogus staiga aptinka, kad toks gilus ir vaiskus bobų vasaros dangus jo nebejaudina. Praskrendantys žasų trikampiai, spalvotų lapų kilimas - viskas kaip anksčiau, kaip visada, bet kur dingo ta neapsakomai pakili - nesuprantamo ilgesio nuotaika? Kodėl nieko nebejaučiu? O dar tie išpurtę veidai prie alaus bačkos, jie jau visai atbukę... Ar tai ir mano likimas?
Alkoholis turi relaksinį poveikį žmogaus psichikai, jis atpalaiduoja nervus, dinksta visos įtampos. Būtent todėl jis ir geriamas! Bet ši grubi "mechaninė priemonė" žmogaus emocinę dalį labai greitai atšipina, atbukina, tai kelias į degradaciją.
Kaip tik čia - emocinėje plotmėje randasi ta kryžkelė, kurioje pasukama į kalną arba į pakalnę. Į kalną tuo atveju, jeigu davinys emociniam kūnui yra ne bukinantis, o priešingai - skatinantis jautrumą ir subtilėjimą - gera muzika, knygos, menai, gamtos grožis, filosofija, dvasinės praktikos. Kaip taisyklė, tokio davinio įsisavinimui reikalingos didesnės ar mažesnės pastangos (sukaupti dėmesį, skirti laiką). Todėl šis kelias sunkesnis.
Tuo tarpu priešingam kelyje jokių pastangų nereikia - užvertei galvą, supylei normitę ir "prizmė" pasisuko, jau rodo - kitaip. Arba, pagal šių laikų madą - "укалолся и забылся"... Tokiu būdu pagreitintai dėvisi ne tik emocinė, bet ir fizinė žmogaus dalis. Taip žmogus ne tobulėja, o degraduoja. Lengvesnio kelio - didelė kaina...
 Romas ~
 2011-02-06 07:10


Ar tai įdomu?
Na kažkiek, viskas įdomu. Bet to, kažkiek, daugumai žmonių užtenka tik pabarškėjimui, pakalbėjai - nuleidai garą ir vėl gyveni, kaip visi normalūs žmonės...
Bet atsiranda ir tokių zanūdų, kurie nenurimsta, pradeda kažką bandyti, praktikuoti, daro mankštą ar medituoja - siaubas. Iš kur tiek atkaklumo? O pas vaikus? Anie irgi taip įsitraukia į savo žaidimus ir lakstymus, kad negali prisišaukti...
Tai ne atkaklumas, tai sugebėjimas mėgautis - visa kuo. Kodėl žmonės ne vienodai jautrūs muzikai, gamtos grožiui, tylai, tam viskam ką vadiname žodžiu gyvenimas? Viską lemia energetika. Kol jungiklis išjunktas, lemputė - kaip ir visi daiktai aplinkoje, bet užtenka jį paspausti ir lemputė tampa - ypatinga... Panašiai yra ir su žmogum, kurio pagrindinis jungiklis kažkur "rūsyje". Jis kaip tas vargeta pakelėje, kuris visą gyvenimą prašė išmaldos. Vieną dieną kažkoks praeivis paklausė:
- Ant ko tu čia sėdi?
- A, kažkokia dėžė...
Pasirodo dėžėje būta aukso lobio...
Tantra yra viena iš praktikų tai "dėžei" praverti.
 Romas ~
 2011-02-05 08:20


Daug gerų minčių perskaičiau šitoje temoje Gedimino, savos, Ritutės ir kitų. Bet kaip jas vis dėlto realizuoti? Kaip GEISMĄ (plačiaja prasme) transformuoti į užuojautą ir meilę? Dabar būtų pats laikas...
2008 metais, kada pirmą kart į Lietuvą atvažiavo Džasmuchin, visas tris seminaro dienas buvo pilna salė žmonių. Tada jinai kaip tik pateikė tantrinę techniką pirminiai energijai perkeisti į aukštesnę, sukant tantrinį ratą ( esant vienam ), arba aštuoniukę ( būnant poroje ). Net neabejoju, kad yra žmonių tai praktikuojančių. Kodėl gi nepasidalinus patirtim. Ar tai kam nors įdomu?
 Romas ~
 2011-02-03 10:33


Sakydamas malonumai nėra blogai , turėjau omenį, kad malonumas ir nemalonumas yra neišvengiami šiame pasaulyje ir paprasčiausia nereikia prie jo prisirišti. Tai musų vidinis klausimas- būti stipriam ir nepasiduoti lytinima geismui, daiktams , prisirišimui prie visko... :)
 gediminas ~
 2009-12-31 09:44


Labai slidi tema. Vėl pasitaisysiu. Malonumas nėra blogai. Bet blogai yra prisirišimas prie jo, pasidavimas malonumui. Mes turime malonumą ar geismą išgyventi, bet nepasiduoti jam. Geismas yra pas mus viskam. (Jausmai yra signalai padedantys mus išgyventi fiziniame pasaulyje)
Taip, išties mes turime stebėti tą geismą- lytinį, bendravimui, malonumui, valgymui, lietimui, savo fiziniam kūnui ir kt.- tarsi iš šalies. Būti prie visko neprisirišusiam. Už visko jausti besalygišką meilę. Už visko jausti Dievą. :)
 Gediminas ~
 2009-12-31 09:40


Vaidai labai trumpai galiu atsakyti , tai ko tu bijai pripažinti. Ir tikrai į mane joks perkūnas dabar netrenks , nes tie žodžiai bus 100 procentinė tiesa. O tu kai kalbi , kalbi iš baimės ir neišmanymo.Ir nebijai , kad už melą tavęs nenutrenks? Taip , taip iš baimės ir neišmanymo. Tu vis savo viduje atmeti tą galimybę , net nedrįsti pagalvoti, kad iš tiesų taip gali būti. Taip , prisimeni sakiau , kad nėra kito dievo už žmogaus ribų. Taip nėra jokio kito Dievo. Nėra jokios tavo vaizduotės susikurtos asmenybės. Nes Dievas yra viską ką matai. Kiekienas akmuo, kieviena gyva būtybė yra Dievas. Ir kaip tu nenorėtumei pripažinti - tu ir taip pat esi Dievas. Ir koks bebūtum kvailas, netobulas ar blogas - tu esi Dievas.
 gediminas ~
 2009-11-10 21:56


Visgi norėčiau pasitaisyti , labai nesmagu, bet visgi klydau. Toks klydimas galbūt net išplaukė iš mūsų papročių, kur laikoma kad visi mes gimę iš nuodėmės , o tik Jėzus vienas ne iš nuodėmės.
Geismo patenkinimas ir malonumas koks bebūtų lytinis ar kitoks nėra blogis. Būtent tada, jei tu už visko jauti dėkingumą ir meilę Dievui.
Geismo atsisakymas svarbus tą prasme, kad gali dėl meilės kitam atsisakyti malonumų. Ar tai būtų pinigai, ar lytiniai santykiai ar kažkas kitką ką lakai svarbiu ar tau teikia malonumą.
O dėl geismo mylimam žmogui, tada blogai jeigu geismas tampa svarbesnis už patį mylimą žmogų. Tu negali priimti jei su tavimi blogai pasielgė ar kitaip nors tave nuskriaudė.Dar kitais žodžiais jeigu tu visame tau suteiktame malonume su mylimu žmogumi nematai ir nejauti dėkingumo Dievui.
Išties turime mokėti paaukoti tą geismą , kad ir lytinį ne vaikų pradėjimui. Tačiau malonumai maisto, gamtos, bendravimo, kultūros, muzikos , sekso nėra blogai, jeigu visame tame jauti Dievą ir moki juos paaukoti. Rimtai susimąstyti, ar nereiktų to riboti jeigu tu pradedi prarasti ryšį su Dievu ar jo išvis visai niekada neturėjai.
 Gediminas ~
 2009-11-10 12:59


Povilai, lauk iš čia...
 Spinoza ~
 2009-11-06 18:30


Šiame forume niekas negali pasakyt savo nuomones, nors taip įdomu žmonių patyrimai, visur kišasi Šyza ir nieno nepasako ta patį per ta patį, šyza,šyza,šyza. Mielieji rašykit savo patyrimus, dalinkit visiem ką turit gero ir visai nekreipkit dėmesio į Povilo pasisakymus. Šalio gėrio visada eina ir... Aš labai dėkinga visiem kurie turi kuo dalintis ir dalinasi, dar asmeniškai dėkoju Violetai. Su pagarba ir dėkingumu Gina
 šyzai ~
 2009-11-06 18:06


Aš Ninai pritariu, nes aš turiu savyje įrodymus, kad Povilas visiškai neteisus yra labai daug kur, tačiau aiškinti viską kas kaip aš nesu linkęs, nes man tokie aiškinimai, kai sunku išaiškinti sukelia nervines traumas.
 Vidmantas ~
 2009-11-06 16:31


Mielas Povilai, iš kiekvieno jūsų pasisakymo jaučiasi agresyvi, savimi patenkinto ir '' viską '' žinančio žmogaus energija. O tas pastovus šyzos kartojimas, kitų nuomonės niekinimas...ar nenusistatėte sau diagnozės? Meilės ir šviesos jums!
 Nina ~ http://viduje.puikiai.lt/sirius/
 2009-11-06 15:54


Pritariu Keltui. Vaido rašiniai beprasmiai, matosi, kad žmogus neturi ką pasakyti, bet šneka ir filosofuoja.
Patirtis turi būti išreikšta aiškiai ir glaustai. Bet Vaidas išmoko iš Urantijos knygos dėlioti žodžius ir svaigti nuo ilgų, pilnų skambių frazių, sakinių. Tai parodo nesupratimą, to, apie ką jis rašo.
"Dievas asmuo" yra šizokodas. Tai neegzistuojantis dalykas. Jis gyvena tik liguistos fantazijos pilnose tikinčiųjų galvose.
 Povilas ~ (reklama)
 2009-10-26 07:52


Tu nelygink knygų su savo rašliavom. Knygą skaitai, nors ir 1000psl. būtų, tai nors suprast galima. Pas tave gi taip viskas į vatą suvyniota, perskaitai pastraipą, paskui galvoji, ką jis norėjo tuo pasakyt? Ką tu pasakai per pastraipą, galima pasakyti vienu sakiniu: trumpiau, glausčiau ir aiškiau. Daugiažodžiavimas nerodo jokios išminties. Dieviškoji Tiesa paprasta, aiški, be išvedžiojimų ir tuščiažodžiavimų. Nepyk.
 Keltas ~
 2009-10-25 22:51


Turbūt, tuomet skaityti knygas tau atrodo iš vis beprotybė :)) kaip ten bebūtų kūrinija jau talpina viską kas įmanoma. Svarbu ne ką galime įsivaizduoti, o kas mums aktualu ir ką mes vertiname, kokias vertybes susiformuojame. Aš darau ką darau besąlygiškai, man nerūpi ar skaitys ar ne - aš pats nemėgstu ilgų tekstų skaityt, bet ką rašau rašau su meile nes tuo pats gyvenu ir gyvensiu tikriausiai iki tol jei nerasiu konors dar geresnio, ir tai yra džiugu dalintis tuo kas geriausia su kitais. Yra ką skaitau/klausausi ir virš keliolikos kartų ir vis gaunu daug gero. Dėl ilgo rašymo pastabas pateikiau dar ir prieš paskutinio komentaro pačioje pabaigoje, paskutinėje pastraipoje (2009-10-20 09:22:12).
Šiandien buvome susirinkę į Dievo Tėvo ir kitų dviejų Trejybės asmenenų garbinimą.. didžiulis sielų atsivėrimas, gyvi žodžiai..nauji patyrimai vibracijomis ko dar neteko patirti..buvo nuostabu matyti koks tai yra glaudus ryšys ir kaip protas gali atsiverti priimti tai kas yra iš dvasinės sąmonės, kas yra iš pačio žmogaus sielos, ir iš kitų dvasinių asmenybių. Vakare galėčiau pasakyti..kad ši diena tapo švente.
 Vaidas ~
 2009-10-25 19:04


Na ir prirašei, Vaidai, neįsivaizduoju, kas tokias paklodes gali skaityt...
 Keltas ~
 2009-10-25 18:14


Gediminai, kas ką vadina asmenybe kaip terminas dar gali būti neaiškus. Daug dievybių ir dvasinių asmenybių, kaip ir angelų turi asmenybę, Jėzus apreiškė Dievą kaip Tėvą, kad visa kūrinija yra kaip šeima. Tiesiog iš mano asmeninio praktinio patyrimo, kada bendrauji, daliniesi patyrimais su kitais bendraujančiais su Tėvu, matai ir kitose šalyse daug žmonių bendraujančių su dvasinėmis asmenybėmis.. tai būtų kažkaip kvaila pradėti sakyti nebūtus dalykus. Iš vienos pusės Dievas - yra visa kas yra, iš kitos pusės jis yra tas kuris suvokia visa tai kuo jis yra, veliau tarp begalybės holograminių paralelinių tikrovių vyksta kiti vyksmai, kaip kai kuriuose yra sudaromas laiko ir fizikinių dėsnių pojūtis - būtent per tai kad pats žmogus turi savo tokį protą pripratintą prie tų dėsnių, kad jie jam yra labai artimi, ir gyvendamas jis keičia labiau viską kitką nei užsiima keisti ar bandyti paneigti fizikos dėsnius. Ir būtent tokią suteiktą gimimo metu dovaną galima (nors gal neapsvarsčiau visų niuansų) vadinti asmenybe, tokia kurią galima atskleisti, atskleisti visą savo dieviškumą..pažinti save. Tai anoks čia atrodytų noras, tiesiog sakyčiau turiu galimybę pažinti tiesą, matyti kas yra, suvokti tikrovę, ir viskas šitaip susidėlioja visiškai vientisai, vieningai, be jokių minusiukų teoriškai ir praktiškai. Vakar vyko sambūris iš Lietuvos urantų forumo, labai daug kas dalinosi patirtimi kaip gauna, kaip atėjo iki to kad gautų mokymus, dalinosi ir kitkuo.. Žinau užsienyje žmogų kuris ir 62 metus kokius jau bendrauja su angelais ir kitokiomis mūsų planetos administracijos, ir visatos asmenybėmis. Jie dideliu laipsniu jau yra draugai tarpusavyje ir atrodo 9 kartus iš dešimties tai jų iniciatyva perduodami kokie nors mokymai.

Klausi: "Kas gi iš tikro tave verčia ieškoti gero visus mylinčio asmens" Sako didžiausias augimas yra tada kai niekas neverčia arba yra minimaliausias poveikis iš kur nors - tuomet yra didžiausias augimas. Aš tiesiog atpažįstu vertybes kas yra geriausia, kas keičia žmonių gyvenimus, kas sudėlioja viską į savo vietas, kaip žmonės auga, kaip sustiprėja, kaip pradeda gyventi laimingai, kaip ta meile ir įtikėjimu pasidalina su kitais. TUOMET, kai žinai kas yra tikrai vertinga, dalini tai kitiems, o tuo pačiu imi sau, giliniesi ir tam yra šaltinis - Tėvas, ir kitos Rojaus Trejybės asmenybės, Mykolas jums žinomas žemiškuoju vardu Jėzus, Jo partnere vietinės visatos dvasia, angelai.. ir juos su laiku galima atpažinti per vibracijas kada bendrauji, nors taip pat jie būna ir prisistato. Jie yra šaltiniai vedimo, išminties, sutvirtinimo, meilės - tai labai džiugu. Nors savotiškai man prireikė kažkiek metų priprasti prie to kad tai yra toks žmonių netikėjimas ir tiesiog gyvenimas savo įprastų gyvenimu, man pačiam tai atrodė neįprasta ir nežinojau kaip čia į tai žiūrėt..bet su laiku išsisprendė. Vakar tas išklausymas kitų patyrimų irgi labai padėjo, ir buvo džiugu matyti šviesius, spinduliuojančius meile ir padedančius kitiems gyvenime žmones. Ir tiesiog kai atpažįsti kas gera - aš tuo noriu būti, ir kodėl bendrauju su dvasinėmis asmenybėmis? nes matau tame prasmę, tokią kad nuo to tik geriau, daugiau dieviškumo yra mūsų gyvenimuose ir išsipildys su laiku tai kad Rojus bus čia žemėje, nereikės mirti tam kad keliauti kažkur toli. Būtent toks yra ir dvasinių asmenybių sumanymas, taip ir mes esame šviesinami iš jų pusės, bet ir mes patys galime prisijungti ir šviesinti.

Rašai: "O gal tu bijai , bijai dėl savo asmenybės , bijai, kad panaikins vieną kartą visai tave , arba kai mirsi visai išnyksi ir todėl bandai save įprasminti prasimanydamas ar prisigalvodamas , ar tikėdamas , ką kiti šneka." ne, tiesiog tai yra ką aš atpažįstu ir kuo noriu būti, ir būti besąlygiškai. panašiai kaip yra besąlyginė meilė, tokiu būdu galima mylėti..nors galbūt prieš tai reikia proto skaidrinimo kad visgi suvokti per kontekstą kas kaip ir kodėl, bet vėliau pereini tiesiog iki mąstymo mintimis/vibracijomis nebe žodžiais. Tuomet yra suvokimai.. Jeigu tikrai pažįsti kas yra meilė, pažįsti Dievą, save, visus žmones.. ir esi tuo kuo esi.. kokia čia dar gali būti baimė? tai yra taip žema, taip žema.. ir kyla tik iš labai žemo loginio abejojančio ir besiskaidančio proto. Nors per visą tą kontekstą nėra jokių loginių prieštaravimų kada susipažįsti ir pasieki santykinai skaidresnį protą, kada gali tiesiau žvelgti ir į savo širdį. Tai kokia gali būti baimė kai besąlygiškai ką nors myli? Turbūt kad jokia. Kiekvieną dabarties momentą gyveni tuo kuo esi, ir tai džiugu.. džiugu dėl TOBULOS kūrinijos, TOBULO Dievo, nuostabios Kūrinijos, kurioje labai didelę reikšmę užima BENDRAVIMAS TARP ASMENYBIŲ, ir aš netgi kažkada jau senai pradėjau sakyti kad tai tiktų toks pavadinimas "Asmenybių kūrinija" nes ne tiek svarbi ta aplinka ir objektai bet tai yra svarbiausia sąmonės ir bendravimas tarp jų.. visa ta šeima, jos susivienijimas.. atpažinimas to kas gera.. o Dievas Tėvas mus veda per amžinybę.. visi savo laisva valia GEBĖDAMI atpažinti pasirenka vykdyti Jo valią.. ir tai vėliau pasireiškia tik laime.

Rašai: "Negali viso savęs atiduoti tam neišvengiamumui , negali pripažinti, kad vieną Dieną Dievas gali tave panaikinti , kaip asmenybę? " O tai yra kaip tik atvirkščiai - yra mokymas apie tai kad žmonės gyvendami savo gyvenimus patiria kažkokį pasipriešinimą tai nežinomybei, jie kaip šokdami į vandenį, nerdami į vandenį priešinasi - o tuomet kaip ir šokant į vandenį bus skaudu, nebus sklandu, ir jeigu mes šoksime nersime į vandenį nesipriešindami tai viskas bus labai sklandu. Tiesiog tai yra džiugu kad kūrinijoje veikia dėsnis "ką išspinduliuoji į aplinką, tą gauni ir atgal" Ir vienintelis dalykas kuo mes turime rūpintis, tai pažinti save ir rūpintis būti savimi ta prasme kad būti gyvais Dievo vaikais o ne proto sustabarėjusio KALINIAIS, kuomet nuostatos įkalina ir užrakina sielą, neleidžia jai pasireikšti neleidžia būti laisvai dieviškumo prasme. Kada tu glostai mažo vaiko galvą, daliniesi meile, ar tau kyla toks pats klausimas kad tave kažkas už tai sunaikins? Ar tau kyla abejonė kad jeigu tu gyvensi dievišką gyvenimą, tai kažkas tau atsilygins atvirkščiu dalyku kažkuria prasme? Tai ne mano rūpestis. Jeigu aš tuo metu žinau kas geriausia, tai ką daugiau aš galėčiau padaryti? Ir tai yra skirtumas tarp aukštumo ir žemumo sąmonės ir vibracijų prasme..kai kurie sprendimai ateina per didelius ir stiprius vidinius suvokimus, o ne žemoko įrankio vadinamojo proto pagalba. Nors tikrai nereikia atsisakyti proto, kažkuria prasme.

Rašai apie KITO asmens patyrimą: "Kai Gautama prabudo jis patyrė nuostabą dėl visko kas yra, jis pamatė stebuklą , kuris visada buvo prieš nosį ir apie kurį jis niekada net nedrįso pagalvoti." Na, begalinė kūrinija apimantį VISKĄ IR VISKĄ KAS TIK GALI BŪTI, turbūt negali nekelti nuostabos. O tai kad viskas yra viena ir viena yra viskas pagal holografijos principą, tai tas buvimas priešais nosį yra lygiai toks pats teisingas kaip ir pasakymas kad tai visada buvo ir bus ir priešais akis! Ir taip, mes aišku daug ko nedrįstame pagalvoti, bet ne nuo to priklauso ar tai yra ar ne.

Rašai: "Ir tikrai jam net nekilo mintis galvoje pergyventi dėl visko , dėl savęs , kad kai numirs visai išnyks.Juk jei tai neišvengiama , negi tu gali kažką pakeisti? Tu nežinai, kas bus po sekundės, ar viskas neišnyks , ar žinai?" Sakai, nekilo gyventi mintis SĄLYGIŠKAI - tai puiku. Ta prasme kad būti sąlygojamam visko ta prasme nereikia, reikia nuspręsti pačiam, bet tuo pačiu tai yra teisinga kažkuria prasme dalytis geru su viskuo kas yra, rūpintis savimi - taip pat geras ir siektinas dalykas! Tas neišvengiamumas toks, kad viskas kaip ten bebūtų yra sutinkamai su mūsų pačių laisvos valios pritarimu, ir jeigu tu pritarsi prie to kad mirtis yra neišvengiama - taip ir bus. Jeigu tam nepritarsi to būti negalės. Yra svarbus klausimas KAM PERDUODAMA ATSAKOMYBĖ už tai kas vyksta. Aš sakau kad atsakomybė kaip ir LAISVA VALIA kiekvieno yra mūsų rankose, kaip ir GEBĖJIMAS atpažinti kas gera, taip pat atpažinti DIEVIŠKUMĄ. Ta nežinojimas kas bus po sekundės.. Jeigu tu SPINDULIUOSI nežinojimu - kūrinija tau atspindės irgi patvirtinimą kad tu tikrai nežinai. Bet žodžiais sunku išreikšti bet tai tampa natūralu pasitikėti Dievu, pasitikėti kūrinija, pasitikėti savo "PRAEITYJE" pasirinktomis vertybėmis, dar įvardinkim ir "KARMA"..pasitikėjimas tuo ir žinojimas kad negali veidrodyje atsispindėti tai kuo mes nesame. Visa kas yra aplink - yra nieko daugiau nei mūsų pačių sąmonė padaryta matoma mums patiems, su klausimu "štai koks tu esi, ar tu tikrai nori toks būti? o gal nori ką nors keisti tame?". Todėl aš pasitikiu ta nežinomybe, neriu drąsiai ir ramiai į nežinomybę su širdy netelpančia besąlygine meilę.. ir visa tai yra džiaugsmas. Bet žodžiais turbūt sunku tai išreikšti ir perduoti. Turi būti patyrimas ir kontekstas kiekvieno asmeninis.

Rašai: "Kas yra žmogaus asmenybė? Objektas. O kas už žmogaus?" Apie asmenybę minėjau anksčiau, bet taip pat tai yra tam tikro tipo kaukė/perspektyva per kurią žmogus žiūri į tikrovę ir ji susideda iš: nuostatų kurios taip pat naudojamos kaip šablonai/ tikėjimų kurie naudojami kaip šablonai, emocijos kurios iš dalies yra šabloninės, taip pat minčių mąstymo įpročiai tam tikri pasikartojimai ir veiksmai. (Na bet toks intelektualus apibrėžimas nesigilinant į kiekvieno termino prasmę ir kaip visa tai vėliau apima tai kas vyksta gal ir nelabai prasminga.) Sakai - Objektas, bet aš sakau kad visa tai įeina į paties žmogaus vibraciją kuo jis nori būti, sąmonės vibraciją ir tarp sąmonės ir patiriamos tikrovės, ar greičiau ne tikrovės bet tarp tikrovės patyrimo yra glaudus ryšys. Žmogus yra neatsiejama kūrinijos dalis, panašiai kaip sudaužytą puoduką vėl galėsime sudėti atgal į sveiką, taip ir žmogus užimą vertą ir tinkamą vietą kūrinijoje.

Kaip tu sakai "Ar tu save sieji su objektu, kuris sudarytas iš dalių kurios nuolatos kinta." Tai tas siejimas savęs su kažkuo yra kaip siejimas savęs su savo atspindžiu veidrodyje, ar galima susisieti su savo atspindžiu veidrodyje? Jis tikrai pasitarnauja savotiškai, bet kuo mes turime rūpintis tai būti savimi, gerąja prasme ir ryšyje su Dievu Tėvu aišku. Bet kai kurie tą atvaizdą, ir analogiškai visą kūriniją - vadina iliuziją. Bet aš nematau nieko kas kūrinijoje nebūtų meilė. Tiesiog reikia to sudėliojimo visko į savo vietas. Ir atsakymas - kad nelabai tai yra tikslas save sieti su savo atspindžiu, bet tai kad tik sąmonė gali įtakoti tikrovę, bet ne tam tikri objektai įtakoja tikrovę!

Rašai: Atsisieti savęs nuo kūrėjo NEĮMANOMA, nes tai jis talpiną VISKĄ KAS YRA. Tai yra automatiška, nieko neįmanoma dėl to padaryti. Tavo rūpestis jau veikti Dievo viduje, Kūrinijoje, pradėti atpažinti ir skirti kas yra gera ir kas yra bloga, tobulėti. Dievas yra TOBULAS. Pažinti kas yra Dievas galima tik per Jo valios vykdymą, vykdant Jo valią galima patirtiškai patiems tapti panašesniems į jį, atskleisti savo asmenybės dieviškumo potencialą ir pažintį Jį vis labiau..ir tai atneša kaskart vis didesnį išsilaisvinimą, džiaugsmą, aukštesnę sąmonę..ir taip toliau. Ką mačiau jau ir ankstesniuose tavo pasisakymuose.. kad tu priimi kad Dievas yra viskas kas yra.. ir neskiri gera nuo blogo, nežinai kas yra tas Dievo tobulumas, ir kad mes visi esame paleisti likimo valiai, mums net keistis ir augti nereikia, nereikia įgyti patyrimu.. nereikia pažinti tokia prasme savęs. Pabandyk suvokti (idėją ir tokio reiškinio galimybę) kad Dievas Tėvas, tai yra suma, ir sąjunga visų ir visos tikrovės asmenybių sąmonių, kuri susijungia ir žino visa kas joje yra, ir žino netgi kas yra VISKAS KAS YRA, ir žino kas atvestų žmones į didesnę laime, žino kaip išpildyti jų pačių sąmonės vibracijas paremiant jas, žino kaip derinti mintis, ir DIEVAS YRA VEDANTIS KIEKVIENĄ ŽMOGŲ - TAI SVARBU! Vedantis, iš tokio žinojimo tikslo, kada žmogus pats tampa vis labiau veikiantis visos visumos gerovei, ne savanaudiškai sau ar grupei, bet visos visumos labui. Ir taip laike ir erdvėje mes keičiamės, keičiasi kūrinija. Nors Dievas yra tiek virš laiko tiek virš erdvės.
Kitaip sakant, tu ĮVARDINI Dievą kaip CINIKĄ ignoruojantį visą kas yra kai jis mato viską kas yra (taip žinau mini ir meilę), bet esmė ta kad Dievas SUVOKIA, SUVOKIA VISĄ KAS YRA, ir jis žino kas yra geriausia mums, kaip ir kur mus vesti, ir tai yra mūsų valioje atsiverti tokiam vedimui ar ne. Mes šioje svetainėje klausomės dvasinių mokymų iš dvasinių asmenybių, bet yra dvasios kurios klausosi vedimo ir vadovavimo iš Dievo tiesiogiai. Man susidaro kad kaip sakai jis mato kas yra bet tas "Nepriskyrimas jokių savybių" yra kaip ciniškas ir ignoruojantis visą kūriniją požiūris! Jis nėra be savybių! Jis yra Dieviškas, o tas dieviškumas pasireiškia įvairiomis vertybėmis kaip meilė, kantrybė, ramybė, džiaugsmas, laimė, rūpinimasis kitais, nesavanaudiškumas ir taip toliau. Todėl, pradėk atpažinti. Nesumaišyk visko, visų spalvų į vieną makalynę. Nes vienaip ar kitaip tai negali būti žmogaus GYVOS SIELOS troškimas patirti stagnaciją, tą stabdį ir sustojimą. Tas gyvumas yra ryšys su amžinybe, džiaugsminga prasme!

Rašai: "Aš Dievą jaučiu kaip meilę, ne kaip objektą atskirai nuo savo kūrinijos, o kaip neturinčia savęs kaip objekto , visuose objektuose esančia, kuriančia ir griaunančią meilę." Taip, žinoma. Yra apreikšta "Dievas yra Meilė, bet Meilė nėra Dievas" kad ir kuria prasme tai būtų.. turbūt būtent tai kad Dievas yra daugiau nei meilės pasireiškimas. Kaip minėjau jis negali būti atskirtas pats nuo ko nors, nes jis apima viską kas yra, ir pasireiškia su meile ir meilės vedimu visiems netgi besąlygiškai - bet pačių žmonių laisva valia ir atsivėrimo laipsnis NUSPRENDŽIA kiek ir kada žmogus priima iš Dievo Tėvo tą vedimą. Ir norėtųsi labiau įvardinti kad meilė kuria sujungdama ir išpildydama, o tas panaudojimas žodžio "griovimas" man labiau asocijuojasi su SKALDYMU kuo meilė nėra, nors viskas priklauso tik nuo terminologijos, įmanoma pasakyti ir taip kaip tu sakai, tik tai gali suklaidinti nežinant terminologijos aiškiu laipsniu.

Rašai: "Tu viską matai ir nežinai, kas viską sukūrė. Jei galvoji, kad viską sukūrė kažkokia visus labai mylinti asmenybė." Sakai pagal save, nes tai tu matai viską nežinodamas kas viską sukūrė matyt. Jeigu žinai esmę ir principą kaip viskas veikia, tuomet tampa aišku kaip viskas egzistuoja ir kaip viskas yra įmanoma. Ne tai kad nueiti į visus konkrečius atvejus ir smulkius detalumus, bet esmė yra. Teisinga būtų apibendrintai įvardinti kad TIK MEILĖ, ir BESĄLYGINĖ MEILĖ sukūrė tai kas yra dabar, ir TIK JI yra gyvenimas, išsigelbėjimas, ji yra amžinybė ir užtikrintumas, suvienijimas ir grįžimas namo, ir ji yra ateitis, per amžinybę. Iš esmės.. Taip kaip tu įvardini (nors nelabai aiškus yra asmenybės terminas, bet taip), tai TAS Dievas kuris suvokia VISA KAS YRA, būdamas tobulas "sukūrė" (nors toks žodis labai netinka tuo atžvilgiu kada laikas iš tikro neegzistuoja) kūriniją vedinas meilės.. nes matyt suvokimas atveda į meilę! Kaip ir tikrovėje, pažįstant ką nors, tai pasirodo artima ir tu tai pradedi mylėti..atsiranda glaudus ryšys, ir manau kad Dievas yra tokiu nesuvokiamai dideliu laipsniu daug ir daug kartų pranokstantis bet kokią mums įsivaizduojama meile, su savo meile. Jeigu mes degtukas degantis o jis didžiulė deganti liepsnojanti saulė ir toks palyginimas būtų labai mažas..neatvaizduotu to didumo Jo. Svarbu rūpintis pačiu procesu ir augti, o ne užsigalvoti perdaug apie tikslą, kaip ten bebūtų.

Rašai: "Tai visada kyla klausimas, kas sukūrė tos asmenybės norą ir siekį sukurti šį pasaulį, kas?" Dievas YRA. Tai jo savybė. Jis yra viskuo kuo jis yra. Jis daro tai ką daro, nes jis Tuo YRA. Jis yra buvimas, jis yra vedimas. Ir jei kokiu didesniu laipsniu kūrinija pažengia ir patobulėja, jis ir vėl yra dar didesniu vedimu mums ir rodo vėl kelią per amžinybę! Savotiškai ir mes..pasirenkame kuo norime būti, ne sąlygiškai bet besąlygiškai renkamės kuo norime būti - nes atpažįstame kuo norime būti, po to kadangi ESAME GYVI ir vėl KEIČIAMĖS, nesame STAGNACIJOJE, nesame negyvi - mes augame, ir jei gyvename Tėvo valioje visa tai yra lydima džiaugsmo, palaimos, didžiulės kūrinijos šeimos meilės ir taip toliau.

Rašai: Kaip minėjau dalis to ko norime priklauso nuo mūsų proto šablono/modelio, nuo mūsų asmenybės, ir mes turėdami laisvą valią galime pasirinkti ar norime PATIRTI tikrovę kai vadovausimės labiau meile ir suvienijimu ar labiau baimę ir atskirtumą ir suskaldymą. Tai nėra taip kad žmogaus laisva valia yra iš anksto nuspręsta, yra užtikrintos visos galimybės. Nors kai kurie dar svarsto apie tai kad mūsų laisva valia yra nuspręsta iš anksto. Ir taip pat yra poveikis ir vedimas iš Dievo, tas meilės vedimas, kurį galime pasirinkti o galime ir ne, nes abejojame ar bijome, nes atskiriame ir atskeliame save nuo viso kas yra, nuo kūrinijos, atsiribojame nuo kūrinijos - net ir taip kaip Povilas Lietuvos internetinėje erdvėje dalinasi savo patyrimais neigdamas Dievą meilę ir visa kas gera, sakydamas kad tik nieko neveikimas ir stagnacija yra tikroji laisvė. Laisvė būti niekuo. Taip pat norisi paminėti tai kad žmogus turėdamas sielą, gali jausti kitų žmonių sielas, ar jų pasireiškimus. Tikrai mano gyvenime yra svarbu kai "matai" muzikoje, tapyboje, ar bet kokioje kitoje srityje žmogaus gyvumą, įdėtą nuoširdumą. Nuoširdumas kaip sako yra raktas į dangaus karalystę ((terminas karalystė šiaip atgyvenęs, tiesiog galėtų būti kūrinijos šeima, bet prieš 2000 metų jis buvo suprantamesnis ir priimtinesnis, o šiais laikais dar daug kas yra įnikę į biblijos terminologiją)) Ir tas sukūrimas ką galvosi ar darysi po kelių valandų - iš vienos pusės yra įmanomas, nes su Dievu yra įmanoma viskas, iš kitos pusės tai yra mūsų pačių valia ir didesnis troškimas patirti tą vadovavimąsi savo paties proto konstrukcija, ir nėra taip kad mes visiškai tokie pat būsime po valandos ir patirtume tą galvojimą ir darymą ką nusprendėme prieš valandą.

Toliau dėstai: Vėl pasikartosiu, kad nėra taip aiškiai įvardinta iš Žinančiojo kaip viskas egzistuoja sąmonės kas gi vadinama terminu asmenybe, ir nelabai yra prasmės ar tikslo gilintis netgi į tai. Svarbu kad pats žmogus augtų ir tobulėtų, per tai ką jis atpažįsta, nors kaip kai kurie matome atpažinti nesugebėjo ar mano kad tai nebūtina ir tiesiog ignoruoja kaip cinikai viską ar užsiima kitokiais savęs susinaikinimo ir apsiribojimo atskėlimo būdais. Pasakysiu trumpai, jeigu gali įsivaizduoti begalybę gali įsivaizduoti kas tai yra viskas kas yra. Gali atpažinti meilę, bet taip - Dievo meilė yra sunkiai įsivaizduojama ir toli pranokstanti bet kokias mūsų sampratas ar įsivaizdavimus kažkuria prasme. ((Pasikartosiu su nuorodą į tą vietą kur rašiau kad Dievas yra meilė bet meilė nėra Dievas)). Aš taip pat atpažįstu jį kaip meilę, jaučiu vibracijomis, taip pat priimu mokymus ar ką jis sako kaip ir jis nori bendrauti su kiekvienu. Kažkada atsimenu įvardinau kad Meilė yra kaip pagrindinė Dievo funkciją, ir į ją gali viskas kita sutilpti. Bet dabar vis labiau bent šiuo metu atrodo koks tai yra banalus žodis meilė.. ir kiek tai reikia patyrimo ir konteksto kad žmogus pats asmeniškai turi pažinti tai, to negali perduoti žodžiais, ir tai yra ta vibracija meilės..nuolat gyva, vedanti.

Užrašei: "Meilė yra viskas kas aplink tave, tik vienuose jos daugiau , kituose mažiau. Bet nereiškia, kad tu gali rasti vietą , kur jos visiškai nėra." Taip, tai dar galima būtų įvardinti tiesiog kad kūrinija myli kiekvieną besąlygiškai ir paremia jo sąmonę.. jeigu žmogus mano kad jis yra nemylimas net ir tokį JO PATIES troškimą kūrinija parems pilnai, nes juk ji besąlygiškai jį myli. Ir tas meilės buvimas visur - tai galima pamatyti įvairiomis prasmėmis, įvairiais aspektais, ir daugybe būdų, todėl aš tikrai net nebandysiu pradėti aprėpinėti jų tiek kiek išeina net.

Rašai: Tu taip rašydamas PASIŠALINI nuo savęs ATSAKOMYBĘ, tu sakai kad tu esi neatsakingas, ir ne nuo tavęs priklauso ką tu SAVO laisva valia pasirenki. Galbūt net nori teigti kad laisva valia yra jau nulemta tokiu būdu kad ji net nėra laisva - kas nebūtų tiesa. Tai iš atsakomybės požiūrio yra taip. Bet santykinai, taip, jeigu tu nori PALAUKTI kol išsipildys tam tikros aplinkybės.. tada tu su SAVO pasirinkimu prieisi prie to kad ateis TIK TADA ateis laikas ir noras gauti ir panorėti daugiau.. nors noras žmogaus sielos noras daugiau visada yra. Žmonės tik bando DVASINIUS TROŠKIMUS numalšinti su visokiais proto užimtumais, dėmesio nukreipimais. Pvz geria alkoholi kad ten jau nebemąstytų tas protas, bet iš sielos vistiek yra noras ir troškimą kažko - kažko nematerialaus. O tai visų pirma būtų ryšys su Kūrėju, su Tėvu, Kūrinijos Dievu Tėvu, Meilės šaltiniu. Ir vėlgi čia žiūrint kuria santykinumo prasme ar absoliutumo prasme pažiūrėsi, Dievas apima mus visus ir tai jis yra tie dėsniai kuriuose mes veikiame tai ir ta prasme teisinga kad nuo jo savotiškai priklauso kada ir kaip pasireikš tas noras. Bet vėl ir visgi - ATSAKOMYBĖ YRA MŪSŲ. Ir ne šiaip atsakomybė, bet atsakomybė už kiekvieną dabarties momentą! negali būti JOKIŲ pasiteisinimų "praeitimi", "karma" ar dar kuo, nes tai yra išsisukimas nuo atsakomybės. Tik tada kada žmogus yra tuo kuo jis pilnai nori būti, jis išpildo save... savotiškai visi tie suvokimai labai dideli kad trumpai žodžiais čia pradėt apibūdint..o norisi kad nebūtų jokių iškraipymų ar dviprasmybių.

Rašai: Ar tu sakai maždaug kad "Žmogžudys nužudė žmogų, pasidėjo koją ant jo, rūko cigaretę ir sako - tai Dievo valia kuri sutampa su mano valia" ?? Būtent iš tavęs aš matau tą savotišką ciniškumą, suplakimą visko į vieną, ir nebemokėjimą atskirti. Taip tai yra sunku naudojantis mūsų žodine terminologija, bet visgi susišnekėti įmanoma.

Rašai: > Na, ne tai kad jiems savotiškai užtenka, bet tuo pačiu jie yra pasirinkę per savo proto nuostatas ir sampratas išgyventi tokiu būdu.. dažnai jos tiesiog yra paimtos iš žemiškųjų tėvų, kada taip žmogus pereina nuo besąlyginės meilės link sąlyginės - ir kai kurie taip stipriai save apriboja, na mokyklose pvz maždaug vaikai iš dalies samprotauja "jeigu nebūsiu blogas ir nemušiu šito vaiko ar kito, tai manęs nepriims į tą grupelę vaikų (ir jie manęs nemylės). Jeigu nerūkysiu cigarečių nebūsiu kietas/cool ir tada kiti manęs nepriims (nemylės manęs) ir būtent trokšdami meilės jie siekia jos NEĮTIKĖTINAIS būdais.. pvz net tėvas kuris buvo mušamas vaikystėje, dabar muša savo vaikus.. nes savotiškai nori būti suprastas..nori pasakyti kaip jaučiasi..savotiškai pasiilgo savo tėvų..nori pasakyti jiems kad jis juos myli. (tikrai nesveikai skamba). Ir tai nėra REIKĖJIMO problema, tai yra tai kad iš tikrųjų tiek Dievas yra BESĄLYGINĖ MEILĖ, tiek ir mes esame besąlyginės meilės būtybės, bet mes esame užsivilkę tą proto nuostatų kostiumą, kaukę kaip norite taip pavadinkite.. Noriu pasakyti kad mes ESAME TUO, mums nereikia tuo būti, bet esame, tai yra teisingas apibūdinimas tiesiog. Savotiškai tai mes esame saulės kurios spinduliuoja meilę, o ne kad mes esame juodosios skylės kurios siurbia meilę į save. Kaip sakiau rūpinkimės kuo norime būti besąlygiškai, o ne susikurkime tokias sąlygas kad "būsiu nemylimas jei negausiu meilės iš aplinkos".. Nesišypsosiu žiūrėdamas į veidrodį tol kol mano atvaizdas nenusišypsos pirmas!!

Toliau dėstai: Taip, aišku juk neįmanoma atsisieti nuo tobulo Dievo apimančio viską. Bet įmanoma sukurti patyrimą su savo laisva valia ir sąmone spinduliuojant savo paties vibracijas.. kad patirtume ir didžiausias ir blogiausias blogybes, jeigu tik mes pasirinktume kaip mums patinkantį dalyką iš visų vienodai galimų variantų kurie kartu sudaro visą kas yra... Atėjom išmokti meilės pamoką.. O kas bus kai išmoksi? Ar tau čia bus ne vieta? Kaip sekasi mokytis ir bandyti/stengtis vietoj to kad jau būtum mylinčiu? Na tai teisingas pasakymas, bet interpretacijų gali ir labai daug būti.. o jos gali kitus ir suklaidinti. Bet taip tai teisingas pasakymas.

Rašai: Neseniai susipažinau autobuse ir daug bendravom su tokia Vidmante kuriai antradienį bus 10 metų.. aš iš tikro manau kad kažkokiu laipsniu galima paprastais žodžiais apimat esmę ir absoliutumą pasakyti ką nors paprasto apie Dievą, bet iš esmės gilintis į dvasinius dalykus vaikams derėtų NUO 18 metų, ta prasme kad jeigu nėra to kuris padėtų jiems gyvenime jie užsisvajos apie dvasinius dalykus o realybė ir tikrovė tuomet atitolsta - jiems sunku sutelkti dėmesį į mokslus, užsisvajoja apie dvasinius dalykus.. negerai taip. Bet įmanoma esant geram ir nuolatiniam vadovui. Ne tai kad jis už vaiką nusprendžia, bet jis parodo nuolat kontekstą, ir pasitiki vaiko gebėjimu pasirinkti. Dažniausiai to konteksto vaikai neturi, ar turi labai nepilną. Mintys apie meilę teisingos, tik vėl tas ten dėl tos pačios atsakomybės aspektas neturėtų būti pražiūrėtas pro pirštus.

Pabaigoje rašai: Kaip ir minėjau nelabai ir būtina gilintis intelektualiai į tą terminą asmenybės. Labai šaunu kad matai žmogų kaip į už jo esantį Dievą, ir TIK SANTYKINAI Dievo valia pasireiškia per žmogų kaip tokia, nes žmonės dar nėra tobuli kai kuria prasme, nėra tokie kaip Dievas, nors jie veikia Dievo sukurtoje "tikrovėje" pavadinkim.. ir vadovaudamiesi savo laisva valia daro IR KLAIDAS IR NUODĖMES, bet tikrai žmonės turi ir gerų dieviškų savybių. Aš pats irgi džiaugiuosi TUO ATSIVĖRIMU Dievui, ir tuo SUSILIEJIMU SU Dievo Tėvo valia, kada per žmogų didesniu ar mažesniu laipsniu pasireiškia dieviškumas. Man irgi nepatinka kai žmonės pvz prisiskaito psichologinių knygų ir žvelgia į kitą žmogų iš knygų pozicijų, manau tik patyrimu ir visišku atsivėrimu priimti ir pačiam būti nuoširdžiu gali vykti kažkoks bendravimas.

Toliau tai pratęsi rašydamas: "Tai nereiškia, kad jei žmogus elgiasi blogai, aš nieko jam nepasakysiu ir nepaaiškinsiu, kad jis blogai elgiasi." Na tai yra procesas, aš pats nelabai dar drąsiai bet užkalbinu nepažįstamus žmones.. pasidalinu.. jie su savo šypsenomis ir džiaugsmo akim lieka dėkingi..bet savotiškai prieš tai vis vien jaučiasi du dalykai noras padėti pasidalinti iš vidaus nes tai teisinga ir tai atneš tam žmogui meilę, bet tuo pačiu visuomenės nuomonės įprotis ir stereotipas ir netgi pavadinkim SĄŽINĖ (ką ir įvardinu kaip visuomenės nuomonė) sako kad tai neįprasta, ir nėra įprasta čia užkalbinti nepažįstamą žmogų. Kaip pasielgsiu kitą kartą nežinau, kol kas vienam padedu kitam ne. Gal savotiškai jaučiasi kiek tas žmogus išgirs ar bus atviras priimti. Gal dar eksperimentuoju, dar kaupiu patyrimą didesniam suvokimui apie visa tai. O taip turbūt ir vyksta augimas.

Paskutiniu pastebėjimu rašai: "Nebent pas mane bus atšalusi tam žmogui meilė ir man butų tas pats, kaip jis elgiasi." Turėtum labiau įsigilinti ką tai reiškia besąlyginė meilė nes tu tuo esi, PLIUS tai kad tu LEIDI kitam žmogui būti visiškai bet kuo. Tokiu būdu, jeigu mes ką nors galime keisti - tai pirmiausiai keičiame save, o tas atsipalaidavimas kad tai kito žmogaus valioje nuspręsti ką jis darys taip pat turi būti, net savotiškai panašu tai į pagarba kitais žodžiais kitam žmogui ir jo laisvai valiai pasirinkti. Iš tikro kai pažįsti save, Dievą Tėva (kad ir santykinai, nes dar augame), kitus žmones, permatai koks tai yra skirtumas tarp žmogaus dvasinio vidaus dvasinės sąmonės ir jo proto apvalkalo su nuostatomis ir taip toliau, tai negali nemylėti žmonių. Bet tai yra logiška kad kai kurie gali būti uždari priimti meilę ar dar ką nors iš tavęs ar manęs ar dar ko, net neturėdamas jokios priežasties. Tai tuomet nelabai yra ir prasmės užsisėdėti prie tokio žmogaus, nes tuo užsiimant vis vien niekas nepasikeis.

Ačiū už tavo pasidalinimus, Gediminai, džiugu matyti žmones vis labiau atpažįstančius Meilę, Dievą, pažįstančius kūriniją.. taip besintegruojant ir susivienijant su kūrinija, jei lygintume su santykinai apsiribojančiais ir nesirenkančiais vykdyti Dievo Tėvo valią. Kol kas tiek. Geros dienos!
 Vaidas ~
 2009-10-25 09:21


Valdai, o kodėl tu nori matyti Dievą kaip asmenybę? Kas gi iš tikro tave verčia ieškoti gero visus mylynčio asmens . O gal tu bijai , bijai dėl savo asmenybės , bijai, kad panaikins vieną kartą visai tave , arba kai mirsi visai išnyksi ir todėl bandai save įprasminti prasimanydamas ar prisigalvodamas , ar tikėdamas , ką kiti šneka . Negali viso savęs atiduoti tam neišvengiamumui , negali pripažinti, kad vieną Dieną Dievas gali tave panaikinti , kaip asmenybę? Kai Gautama prabudo jis patyrė nuostabą dėl visko kas yra, jis pamatė stebuklą , kuris visada buvo prieš nosį ir apie kurį jis nieakda net nedrįso pagalvoti.
Ir tikrai jam net nekilo mintis galvoje pergyventi del visko , del savęs , kad kai numirs visai išnyks.Juk jei tai neišvengiama , negi tu gali kažką pakeisti? Tu nežinai, kas bus po sekundės, ar viskas neišnyks , ar žinai?
Kas yra žmogaus asmenybė? Objektas. O kas už žmogaus? Ar tu save sieji su objektu, kuris sudarytas iš dalių kurios nuolatos kinta . O aš sieju save su to objekto kurėju. Ir aš tam kūrėjui nepriskiriu jokių savybių ir kartu priskiriu viso jo sukurto pasaulio savybes. aš nepriskiriu jam jokių savybių todėl, kad galėčiau suvokti jį esanti už visko , kaip visko kūrėja.
Aš Dievą jaučiu kaip meilę, ne kaip objektą atskirai nuo savo kūrinijos, o kaip neturinčia savęs kaip objekto , visuose objektuose esančia, kurianačia ir griaunančią meilę.
Tu viską matai ir nežinai, kas viską sukūrė. Jei galvoji, kad viską sukūrė kažkokia visus labai mylinti asmenybė. Tai visada kyla klausimas, kas sukūrė tos asmenybės norą ir siekį sukurti šį pasaulį, kas? Visos mintys ir norai juk pas tave atsiranda iš kažkur , tu galvoji, kad juos pats kuri ? Ar tu gali sukurti ką galvosi ir ką darysi po kelių valandų. Todėl Dievas daugiau kaip asmenybė, daugiau kaip kažką gali įsivaizduodi. Dievas ir yra meilė. Taip aš jį jaučiu, kaip už visko esančią meilę ir save sieju tik su ja.
Meilė yra viskas kas aplink tave, tik vienuose jos daugiau , kituose mažiau. Bet nereiškia, kad tu gali rasti vietą , kur jos visiškai nėra. Kiekvienam savo laikas ir noras gauti ir panorėti jos daugiau. Ir tas noras visu 100 procentu priklauso nuo Dievo noro . Mūsų laisva valia ir yra Dievo valia. Taip, vieniems užtenka tik trupinių, o kitiems meilės reikia kur kas daugiau. Tačiau nereiškia, kad juos paliko Dievas. Juk visi mes čia į žemę atėjom išmokti savo meilės pamoką.
Jeigu manęs vaikas paklaustų kas yra Dievas,kur jis yra ir ką veikia , aš atsakyčiau, kad Dievas - meilė. aš jaučiu jį kaip visuose esančią ir už manęs , kaip mano tikrasis aš, esančią meilę. Jis veikia, tai ką aš veikiu, ka tu veiki, ką kiekviena gyva būtybė veikia.
O dėl asmenybės, tai, kad aš išvis nežinau, kas yra asmenybė, nes aš žiūriu į žmogų ne vien tik kaip į objektą, aš žiuriu į jį kaip už jo esantį Dievą, kaip jo valios reiškėja. Tai nereiškia, kad jei žmogus elgiasi blogai, aš nieko jam nepasakysiu ir nepaaiškinsiu, kad jis blogai elgiasi. Nebent pas mane bus atšalusi tam žmogui meilė ir man butų tas pats, kaip jis elgiasi.
 Gediminas ~
 2009-10-20 19:51


Matau ponų diskusiją apie Dievą, jo vertybes, jo pažinimą ir siekį gyventi pagal tai kas dieviška. Vienintelis teisingas dalykas yra tai kad Dievas yra besąlyginė meilė, ir jis sukūrė mus pagal savo atvaizdą. Ir apie mus vienintelis teisingas dalykas yra kad mes esame besąlyginės meilės būtybės, iš vidaus iš pagrindų iš esmės.. Tik kaip mes tai perteikiame čia priklauso nuo įvairių nuostatų prote. O protas gali būti įvairiose iliuzijose, gali nesuvokti ar intuiciškai nejausti kaip gi veikia ši kūrinija, ir susigalvoti savo dėsnių o tada bijoti keistis. Tai džiaugiuosi kada žmonės eina tokiu pažinimo ir savęs atskleidimo keliu, kas padeda visai kūrinijai susivienyti ir kas išpildo dar didesnį dieviškumo pasireiškimą čia ir žemėje ir kitose kūrinijos dalyse, ne tik Rojuje. Kaikurie sako kad "kai numirs tai ir pamatys kas ten kaip", bet kaip mes padarysime Rojų jau čia, jau dabar kad nereikėtų laukti kažko, jei nepažinsime tiesos, meilės, Dievo Tėvo, savęs, Jėzaus ir Krišnos sąmonės ir panašiai.
***
Pašnekove, norintis tapti Dievo tarnu, apie skirtumą tarp Dievo vaiko ir gėrio bendrakurėjo lyginant su Dievo tarnu parašiau kitoje temoje. Dar norėtųsi paminėti kaip mane ir vienas Indas mokino Shiva Prasad, kai padėjęs laikrodį ant žemės sakė - bandyk pakelti laikrodį, aš paėmiau ir pakėliau, sako ne ne ne pakelti o bandyti, bandyti bet nepakelti. Dėl to, sakau kad tu BŪK Dievo tarnu jei to nori, bet ne bandyk ar tik norėk. Tarp kitko norai per proto nuostatas yra tik prote kuris yra labiau paviršutiniame lygyje nei dvasinis vidus, dvasinė sąmonė. Jeigu labai prisiriši prie proto negali jausti ir būti tikruoju savimi savotiškai, reiktų suvokti kad protas yra kaip įrankis kuriuo reikia naudotis, bet ne tas kuris gali įkalinti sielą ir jai nurodynėti. Jeigu tu pažįsti Dievą, tuomet tu ESI meilė, gėris, tu spinduliuoji tokiu užsidegimu į aplinką besąlygiškai, nes tai yra tai kas tu esi, tai yra tai kas yra Dievas! Tai kodėl dar yra noras, kodėl dar yra mąstymas apie meilę. Kaip aš sakau, kai žinai kas yra meilė, tau nebereikia skaityti apie meilę!
*
Taip Dievas Tėvas yra asmenybė.. ((Tai dėl savo intelektualumo nėra svarbu bet Dievas yra visa kas yra, ir tai šiek tiek skiriasi nuo Dievo kaip asmenybės pasireiškimo, ir dar gali būti kad yra skirtumas dėl tam tikro laiko ir erdvės rėžių patyrimų patirtinei Aukščiausiąjai dievybei - bet tikrai yra svarbiau dvasinė vienovė, tai svarbu, žmogus gali pažinti dvasią nepriklausomai nuo inteligentiškumo))
Rašai "mes viso labo mazos dalyletes jo begalines kurinijos" taip mes esame dalelytės, bet reikėtų suvokti tą VIENTISUMĄ, kada viena yra viskas ir viskas yra viena. Kiekviena dalis yra neatskiriama visumos dalis, kitaip tai negalėtų egzistuoti.
Rašai "turėtume", aš humofaktiškai (pusiau juokais pusiau rimtai) savo tėčiui būna sakau.. "naudok vietoj žodžio 'reikia' žodį 'nusprendžiau'" aš jaučiu skirtumą tarp žmogaus dvasinės sąmonės ir proto, todėl norėtųsi matyti kad žmogus jaučia savo dvasią, savo sielą, Dievo Tėvo vedimą, jaučia per PROTO SKAIDRUMĄ kiek ir kas yra meilė, ir tada tai jau pasireiškia ir prote žodžiu "noriu, ir tiksliau aš tuo esu". O 'turėtume' skamba kaip PROTINGAS, ir norintis ĮTIKTI, bet ne įsiklausantis į dvasią teiginys, kylantis prote, ne iš dvasinės sąmonės, bent ne per tokį proto tyrumo laipsnį. Begyvenant, aišku yra kaupiamos žinios apie Dievą, kaupiamas patyrimas, ir kada pažįsti Dievą tai vienu metu matai ir dvasią ir proto skaidrumas yra didesnis, ir savotiškai protas su dvasia tampa vientisas, bet tikrai vadovauja dvasia o ne protas dvasiai.
Rašai "Jis yra viso ko pradzia ir pabaiga, Jis amzinas" taip, viskas kas yra JAU yra, ir yra amžina, tai negali keistis! o mes esame jame, Dievuje, kada Dievas apima viską. Bet kada mes rūpinamės kiekvienu dabarties momentu, gyvename dabartyje nebereikia tiek rūpintis ir amžinybe savotiškai. Tai yra pvz kad niekas negali įrodyti praeities egzistavimo, visi praeities egzistavimo įrodymai yra dabartyje!
Rašai "galiausiai griztu namo pas Ji." taip, tai svarbu. Tai panašu į suvokimą kad visa kūrinija, o Dievas apima viską yra tavo namai, kiek viskas yra artima, kiek viskas ir PERPILDYTA meilės. Nors Rojus yra vieta, taip pat teisinga sakyti kad Rojus tai sąmonės būsena. Ir galime pažinti tą sąmone įvairiais būdais.. kaikurie studijuoja Jėzaus gyvenimą (kad ir iškraipytą raštuose), kiti studijuoja Krišnos gyvenimą. Svarbu yra tiesa ir kas yra perteikiama, o ne pats asmuo. Kaip ir Dievas veikia visumos gerovei, per individus, ne individui bet visiems vienu metu. Ir mūsų žmonija turi įprotį - perdaug susitelkti ties žinios davėju, o ne pačia žinia.
Tu, rašai "noriu matyti siame materialiame pasaulyje kupiname kanciu, kazka amzina ir tobula" bet ar neužtektų susiformuoti teisingesnį požiurį į kančią? Galbūt kančia atlieka savo vaidmenį, ir pasitarnauja. Jeigu nebūtų kančių nebūtų suvokimo apie tai kad žmogus eina jau nebedievišku keliu! Kančia kaip ir baimė gali būti DRAUGAIS, kurie pasako kaip labai geri draugai.. štai kažką tu darai negerai, kažkas yra tai ką tu turėtum keisti! tai argi jie ne puikūs? Ir aš nesakau kad kančia yra būtina ar reikalinga, žmogus gali pasitikėti ir gyventi Dievo valioje ir jis nepatirs nei baimės nei kančios!
Rašai "taip as bijau kenteti, ir todel.." na aš išdalies būna, rūpinuosi tai kas svarbu Dievui, ko nori jis, kitaip sakant visumos gerove, ir tada klausimas ar Dievui bus blogai, ar Dievas kentės, ir tuomet gal nebegali kilti klausimas apie kažkokį poveikį sau, nes tai nėra SAVANAUDIŠKAS noras sau, bet tai yra vieningumas ir veikimas visumos gerovei.
(Dar trumpai apie kančia, sako dvasinio pasaulio didžiausia kančia - kad dvasinės asmenybės niekada nepatyrė kančios. na ir angelai pvz nejaučia baimės, ir tai susiję su tuo kad jos kažkokiu laipsniu pažįsta Dievą, turi vadovavimą.. ir pasitiki ir mato iš patyrimo kad viskas kur link juda)
Rašai "Jis yra viso ko seimininkas o mes tik jo dalytes" Taip jis yra šeimininkas, ir jis valdo visą kūriniją suteikęs laisvą valią ir būdamas meilės šaltiniu.. ir visi atpažindami ir patirdami jo gerumą renkasi vykdyti Jo valią. Tačiau kiek mūsų pasaulis pasikeis į gerą yra palikta mūsų pačių rankoms, mūsų pačių darbams. Pagal įdėją angelas negali padėti mums iki tol kol mes patys neturėsime tokios vertybės ir atvirumo priimti pagalbą ir kvietimo tai pagalbai.
Klausi "Ar jus sutinkate su teiginiu kad Dievas yra visko saltinis, visu pasekmiu priezastis?" Taip, bet tai yra toks mechanizmas kad nematant dėsningumų kūrinijoje galima pradėti daryti klaidingas išvadas, nes mes patys tame dalyvaujame. ((ir nesvarbu dėl intelektualumo, bet mano matymu protas ir asmenybė yra padovanota Dievo, ir tai ji kaip šablonas, o ir kaip unikalus pagrindas leidžia patirti pasekmes. Tai savotiškai tas Dievas kai padovanoja asmenybę gimusiam, tuo veiksmu tai yra priežastis visų tolimesnių pasekmių žmogaus gyvenime, nors pats žmogus gali pažinti save ir keistis kažkokiu laipsniu. Ir tai yra įdomu matyti kad net ir Urantijos Knygoje parašyta kad Dievas Tėvas padovanoja asmenybę kiekvienam asmeniškai, to negali atlikti jo kiti sūnūs, kitos didingos dvasios už jį..))
Rašai "gerbti ir myleti Dieva vienu metu", na mylėti Dievą aš suvokiu pagal savo galimybes, bet pagarba yra nuspalvinta atsiskyrimo ir baimės/proto vibracija. Pagarba ir tarnavimas gerą prasmę turi tik tame kai protas nusilenkia dvasinei sąmonei. Jeigu protas tarnauja dvasiai, jeigu jis nusilenkia dvasiai, jeigu protas gerbia dvasią.. tai savotiškai gerai. Galbūt tikroji pagarba žmogui - leisti jam būti savimi, leisti jam būti tuo kuo jis nori būti, o pridedant tai kad dar padedi išsipildyti jo svajonėms tai galėtų būti meilės apibrėžimas žmogiškajam partneriui. Dieviškoji meilė aišku veikia visumos gerovei vienu metu, bet tai nėra žmogaus proto galimybėms apimti tokį didingą visos kūrinijos sistemos vaizdinį, kad pamatyti kas ir kaip ten su kuo susiję, kas į ką pereina kiekvieną momentą - tam yra pasitikėjimas. Kaip ir mes pasitikime kad dabar gyvename tikrovėje o ne sapnuojame miegodami kažkuria prasme.. (nors gal čia nelb išbaigta mintis)
Rašai "Teiginis kad Dievas yra zmogus , tai labai izeidziantis" priklauso nuo apibrėžimų ir terminologijos. Dievas yra visa kas yra, jis veda žmogų, bet žmogus gali pasirinkti išreikšti per save dieviškumą ir jeigu mes matome dieviškumą žmoguje, tai ar nėra Dievo pasireiškimas? Savotiškai per žmonių tobulėjimą.. patirtį mes ir pažįstame Dievo vertybes, Dievo tobulumą. Nors vienintelis būdas pažinti Dievo tobulumą, tai vykdyti jo valia ir patirti praktiškai kas tai yra.
Pabaigai, yra vienas toks žmogus, kuris tau kaip "wanna be" bhaktai turėtų patikti ir įgautum palaimos pažindamas tiesą ir Dievą, vienas bhakta, studijuojantis vedas ir taip toliau yra sakyčiau vienovėje su manimi ir jis rašo savo mokymus, atrašo komentarus, nors gyvena ne lietuvoje o kažkokiam vienuolyne. Mane labai žavi jo parašymai, Dievo per jį atskleidimas ir pasireiškimas.. Aš pats nestudijavau tiek daug vedų nors Swamio Bhagavad-Gitą esu perskaitęs, ir man keista kaip jis gali matyti ir pažinti visą tą pačią tiesą apie tikrovę kurią aš pažinau visai kitais būdais.. tai keista..ir kelia nuostabą... Tai, jo vardas "Radha-Syamasundara dasa", pasisakymai forume: http://forumas.veducentras.lt , nors ilgesni jo mokymai pavaikščiojus atrandami, galima pasinaudoti ir paieškos funkcija pagal varda, tai matysis daugiau gal ir trumpesnių komentarų.
*****
Gediminai, rašai: "Nori matyti kažką šiame pasaulyje amžina ir tobula. Nori todėl , kad bijai kentėti. Nesuvoki, kad tikroji meilė ateina tik per kančią." 1) Tai yra geras ir teisingas noras Rojaus tobulumą įgyvendinti ir čia žemėje, norėti kad čia žmonės ir visa kas yra būtų tobuliau yra sveikintinas noras.. 2) Jeigu taip veikia žmogaus psichologija, ir jeigu jis gali suvokti nežinodamas teorijos praktiškai kad kišti rankos į laužą nėra gerai, tai tuomet tai yra vienas iš būdų suvokti kas gi yra gerai. Bet tikrai, dvasiniame pasaulyje būtybės yra motyvuotos gėrio ir meilės, o ne baimės ir kančios, ir jos mokosi iš MYLINČIŲ TĖVŲ, mylinčių vadovų, mokytojų, mylinčių draugų.. tų kurie tarnauja savo neįsivaizduojamai daug apimančia sąmone visumai.. ir skleidžia aukščiausias meilės vibracijas. Tai ar tikrai be kančios nebus meilės? Na žmogiškame patyrime, taip paplitę..
Labai teisingai rašai , nes vienintelė iliuzija yra - nematyti meilės visame kame! Jeigu nematai meilės kame nors, tai jau yra iliuzija!
Rašai "Dievas nėra jokia asmenybė- jis yra meilė." turbūt pastebėjai, kad šiame puslapyje yra apreiškiami dvasiniai dalykai, nors nėra atskleidžiama tiek daugiau apie Dievą Tėvą, ko nors naujo pvz. Aš pats bendrauju, ar nerandu tinkamesnio įvardinimo tam, ir.. Iš vienos pusės Dievas tai yra ta AUKŠČIAUSIA besąlyginės meilės vibracija kuri veda kiekviena žmogų, jeigu žmogus yra atviras Dievo Tėvo vedimui. Ir nesunkiu principu vibracijos paverčiamos žodžiais, o jeigu gali bendrauti su Tėvu, taip dar labiau pažinti jį ir kūriniją, tai ar ne normalu būtų jį vadinti asmenybę, ir net asmenybių šaltiniu. Ar tas kuris kuria tvarinius turinčius asmenybes, pats neturės asmenybės? Na galbūt tu nori pasakyti kad jis yra kažkas daugiau nei asmenybė, ar kad jis turi absoliučią asmenybę kažkuria prasme.
Kristus/Joshua (man žinomas Mykolo vardu) aišku nėra Dievas, ta prasme kad jis yra sūnus, esantis VIENYBĖJE ir esantis VIENA su Tėvu. Bet prezidento sūnus, juk nėra prezidentas? todel. Ir jis atėjo čia apreikšti Tėvo, kad visi daugiau galvotų apie Tėvą, bet kaip girdžiu visi šneka apie Kristų bet ne apie Tėvą!
Rašai "Pasikartosiu - Dievas ir yra meilė - viską kurianti, palaikanti ir griaunanti meilė." Ir aš norėčiau savotiškai papildyti, kad meilė yra leidimas ir laisvos valios suteikimas, ir tuo pačiu visgi skleidimas savo tobulumo vibracijos kiekvienam, ir patirtiškai tik atsivėręs tam aišku priima. Net biblijoje yra išlikusi eilutė apie Dievo Tėvo kvietimą žmonėms, savo vaikams - būkite tokie tobuli kaip aš.
Rašai " Ir viską ką aš ir kiti veikia , atlieka tik jis. Viską kas vyksta priskiriu jam." bet nereikėtų pamiršti savo atsakomybės už savo veiksmus, juk negalime kanors padaryti ir sakyti kad čia aš nekaltas, aš neatsakingas čia kažkas kitas atsakingas kad aš taip padariau.
((Daug teisingų ir šviesių, tikrovę atitinkančių minčių pas tave, Gediminai, kurių papildomai neatkartosiu))
Rašai "Taip, viską tverią Dievas. Ir visus bjauriausius ir baisiausius dalykus" Dievas tveria ta prasme, kad jis JAU yra visa kas yra, ir savotiškai nebesikeisdamas negali sutverti kažko papildomo, kai jis jau yra visa kas yra. Ir tos bjaurastys ir baisūs dalykai yra jo dalis, bet reikėtų suvokti kad jų pasireiškimas gali ateiti tik dėl paties žmogaus laisvos valios suliejimo su nelabai dieviška veikla! Tik tuomet tai pasireiškia tikrovėje, o ne tai kad dievas mūsų gyvenime imeta tai ko mes patys savo veiksmais nenusipelnėme kažkuria prasme. Ką sėjame tą pjauname ((ir dar daugiau, šį posaky galima papildyti tuo jog "dabartis priklauso tik nuo dabarties", dabartis išorėje priklauso nuo žmogaus vibracijų ir vidinės sielos viduje dabarties momentu. Todėl ką sėjame, tą pjauname - veikia iš karto, tą pačia akimirką))
"Nėra jokio kito Dievo už žmogaus ribų" Tai savotiškai liuciferiškos idėjos, kad mes esame sau kaip dievai.. Taip, tiesa viskas priklauso nuo to ką mes darome, bet tai yra Dievas vienintelis kuris yra tobulas ir pranoksta bet ką. Galbūt tu manai, kad nėra Dievo.. ar kaip čia.. susikoncentravai į dvasinius mokymus vertybes, bet pamiršai kūrėją..
Rašai "geras žmogus tik iliuzija, nes tai koks jis yra nuo jo nepriklauso" tik Dievas Tėvas yra geras, bet ir žmonės gali būti santykinai geri.. anokia čia iliuzija, kada per žmones pasireiškia dieviškumas. Iš dalies tai teisinga kad žmogus kokioje tikrovėje jis yra priklauso tik nuo jo paties, ir kitas dalykas kad Dievas tai apima iš dar aukštesnio lygio, tai sakyti kad nuo jo nepriklauso koks jis yra.. tai savotiškai teisinga, nes jis priklauso nuo kūrinijos dėsnio "ką sėji, tą pjauni". Panašiai kaip stebint save veidrodyje! Atvaizdas veidrodyje nepriklauso nuo to koks yra žmogus, tai priklauso nuo to kad Dievas sutvėrė tokią kūriniją kurioje egzistuoja toks atspindėjimo dėsnis!!
Rašai "žmogus turi savybę būti , tiek blogas , tiek geras ir nežinia kokia savybė ims viršų, ir visa tai nuo jo nepriklauso." - o ne ne, tai yra ŽMOGAUS ATSAKOMYBĖ už tai kuo jis yra! Ar tu vengi tokios atsakomybės? Kam ją perleidi?
Rašai "Nes išties kartais kažką savyje pakeisti, net ir labai norint visiškai neįmanoma, tam reikia galbūt ne vieno šimto įsikūnijimų." o ką apie gimusius iš dvasios? Jie veikia vedini dvasios vedimo, jie yra netgi susilieję su Dievo vedimu, dievo dvasia, dievo fragmentu žmoguje. Tada žmogs tik auga vis labiau pažindamas Dievą, tai apie kieno pakeitimą tu kalbi? Juk pagal samsaros ratą, sakoma kad žmogus tik NEPASIRINKĘS vykdyti Dievo valios vėl grįžta įsikūnyti ir gyventi iš naujo, bet tikslas yra pažinti Dievą ir susilieti su jo valia. O ir laiškuose teigiama apie tai kad dabar dvasinis augimas ir transformacijos gali įvykti labai greitai, kam reikėjo anksčiau daug įsikūnijimų, dabar užtenka vieno ar kelių pvz. Dievui, ką norėjau ir pašnekovei parašyti - yra dvi kategorijos žmonių, tie kurie nori vykdyti jo valia, ir tie kurie ne.
Ir tai yra labai gražios mintys ką tu rašai apie Dievą, kad viską priimi taip kaip yra, ir netgi dėkoji už patį baisiasią dalyką! Bet, tuomet jei viską priimsime kaip yra, ir neturėsime gebėjimo atskirti gera nuo negera, dieviška nuo nedieviško, viskas taip ir liks stovėti. Bet ar to nori Dievas? Jis kviečia tobulėti. Augime ir keitimęsi yra prasmė, kažkuria prasme. Ir ar nebūtų šaunu jeigu pastebėtum kas gi visgi yra dieviška, kas yra tas Rojus, ir kad dieviškumą išreikšti čia. Nes kitaip tai ne tai kad priėmimas visko kaip yra, bet tai būtų paprasčiausias ignoravimas. Todėl tobulėkime ir aukime, pereikime prie dvasinės vienovės ir augimo. Tiesos pažinimas nėra skirtas nekintančiai palaimos būsenai ir stagnacijai, bet vietoj to suteikia impulsa augti ir dalytis tuo kas gera, taip besikeičiant kryptingai ir panašėjant per pažinimą į Kūrėją, į Tėvą kuris yra tobulas, mums kaip unikalioms asmenybėms.. Tai tiek kol kas.
***
pastabos, kad tai veikia man, tai yra įprasta ir siekiu daugiau nei tai nes tai tik elementarūs dalykai, jeigu jums veikia kas nors kita, jūsų valioje tai pasirinkti. Pasikartosiu kad žinant kas yra meilė skaityti apie meilę nėra reikalo. Todėl ir mano žodžiai kažkam reikalingi kažkam ne. Aš pats nesu megėjas skaityti ilgų tekstų, kai ten nieko naujo nesužinai. Nors yra dalykų kuriuos skaitau ar klausau kelioliktą kartą, ir vis sužinau naujo, vis kyla minčių ir galiu pritaikyti praktiškai labiau gyvenime tai kas mokoma. Geros dienos!

 Vaidas ~ Vaidas@aeon.lt
 2009-10-20 09:22


Gerbimas tai tik žmogiškui supratimui reikalingas, jo vystymosi kelyje. Dar tiksliau tai savęs apgaudinėjimas. Mes gerbiame už gerasias savybes ir negerbiame už blogasias. Tačiau geras žmogus tik iliuzija, nes tai koks jis yra nuo jo nepriklauso. Mes save apgaudinėjame. Sakome, kad jis geras, o tas kas mūsų manymu elgiasi netinkamai - blogas. Bet išties , žmogus turi savybę būti , tiek blogas , tiek geras ir nežinia kokia savybė ims viršų, ir visa tai nuo jo nepriklauso. Nes išties kartais kažką savyje pakeisti, net ir labai norint visiškai neįmanoma, tam reikia galbūt ne vieno šimto įsikūnijimų. Todėl aš Dievo nei gerbiu, nei negerbiu, taip pat kaip ir kiekvieną žmogų šiame pasaulyje , man nesvarbios Dievo ir žmonių savybės(aš juos primu tokius kokie jie yra) , aš žmones myliu besalygiškai ir Dievą suvokiu kaip esanti juose, kiekvienoje gyvoje ir negyvoje dalelėje. Suvokiu Dievą kaip kūrėją per juos , visus žmones , per gamtą . Ir išties aš sakau Dievui ačių už viską ką jis man duoda ir gali duoti , nors tai būtų pats baisiausiais dalykas, kokį mes galime įsivaizduoti.
 gediminas ~
 2009-10-20 00:19


Gediminai o kodel negalima ir gerbti ir myleti Dieva vienu metu, nemanau kad sitie jausmai nepriestarauja vienas kitam, greiciau papildo vienas kita. jeigu as teisingai suprantu jus nenorit jausti pagarba Dievuj todel kad jis aukstesnis uz jus, jus nelabai suprantat ka atnesa tarnyste Dievuj, ji atnesa pilna issivadavima ir zmogaus tikra prigimti, nuimdama iliuzijos akinius kuriuos zmogus pats sau uzsidejo, uz ta tarnyste zmogus gauna auksciausias rusies Meile. Teiginis kad Dievas yra zmogus , tai labai izeidziantis, pagalvokit apie pasekmes ....
 norintis buti Dievo tarnu ~
 2009-10-09 04:59


Tai Dievas ir yra žmogus. Ką kuria žmogus, tą kuria Dievas.Nėra jokio kito Dievo už žmogaus ribų. Jeigu tu negalvosi kas gerai, kas blogai - tu paprasčiausiai negalėsi egzistuoti. Ir kaip tu aiškintum- visada tu renkiesi iš motyvo- ar patenkinti savo juslinius egoistinius poreikius, ar iš meilės.

 Gediminas ~
 2009-10-08 23:38


Nesutinku.Dievas nekuria kančios.Jam nėra nei gerų, nei blogų, nei juodo, nei balto.Tokius jausmus ir vertinimus sukuria žmogus, nežiūrint į tai, kad kiekviename iš mūsų gyvena Dievas.
 Minė ~
 2009-10-08 20:32


Taip , aš jį pažinau per jo kurinius . Per viską ką jis kuria. Ir išties man nereikia bėgti kažkur su svajonėmis į kažkokius maldos namus, man nereikia klauptis ir maldauti, kad jį pamatyčiau ir pajusčiau. Jis gyvena kiekviename iš musų , jis kiekvienoje dalelėje . Ir viską ką aš ir kiti veikia , atlieka tik jis. Viską kas vyksta priskiriu jam .
Jam pagarba tiek reikalinga, kiek reikalinga kitiems žmonėms . Pagalvok, gerbiama už kažkokius dalykus, o jei tu dalykų neturi, tai jaučiama panieka, net pyktis . Ar iš tikro tu gali jausti kažkokiai dievo tvariniui kažkokią panieką ? Juk viską tveria Dievas. Vadinasi jauti ne tam tvariniui, o pačiam Dievui. Todėl reikia ne gerbti Dievą , o mylėti. Jam tikrai nereikalinga jokia tavo pagarba, o tik meilė.
Taip, viską tverią Dievas. Ir visus bjauriausius ir baisiausius dalykus . Be abejo Dievas tverią kančią. Ir jei tu nepriėmi kančios, nepriėmi pačio Dievo, kuris ir yra tos kančios priežastis ir kūrėjas. Ir tą kančia reikalinga ne delto , kad būtum kažkokio Dievo vergas ar tarnas , ji reikalinga del tavęs pačio, kad suvoktum savo klaidas ir išmoktum mylėti. Kad suvoktum savo tapatumuma su kitais ir , kad jei darai kažkam bloga, darai pats sau . Ir viską reikia daryti iš meilės . Pagalvok ar jam reikalingas toks tarnas , kuris viską daro todėl , kad bijo, jog nubaus ? Ar čia išties nesi savanaudiškas Dievo atveju, kaip gali galvoti, aš padarysiu kažką gera Dievui , tegul jis padaro man taip pat gera?
 Gediminas ~
 2009-10-08 15:39


Gediminai. Ar jus pazinot pati Dieva kad galetumet teigti kas slypi uz jo? taip jus teisus noriu matyti siame materialiame pasaulyje kupiname kanciu, kazka amzina ir tobula, jug Dievas turi tokias savybes. taip as bijau kenteti, ir todel nenoriu, beje biblijoje parasyta jug mes sukurti panasi i Dieva, tai reiskes jug mes turime tokias savybes, bet vienintelis kom skiriames tai kiekybe, Jis yra viso ko seimininkas o mes tik jo dalytes, nes esame salygotos siame materialiame pasaulyje. Ar jus sutinakte su teiginiu kad Dievas yra visko saltinis, visu pasekmiu priezastis?
 norintis tapti Dievo tarnu ~
 2009-10-08 05:57


O aš nesutinku. Manau, esi Krišnos sąmonės pasekėjas . Nori matyti kažką šiame pasaulyje amžina ir tobula. Nori todėl , kad bijai kentėti . Nesuvoki, kad tikroji meilė ateina tik per kančią.
Jeigu tavęs niekas negali įžeisti, tai suvoki, kad ir Dievo niekas negali įžeisti , nes jis tave myli , nors ir kaip tu jo nemylėtum ir kaip apie jį blogai atsilieptum.
Ir išties jeigu kažko šiame pasaulyje nemyli ir apie kažką nors blogai atsiliepi , nors koks jis butų blogas, tu atsiliepi apie patį Dievą. Apie pačią meilę , nes ji laukia tavęs už visko ką matai . Jis persmelkęs viską ir tu esi jis, jo dalis , jei suvoki save kaip meilę. Dievas nėra jokia asmenybė- jis yra meilė. Žinoma gali matyti tą meilę, kaip kažkokią asmenybę, bet tai nieko nekeičia, jei tu tą asmenybę pamatysi kaip patį save , kuriame gyvena amžinoji dieviškoji meilė.
Aš turėjau diskusija neseniai su draugu , kuris tvirtino, kad Kristus įsikūnijęs Dievas . Ir aš jo paklausiau ar iš tikro Dievas ir yra materialus kūnas , ar jis už kūno ribų? Asmenybė tėra tik Dievo kūrėjo ir visko palaikytojo ir griovėjo tvarinys. Dievas slypi už asmenybės. Pasikartosiu - Dievas ir yra meilė - viską kurianti, palaikanti ir griaunanti meilė.
 Gediminas ~
 2009-10-07 23:19


Gal wis del to mes ne panasi i meile, jug meile tai jausmas, bene jausmas kuris kiek nesa laime tiek nesa ir nelaime, mes asmenybes, Dievas taipogi asmenybe bet Jis yra Auksciausia asmenybe, mes viso labo mazos dalyletes jo begalines kurinijos, ir mes turetumet meile nukreipti i Dieva nes jis yra visu priezasciu priezastis, Jis yra viso ko pradzia ir pabaiga, Jis amzinas. Ir Jis to ir telaukia, kad zmones, atsuktu meile i Ji ir pamyltu tyrai, be jokiu izeidimu, ir galiausiai griztu namo pas Ji. :)
 norintis tapti Dievo tarnu ~
 2009-10-07 20:21


Taip, teisingai , žmogus turėtų transformuoti tą neigiamą energiją į meilę.

Aš galvojau galvojau ir priėjau išvados, kad ne Dievas kuria meilę, o pati meilė ir yra Dievas. Ir meilė kuria viską ir kuo mes labiau viską mylime, tuo mes panašesni į Dievą. Į pačią meilę. Čia turbūt filosofinis klausimas kitai temai.
 Gediminas ~
 2009-10-07 15:26


Sveikas Vaidai, kaip laikaisi?
Dėl minties derintojo, galiu pasakyti tiek, kad ne jis man atšauktas, o aš jį pasiunčiau toli toli. Kam man kažkas, kas derina už mane mano mintis? Aš pakankamai atsakingas, kad pats kurčiau savo mintis ir nepalaikyčiau nereikalingų, negyvų, netakių minčių.
Visos tos kalbos apie vibracijas yra neišmanymo pasėkmė.
Žmogus pats gali transformuoti sąmonės, dėmesio pagalba savo energijas iš grubių į subtilias, iš žemų į aukštas.
Meditacija yra anapus visų šitų manipuliacijų ir haliucinacijų.
Todėl ir "iškrentu" iš to mentalinio balagano, atitolstu nuo jo ir labai pailsiu nuo tos beprotystės, kurioje gyvena žmonės ir tikintys.
Urantijos knyga yra makulatūra. Bachar-eilinė šyza.
Yra trimatė knyga, tai pati realybė, kuri supa mus ir kurią reikia matyti ir skaityti. Čelenelingas- mentalinio triukšmo, atmosferos dalis ir kreipti dėmesį į tuos kliedėjimus -nesąmonė. Tikras susijungimas, joga vyksta be jokio proto judesio, visiškoje vidinėje tyloje, o ne mentaliniame chaose.

 Povilas ~ (reklama)
 2009-09-29 18:05


Kai žmogus tampa sąmoningesnis savo susikurtoje sampratų tikrovėje ir palaiko glaudesnį ryšį su Tėvu, praktinė veikla elgesys ir kita tampa labiau suderinta su tuo kuo jis yra iš sielos gelmių, ir mažiau su tuo kas yra tik žemos sąmonės žemos vibracijos. Mokymas perteiktas aukščiau nors ir perteikia žvilgsnį į tai kas yra tiesa, tas būdas kokiu tai yra pateikta gali būti nesklandus priimti kaikuriems. Aš rekomenduočiau auti savo supratime, kontekste, patyrime ir tokie dalykai ateis savaime. Tarnystė visai kūrinijai nereikalauja didelių pastangų kai tai yra tai kuo tu esi pats, o iki tol žmonės savo mąstyme turi visokių įsitikinimų nuomonių sampratų....
*
Povilai, senai tave bemačiau, kaip matau esi atitolęs nuo savo sielos ir ypač nuo ryšio su kitais žmonėmis, o tavo formuluojamos mintys skamba isteriškai. Iš Arūno girdėjau kad tau lyg tai atšauktas Minties Derintojas, to negirdėjau autoritetingesniu suformulavimu kol kas. Mano matymu tu esi labai žemose vibracijose - įsikibęs į kūna ar materializmą, atitolęs nuo dvasinio vedimo, bet taip izoliavęsis save nuo pasaulio sąmoningu savo laisvos valios sprendimu.
Gyvenime turiu du geriausius dalykus (Urantia Book, ir Bashar) tai aš esu įsitikinęs kad galbūt net nelabai gali būti geresnio tau išsigelbėjimo plausto nei Bashar mokymai, nes jie yra tokie aiškūs tokie visiškai fizikiniai tokie suprantami ir tuo pačiu neleidžia niekur dingti.. Ir nuo šios gėrybės tave gali sulaikyti tik tavo paties užsivėrimas savyje, tai jei kada sugalvosi čia yra nuoroda kuria tikiu žinosi kaip pasinaudoti: http://www.mininova.org/tor/2975551
 Vaidas ~ Vaidas@aeon.lt
 2009-09-29 13:21


ar teisingai jus supratau Gediminai, jug zmogus turetu transformoti ta energija i meiles atsidavima Dievuj ir jo kurinijai?
 norintis tapti tyru Dievo tarnu ~
 2009-09-28 21:30


Kiekvienas jausmas yra nuo Dievo . Ir tas geismas jums siunčiamas Dievo. Ir kai jūs bandote blokuoti pas jus ateinantį geismą, ar kokį kitą jausmą - jūs blokuojate patį Dievą , kuris jums šį jausmą ir siunčia. Todėl jus neturite blokuoti tų jausmų, o viską priimti su meile.
 Gediminas ~
 2009-09-27 21:05


Reikėtų tau suprasti, kad mastymas yra sielos nuodai, tada matytum, kad bet koks mastymas yra kelias Į PRAŽŪTĮ.
 Povilas ~ (reklama)
 2009-09-03 19:50


Užtai tavyje tiek agresijos, pykčio ir paniekos kitaip mastantiems, Povilai
 Audra ~
 2009-09-03 15:35


"Česnakas ir svogūnas tiesiog dėl savo aštrumo trukdo medituoti"
NESĄMONĖ, MAN TAI VISIŠKAI NETRUKDO, NES MEDITACIJA IR ČESNAKAS NIEKAIP NESUSIJĘ. Meditavimas yra stebėjimas, matymas ir jei suvalgei česnaką, tai stebi kaip jis veikia arba neveikia. Meditacija nėra joks susitelkimas į "subtiliąsias" energijas, tu visiškai susipainiojai. Maišai koncentraciją su meditaciją!
 Povilas ~ (reklama)
 2009-09-02 07:54


Česnakas ir svogūnas tiesiog dėl savo aštrumo trukdo medituoti, susitelkti į subtiliąsias energijas. Tik tiek
 Aušrinė ~
 2009-09-01 09:05


"kodėl česnakas yra nuodėmė"?
Tai šyza...Jeigu kūnui reikia kokio nors maisto, tai reikia jam to duoti, o ne eiti paskui kažką kas pats yra psichinis ligonis.
Maistas nėra nei geras, nei blogas-tai tik maistas. Valgyti reikia skaniai ir sočiai, tik tuomet bus malonu ir naudinga. Jeigu įsikiš protas IR PRADĖS REGULIUOTI valgymą PAGAL kraujo grupę, pagal vegetariškumą, tikėjimą, pagal savo iškrypusį mąstymo modelį-lauk bėdos.
Kūnas pats atsirenka ko jam reikia, jei reikia mėsos o žmogaus šyza neduoda jam to, kūnas silps ir atkeršis šeimininkui. Kūnas ne žaisliukas, jis gyvena pagal savo dėsnius, o ne pagal proto ribotumą ir dauniškumą kai kurių diotologų.
Vertėtų kūną mylėti ir elgtis su juo kaip su mylimuoju, kaip su žirgu, o ne kaip su kuinu, kurį reikia engti ir marinti šizo-idėjomis, apie "energetinį" maistą!
Malonumas yra visada gerai, jei yra sąmoningumas, jei neprisiriši prie malonumo. Malonumas yra dieviškas, prisirišimas prie malonumo yra pragaras.
 Povilas ~ (reklama)
 2009-08-23 20:41


Aš pati esu vegetarė, ir šie trys produktai man yra gana mėgstami. :) Buvo laikotarpių, kai nei vieno iš jų nevalgiau, bet tikrai jokių pokyčių savyje nepastebėjau, tuo labiau aistrų srityje - ateina pavasaris, ir valgyk ką nori, o man vis taip pat...
Gal tavo minėti vegetarai praktikavo kokius nors dvasinius dalykus, nes man neteko girdėti, kad eilinis vegetaras rinktųsi maistą pagal energetiką.
Dabar kaip tik keičiu mitybą, todėl ir domina šis klausimas. Tik man neužtenka pasakymo, kad pagal kažkieno supratimą česnaką valgyti yra nuodėmė, nes pagal mano supratimą jį valgyti skanu ir sveika. :)
 jolanta ~
 2009-08-23 20:20


Na tikrai žinau, kad vegetarų virtuvėje nenaudoja nei svogūno, nei česnako..Kad grybus valgo - tai esu mačiusi, bet labai labai jau retai. Klausdavau dėl ko nenaudoja svoguno česnako? tai atsakydavo, kad energiją blokuoja, blogą kvapą sukelia organizme...
 Ausra ~
 2009-08-23 20:06


Dėl tam tikro maisto atsisakymo, tai norėtųsi platesnio paaiškinimo, kodėl česnakas yra nuodėmė. :)
 jolanta ~
 2009-08-23 12:35


Jeigu jūs nesate prisiriše prie juslinių malonumų, jums nėra ir noro gultis į lovą. Nebent tik vaikų gimimui. Jūms kai neprisirišate prie juslinių malonumų užtenka tik tos meilės ir jos nuostabių energijų. O jei neužtenka, tai jau galima kalbeti apie kitką.
 gediminas to sava ~
 2009-08-22 20:55


Bent aš nestutijuoju Bhagavadgytos, bet ten tiksliai parašyta , apie juslinių malonumų atsisakymą, ir visur apie tai kartojama ir ne po vieną kartą. Bent gal man daugiau nei dešimt metų reikėjo, kad suprasčiau apie juslinių malonumų atsisakymo svarbą. Išties jei atsiduosite tiems jusliniams malonumams , jūs iš karto nepatirsite vienovės ryšio netekimo, tai vyks palaipsniui . Jūs net nepastebėsite, kaip nusirisite į patį dugną ir jus apniks ligos ir senatvės ligos, bukoprotystė ir kt.
Jeigu tenkinate savo troškimus- jūsų maistas ir bus toks pat, kelentis troškimus. Bent Manu Senenovės Indijos žmogaus įstatymuose kalbama apie tai , kad nuodėmė valgyti česnaką , porą ir svogūną. O apie grybus išties esu girdėjęs , kad taip pat negalima valgyti. Vaišnavai nevalgo. Kai nustojau valgyti česnaką ir svogūną - tai tikrai didelė dalis temdžiusių protą aistrų dingo. Samonė tapo šviesesnė. Galit patikrinti. Net atsirado daug laisvo laiko. Būtent maistas neturi būti jums juslinių malonumų šaltinis. Valgykite kuo mažiau maišytą ir paprastesnį maistą. Atsispirkite jus kamuojančiai pagundai.
 Gediminas ~
 2009-08-22 20:33


as ir jauciu Meile visa kam... ir nesu prisirisusi, nesisavinu zmogaus, gyvenu cia ir dabar, jei duota akimirka buti kartu, ja megaujuosi ir nereikalauju daugiau, nesiekiu, kad ji kartotusi. be geismo tiesiog nebutu tos akimirkos... ir tai niekaip nesikerta su zengimu dvasiniu keliu tikriausiai
 sava Ritutei ~
 2009-08-22 20:04


Ar tu geidi savo mylimo žmogaus, ar pinigų, ar ko nors kito- visa tai vistiek yra geismas, o tuo pačiu ir prisirišimas.O norint eiti dvasiniu keliu, reikia atsisakyti prisirišimų.Turi likti tik Meilė visa kam be prisirišimo ir savinimosi.
Su meile
 Ritutė to sava ~
 2009-08-22 19:40


oi ne, kai geidžiu savo mylimo žmogaus, kaip tik arčiausiai būnu su savo tikruoju Aš:) ir kai įgyvendinu, jaučiu visišką, stulbinančiai pilnatvišką komfortą:), dar geresnį energijos tekėjimą.. čia kažkas ne taip, gal šitie pamąstymai tinka žmonems, pasirinkusiems vienišiaus kelią, mėginantiems atsiriboti nuo žemiškųjų pagundų? Žinoma, jei kalbame apie kitą geismą, tarkime, pinigų ar kitos materijos geismą, kokią nors priklausomybę, tuomet taip, aukščiau minėtieji Gedimino žodžiai skamba labai prasmingai ir verti įsiklausymo.
 sava ~
 2009-08-22 18:58


O kuo blogai yra svogūnai, česnakai ir grybai?
 jolanta ~
 2009-08-22 17:59