Forumas - Praktiškumas - Sirijus - Pakylėtųjų Valdovų Laiškai
Sirijus - Pakylėtųjų Valdovų Laiškai

Pakylėtieji Valdovai
Diktavimai pagal metus:
2014 metai 2013 metai
2012 metai 2011 metai
2010 metai   2009 metai
2008 metai   2007 metai
2006 metai   2005 metai
Meditacijos | Rožiniai
Specialūs puslapiai
Šaukiniai | Rožių kelias
Susiję terminai
Knygos Lietuvių kalba
Valdovų rekomendacijos

vėlesnius negu:

ir ankstesnius nei

GMail 
Translate eng-lt 
Google+ Socialinis tinklas 
Google Chrome 
Opera, greita ir saugi interneto naršyklė

Papildomos sritys

El. paštas & slaptažodis


Dabar registruota: 264
Registruotis forume
Priminti slaptažodį
Diskusijos forume
Autorių sąrašas
Svečių Knyga ( ten.lt )
Laiškų aptarimas (nauji)

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai




Praktiškumas

Norėjau jūsų visų paklausti, kokia, jūsų nuomone, yra šių laiškų esmė? Kokia yra praktiškoji mokymų dalis?
Ką turiu omeny, tai kad mes galim labai lengvai virsti į paprastą sektą/religiją, kuri tik skaito laiškus, kaip kokias pasakas, jomis tiki ir laukia kažkokių stebuklingų įvykių ateity. Blaiviai pažiūrėjus iš šono, kuo gi tai skiriasi nuo mums įprastų religijų?
Ar mes iš tikrųjų imamies kokių nors tikrų veiksmų(tiek fizinių, tiek kur kas svarbesnių dvasinių)?

Taigi, man įdomu, ką jūs iš tikrųjų darote? Ar jūs jaučiate, kad tikrai suprantante (ne paviršutiniškai), kas iš tikrųjų tas Kelias yra? Jei taip, tai pasakykit man? Jei tikrai žinot, tai neturėtų būt labai sunku. Priimkit tai kaip išūkį jums, kad nesedėtumėt vietoj, o blaiviai įvertintumėt savo "dvasinius pasiekimus" ir suprastumėt, ar jie nėra tik dar viena iliuzijos dalis.


 Algirdas ~
 2012-06-30 16:26
norėdami rašyti komentarą prisijunkite
Komentarai

Žinoma, aš esu iliuzijoje (tikuosiu, kad bent mažiau, nei anksčiau). Bet koks siekis ar Kelias neabejotinai turi iliuzijos. Bet koks vertinimas turi iliuzijos.

Tai dėl iliuzijos yra paradoksas: iliuzija (bent jau stipriausia) gali būti tik kai tavo vidus priklausomas nuo kažko (žmonių, pinigų, tikslų, dvasinių siekių it t.t) ir žinoma, kai jauti laiką. Taip, yra tam tikra paieška savęs, bet ji vyksta kitaip, nei siekiant tolimų tikslų. Tu ne lauki įvykio, bet viską jauti, kas yra šią akimirką (net ne šią akimirką, nes juk aplamai yra viena akimirka, tiesa?). Va kur slypi dvasinis tobulėjimas (ben jau man).

Tu nerašai to paties daug kartų. Šitas atsakymas yra kiek kitoks, nei kiti. Ankstesniuose tu rašei, koks pasaulis aklas ir taip toliau, bet gal tai ir yra iš dalies tiesa (mintyse, vertinimas, kuris yra be energijos), bet kaip tu jauti tai savo viduje? Ar tai tikra?
 Algirdas ~
 2012-07-11 08:30



Algirdai, ar ne pats sau prieštarauji, dėl iliuzijos? Iš kur žinai , kad tavęs nevaldo jinai?
Aš ir iki valdovų laiškų turėjau ilgą dvasinį kelią. Ir mane juos paskatino studijuoti ne tai , kad jų pagalba pasiekti nušvitimą. Paprasčiausia nušvitimas dar neduoda pilno supratimo apie iliuziją ir nušvitęs gali būti tos iliuzijos rankose, nesuprasdamas kaip ji veikia. Valdovų laiškai leido kur kas giliau pažvelgti į pasaulį.
Taigi ir aš laiko nejaučiu. O dėl nušvitimo , ar aš nušvitęs ar ne, man tai neaktualu. Tiesiog aš žinau, kas aš ir to man pakanka , nežinau ką galima daugiau surasti jai ne tai.
Algirdai, aš rašau tą patį jau trečia kartą , o tu niekaip nenori suprasti ką parašiau, imi ir pradedi krapyti atskirus mano sakinius nenorėdamas suprasti išdėstytos visumos. Įdomu kaip vėl viską iškraipysi?
Pasikatosiu. Dabartinis mano praktiškumas tai darbas su savimi.

 Gediminas ~
 2012-07-10 11:41


Sveikas Algirdai,mano poziuriu pagrindine situ duodamu diktavimu esme,tai nurodyti krypti paciu auksciausiu dvasiniu keliu apie kuri ziniu yra mazai,o ir esancios zinios su daugybe iskraipymu.
Tavo issakomai sios akimirkos praktikai nera priestaravimu su duodama informacija laiskuose.Butent tai yra rekomendacijose.
Ne mokinems ivertinti savo paciu pasiekimus tai gali padaryti tik jo mokytojas.

 Alvis ~
 2012-07-06 15:48


Ką jau tokio blogo parašiau?
Tik pasakiau, kad savo Kelio turim ieškoti savo viduje, tai reiškia, kad šią akimirką.
Ir dar pasakiau, kad iliuzija gali būti labai subtili (dažnai manymas, kad nesi iliuzijoje yra dar viena, tik subtilesnė iliuzija).

Ne, laiko tėkmės nejaučiu. Jei tiksliau, tai yra toks jausmas, kad iš esmės visas mano dėmesys nukreiptas į dabartį, ir puikiai jaučiasi, kad, iš tikrųjų, viskas yra ta pati viena akimirka.

Beje, o tu pats save laikai nušvitusiu?


 Algirdas ~
 2012-07-05 20:02


Algirdai, visų pirmą reiktų suprasti ką autorius parašė, o ne po to iškraipant jo mintis ir esmę atsakinėti. Ką tu čia prirašei nieko klaikiau negali būti. Kas tave gena rašyti tokias nesąmones? Labai lengva patikrinti ar esi nušvitęs, aš visada užduodu šį klausimą , kai noriu sužinoti ar žmogus yra nušvitęs. Dažniausia žmonės nesupranta apie ką eina kalba ir nuoširdžiai atsako. Ar tu jauti laiko tėkmę?

 Gediminas ~
 2012-07-05 13:03


"valdovų laiškų paskirtis ne tik pasiekti nušvitimą, bet ir turi kur kas platesnį tikslą, nurodant žmonijai kelią."

Gal ir taip, bet ne visai. Jų tikslas nėra padaryti savo laiškų, kaip religiją, kuria tiesiog tikima ir to užtenka. Kokia nauda iš nenaudojimų žinių? Jie tikrai nori, kad kuo daugiau žmonių pajustų tai, apie ką jie kalba. Ir tai pasiekiama kiekvienam indviduliai - per nušvitimą, jei taip tu vadini savęs pažinimą.

---
"Tu gimei į šį pasaulį jau toks, tu nematei kito pasaulio, tu negali jo pasiekti, nes net nežinai, kad jis toks yra"

Tiesa, aš to nežinau. Gerai, tada koks kelias lieka? Ogi bandyti nuoširdžiai pažinti pasaulį, kuriame esi būtent šią akimirką, nieškant įsivaizduojamų ateities patirčių. Tada, kad ir koks būtų pasaulis, visos uždangos (jei tokios egzistuoja) natūraliai nukrenta ir lieki su tikrove, kad ir kokia ji būtų.
Beje, iš kur žinai, kad jo pasiekti neįmanoma? Ar kartais nėra laiškuose rašoma, kad tam, kas eina tikru Keliu, uždanga tarp pasaulių pasidaro plona kaip poierius, o tam, kas ir toliau gyvena iliuzijose - kaip nepramušama siena? Ar bent skaitai laiškus, prieš rašydamas savo komentarus?

---
"Svarbiausia tai, kad tu nežinai pagrindinių dėsnių ir kaip sakiau nesuvoki, kad šis pasaulis, tai aklųjų(nenušvitusių) kūrybos rezultatas."

Tu taip pat tiksliai nežinai tų dėsnių. Ar esi matęs/pajutęs savo karmą? Ko gero, kad ne. Tu tik manai, kad žinai juos, bet iš esmės, tai tik spėjimais paremta tiesa, bet ne tikroji tiesa.
Atsiprašau, jei pasirodysiu tiesmukas ir nemandagus, bet čia įžvelgiu tik paprasčiausius ego pasiteisinimus. Jei nori, tu ir toliau gali save įtikinėti, koks blogas ir aklas šitas pasaulis, ir kad man lemta mirti, taip nieko nesužinojus. Kiekvienas pasirenka, kaip nori gyventi.

---
"Ir būtent , kad aklieji veda ir diktuoja tau madas."
Come on, tu nesi priklausomas nuo kitų, net jeigu tau taip ir atrodo. Kiekvienas žygiuoja savo keliu indvidualiai. Tai tik dar vienas pasiteisinimas, kuris atrodo tikras, bet visai tikėtina jis yra ginčytinas ir, galutinai, ne toks jau ir tikras. Beje, dėl to tikrumo, jeigu jis tau neatrodytų tikras, tai ar tikėtum juo?

---
"Nušvitimas dar nieko negarantuoja. Geriausiu atveju tu su savo nušvitimu esi tuščia vieta. Net šiame forume galvoji, kad kažkam rūpi jų nušvitimas?"

Man nepatinka žodis "nušvitimas", nes jis sukuria iliuziją, kad tai yra kažkur toli už dabartinių tavo jausmų/patirčių.
Tu net neįsivaizduoji, kas tas nušvitimas yra, o kalbi tarsi, jau būtum jį pasiekęs. Čia tik tavo spėlionės.
Gerai tada, dėl ko tu pats siektum nušvitumo? Dėl savęs, ar dėl kitų? Žinoma, kad dėl savęs, kad sužinotum tiesą, o vėliau noras padėti kitiems pats natūraliai ateitų (arba ne, kas čia žino).
Jeigu jau žmogus ateina ir užsiregistruoja į šį forumą, tai manau, kad jam daugiau ar mažiau rūpi savęs pažinimas ir nušvitimas.

---
"Ar manai, kad nenušvitę taip lengvai atsisakys savo asmeninių požiūrio pozicijų? Ar lengva kažkam prisipažinti, kad jis iš tikro atrodo labai apgailėtinai, ir tą juokdario procesą tęsę tik todėl, kad aklųjų pasaulis jį palaiko."

Žinoma, kad neatsisakys, todėl čia ir yra pagrindinė priežastis, kodėl tik labai mažai žmonių sugeba savyje rasti nuoširdumo ir iš tikrųjų bent šiek tiek pajuda į priekį savęs pažinimo keliu.
Tavo antrą sakinį galėčiau pritaikyti tau: ar tu galėtum sau pripažinti, kad gal vis dėlto tu nesi visiškai tikras tuo, apie ką pats kalbi ir kuo tiki. Pirma pažvelk į save, prieš smerkdamas kitus. Iliuzija yra labai subtili.

---
"O juokingiausia gal tai, kad tu neperpratęs to žmogaus vidaus, bandai jam kažką įrodyti."

Kokiu būdu įmanoma perprasti jo vidų? Minčių skaityti nemoku, todėl belieka tikėti žodžiais, kuriais jis kalba. Aš tavo klaidas (žinoma savo subjektyvia nuomone, kuria gali tikėti ir tikrinti, arba tiesiog atmesti) pasakiau. Jei pats nenorėsi pažvelgti į save kritiškai, nėra įmanoma įtikinti tavęs.

 Algirdas ~
 2012-07-05 00:00


Vaidai, toje žinutėje kurią pakomentavai, buvo kalbama apie teisingą pasaulio įvertinimą, dėsnių pažinimą ir tą veikimą, kuris išplaukia iš to.
O dėl tobulumo, tai reiktų suprasti iš konteksto, nes turėjau omenį žmonių kuriama žemų vibracijų pasaulį... Jeigu turėčiau omenį visą pasaulį su jame gaunama patirtimi, tai iš tikro jis tobulas...Bet jeigu kalbėčiau apie jį kaip iliuziją, tai tikrai vėl tvirtinčiau kaip netobulas. O jeigu turėčiau omenį , kad iliuzijoje slypi tiesa, teigčiau vėl , kad pasaulis yra tobulas.
 Gediminas ~
 2012-07-04 21:23


Algirdai, valdovų laiškų paskirtis ne tik pasiekti nušvitimą, bet ir turi kur kas platesnį tikslą, nurodant žmonijai kelią.
Praėjusiu postu aš norėjau pasakyti, kad tik teisingai įvertinęs padėti gali kažką pakeisti. Tu gimei į šį pasaulį jau toks, tu nematei kito pasaulio, tu negali jo pasiekti, nes net nežinai, kad jis toks yra. Svarbiausia tai, kad tu nežinai pagrindinių dėsnių ir kaip sakiau nesuvoki, kad šis pasaulis, tai aklųjų(nenušvitusių) kūrybos rezultatas. Ir būtent , kad aklieji veda ir diktuoja tau madas. Nušvitimas dar nieko negarantuoja. Geriausiu atveju tu su savo nušvitimu esi tuščia vieta. Net šiame forume galvoji, kad kažkam rūpi jų nušvitimas? Ar manai, kad nenušvitę taip lengvai atsisakys savo asmeninių požiūrio pozicijų? Ar lengva kažkam prisipažinti, kad jis iš tikro atrodo labai apgailėtinai, ir tą juokdario procesą tęsę tik todėl, kad aklųjų pasaulis jį palaiko. O juokingiausia gal tai, kad tu neperpratęs to žmogaus vidaus, bandai jam kažką įrodyti. :)
 Gediminas ~
 2012-07-04 20:39


Skaitydamas jūsų abiejų atsakymus, panorau juos pakomentuoti (jei kai kur kalbėsiu kiek tiesmukai - neįsižeiskit).

-------------------
Gedimino:
"Jeigu tu gyveni purve, tu ir galvosi , kad taip ir turi būti, viskas tobula, juk vyksta dieviškas kūrimas, ir tu nepastebėsi, kad būnant tos masės dalimi , tau kaskart vis bus sunkiau , tu nesuprasi, ko taip tau bloga, ko tau trūksta, lyg ir viskas tobula... Ar gali aklas vesti regintį?"

Mane ne visai taip supratai. Tu kalbi apie tokią poziciją, kai tu jauti, kad tau nėra gerai, bet sau meluoji, kad viskas gerai. Arba priimi tą faktą, kad kažkas yra blogai iš neigiamos pusės, t.y nesusitaikai su tuo, bet toliau sau tarsi kartoji, kad viskas yra negerai ir to pakeisti neįmanoma. (priėmimas iš teigiamos pusės būtų nuoširdus susitaikymas su dabartinėm blogybėm, ir tada anksčiau ar vėliau pajuntama, kad tai tavęs taip stipriai "nebekabina").
---

"Aš nesiekiu dvasinio tobulumo, nes viskas jau ir taip tobula, viskas yra meilė."

Kalbi tai gražiai, bet ar savo vidumi tai jauti? Čia slypi visa esmė. O gal tu tik sau meluoji, kalbi nenuoširdžiai?

-------------------
Vaido:

"Pirmapradė žmogaus būsena ir yra ananda (palaimos būsena). Ir visa tai yra iš vidaus..."
Su tuo sutinku.

"mes dar susiformuojam tokį proto nuostatų barjerą/sluoksnį, kaip sieną.."
Taip pat ir su šituo.

Žvelgdamas į šiuos du atsakymus, man iškilo paprasta dilema, kuri nulemia, ar tu pats iš tikrųjų judi Keliu, ar tiesiog žaidi su ego:
kaip tu atskiri, kur prasideda ir baigiasi proto nuostatų barjeras/sluoksnis? Turiu omeny, kad tarkim jeigu mąstai, kad "va, aš augu dvasiškai, padedu zmonėms, daug medituoju, greitai pasieksiu tą ir aną, bla bla bla", tai tikrai nereiškia, kad judi Keliu. Žymiai labiau tikėtina, kad čia ego pasireiškia. Praktiškai bet kokia mintis apie bet kokį (dvasinį ar materialinį) tikslą/vertinimą, ko gero, yra tik proto sluoksnis.
Tai kaip tada pasiekti savo vidų? Kokia proto nuostata tam reikalinga (nes iš pat pradžių vis tiek viskas prasideda nuo proto)?
---

"Su keitimusi, sunkoka žodžiais įvardinti. Keitimąsi būtent turėjau omeny "žmogiškojo proto", "proto nuostatų keitimąsi" ".

Skamba logiškai, bet kaip tą praktiškai padaryti? (jei ne paslaptis, pasakyk tikslų metodą, kokį naudoji(gal sau užduodi kokį klausimą ar pan.)).
---

"Paimkim žmogų kuriam nelabai išeina bendrauti su žmonėmis, jis turėtų dėti pastangų ir turėti valios daug bendrauti ir bendrauti su žmonėmis, kad išmoktų su jais susikalbėti ir bendrauti - tai savotiškas pasikeitimas (per valios turėjimą, per pastangų dėjimą). Tai kame čia yra tai kad jis jau yra tobulas? Jis turi potencialą atskleisti tai iš savo vidaus, galbūt jaučia kas tai yra, bet praktiškai jis tai turi įvaldyti.
Panašiai kaip kad žmogui patinka muzikinė daina, bet pats jis jos nemokėtų atlikti, reikia galbūt metų kol jis ją mokės atlikti pats."

Apie ką tu čia kalbi tai aš galėčiau pavadinti "išoriniais pasiekimais". Tai nesusiję su dieviškumu. Kuria prasme turi omeny "įvaldyti"? Išmokti?
--

"Palaikau kad savotiškai kažkoks tobulumas/dieviškumas yra žmoguje, bet būtent žmogui reikia dėti nemažai pastangų, kad jį atskleisti."

Jeigu jis jau yra viduje, apie kokias pastangas tu kalbi? Nereikia jokių pastangų. Pagal mane, tai tik proto sluoksnis sukuria tokį įspūdį. Mes esam automatiškai išmokę viską pasiekti pastangomis, todėl ir siekdami dieviškumo mes susikuriam išorinį tikslą, kurį po to vejamies, o vėliau sau didžiuodamiesi meluojam, kad mes einam Keliu. Nesakau, kad įmanoma to išvengti, bet kiekvienas susigalvotas tikslas ar pan., dažnai tėra mažesnis ar didesnis nukrypimas nuo Kelio.
Man atrodo, kad jei ir galima kažkur dėti pastangas, tai tik bandant išsiugdyti nuoširdų įprotį/norą pažinti save būtent šią akimirką (t.y žinant, kad viską aš jau turėčiau žinoti ir jausti).
 Algirdas ~
 2012-07-04 00:51


Kaip rytų mokymai rašo, pirmapradė žmogaus būsena ir yra ananda (palaimos būsena), kiti moko kad mes esame besąlyginės meilės esybės. Ir visa tai yra iš vidaus, o mes dar susiformuojam tokį proto nuostatų barjerą/sluoksnį, kaip sieną.. tai kol jo nepraskaidrinam (o nuoširdumas su savimi padeda skaidrinti protą), tol pvz paauglys norėdamas būti mylimas dėl proto nuostatų trenkia kokiam vaikui, kad kiti vaikai sakytų koks jis pats kietas ir kad jam parodytų palankumą, ir taip jis pajaus kad jau yra tarsi mylimas. Norai vidiniai tie patys, o dėl proto skaidrumo veiksmai keičiasi.

Su keitimusi, sunkoka žodžiais įvardinti. Keitimąsi būtent turėjau omeny "žmogiškojo proto", "proto nuostatų keitimąsi", o dvasinė sąmonė jau yra panašiai kaip vidinė palaimos būsena kuri yra pirmapradė, todėl savo paties tą unikalią asmenybę reikia tik atskleisti iš savo vidaus, kaip mokymuose vienas svarbiausių teiginių būna PAŽINK SAVE (lot. temet nosce).

Paimkim žmogų kuriam nelabai išeina bendrauti su žmonėmis, jis turėtų dėti pastangų ir turėti valios daug bendrauti ir bendrauti su žmonėmis, kad išmoktų su jais susikalbėti ir bendrauti - tai savotiškas pasikeitimas (per valios turėjimą, per pastangų dėjimą). Tai kame čia yra tai kad jis jau yra tobulas? Jis turi potencialą atskleisti tai iš savo vidaus, galbūt jaučia kas tai yra, bet praktiškai jis tai turi įvaldyti.
Panašiai kaip kad žmogui patinka muzikinė daina, bet pats jis jos nemokėtų atlikti, reikia galbūt metų kol jis ją mokės atlikti pats.

Palaikau kad savotiškai kažkoks tobulumas/dieviškumas yra žmoguje, bet būtent žmogui reikia dėti nemažai pastangų kad jį atskleisti. Būtent Tėvas mus veda, duoda mokymus, o mes turime savo rankomis daryti darbus.

Čia savotiškai susiję su gebėjimu sukoncentruoti dėmesį į tą ryšį su Tėvu, su kūrinija, į tai kas tuo kiekvienu dabarties momentu svarbiausia.

Žmogus gali mėgautis tuo kas yra, tik tada jeigu jis pilnai dirba/veikia pagal Tėvo valią, žino ką daro, yra įsiliejęs integravęsis į kūrinijos šeimą. Kitaip tai bus tiesiog iliuzinė izoliaciją nuo kūrinijos, atskirtis.

Nepritariu, kaip kad kai kurie žmonės mano kad "va aš geras toks koks esu" todėl buvo ir 1.4. punktas.
Dėl viso kitko pritariu.

------------

Gediminai, tai kokį žmonės kuria pasaulį - aišku nėra tobulas, nes yra kur keistis į gerą. Tai kad žmonės neišvengiamai vis tobulėja - savotiškai yra gerai/tobuloka. Tai kur mes kaip žmonės egzistuoja, kokia yra visa ta kūrinijos sistema, kūrinija - visa tai pavadinčiau tobula. Nes kas gali būti geriau, už kūriniją kuri nuolat atspindi kaip veidrodis mūsų pačių sąmonę ir toliau leidžia mums rinktis - keistis ar kentėti savo pačių netobulumą - taip mes nuolat skatinami augti ir artėti Kūrėjo tobulumo link.

Pasilinksminimų pramonė didžiąja dalimi tikrai neturi geros prasmės, ji atitraukia žmogų nuo to kas jam iš tikro svarbu, atitraukia nuo realybės, bet jeigu jis tarkime turi blogas nuostatas į realybę, tai ir atsitraukdamas jis savotiškai pailsi nuo savo paties blogo požiūrio. Panašiai kiti naudojasi meditacija ir budizmo praktika - kad pabėgtų nuo realybės, ir savo paties blogo požiūrio į kūriniją, nuo kurio pavargo.

Geram įpročiui susiformuoti kartais reikia mėnesio ar metų, blogą įgyti ir minutės užtenka, tokiam pasaulyje gyvenam.

Kokius procesus materijoje turi omeny, kai sakai nepaslanki ir vyksta viskas labai lėtai? Jeigu viso pasaulio mastu tai gal ir lėtai. Bet paties žmogaus gyvenime, tai viskas vyksta taip greitai, kiek jis pats yra "savimi", kiek jis veikia pagal tai ką jaučia kiekvieną akimirką nuoširdžiai.
----
Papildomai, žinau kad ta terminologija visur vis kitokia. Bet užsiminsiu, kad mano galva žmoguje yra dvi pusės žmogiškojo proto ir dvasinio vedimo - tarp kurių formuojasi SIELA (gerų darbų sąmonė), ir ji yra auganti, ji yra savotiškai pats žmogus kuris išlieka. Tuo tarpu yra dar dievo fragmentas žmoguje, aukščiausiasis aš - kuris veda patį žmogų. Tai čia turėtų būti aišku, kad turi būti du atskiri dalykai: ta dalelė kuri auga (siela), ir ta dalelė dievo fragmentas kuris veda žmogų.
Kitose terminologijose viskas suplakama į vieną, kad siela ir auga ir dar yra dievo fragmentas kuris veda žmogų - bet sakyčiau taip įvardinti neteisinga. Tai čia taip trumpai.

Tai kad ir kaip mums sektųsi veikti (praktiškai), reikėtų atminti kad dabarties mūsų veiksmai nulemia milijonus metų į ateitį milijardų milijardų kitų būtybių likimą į geresnį ar blogesnį.
 Vaidas ~
 2012-07-03 12:06


Jeigu tu gyveni purve, tu ir galvosi , kad taip ir turi būti, viskas tobula, juk vyksta dieviškas kūrimas, ir tu nepastebėsi, kad būnant tos masės dalimi , tau kaskart vis bus sunkiau , tu nesuprasi, ko taip tau bloga, ko tau trūksta, lyg ir viskas tobula... Ar gali aklas vesti regintį?
Taigi šie laiškai į mano gyvenimą lyg atėjęs permainų vėjas leidęs suprasti, kad šis pasaulis tikrai netobulas, tai tik iliuzinės žmogaus sąmonės atspindys. Ir visa ta pasilinksminimų pramonė neturi jokios prasmės ir neverta jokio mano dėmesio.
Iš esmės senų įpročių atsisakymas ir naujų formavimas nėra jau lengvas dalykas. Jeigu yra nauji įpročiai , tai atsiranda ir nauji tikslai, bet ne viskas taip iš karto. Aš žinau, kad materija nėra paslanki ir viskas vyksta labai lėtai nei norėtųsi. Bet svarbiausia šiame reikale tikėjimas ir siekis.
Aš nesiekiu dvasinio tobulumo, nes viskas jau ir taip tobula, viskas yra meilė, bet tam tikri veiksmai mus įstumia į pragarą , kiti padaro laisvais, taigi aš tiesiog klausausi savo sielos balso.
 Gediminas ~
 2012-07-03 01:15


Daugmaž sutinku su daugeliu tavo punktų, tačiau yra vienas svarbus "bet" - dauguma tavo išvardintų savybių natūraliai "išplaukia" iš didesnio supratimo.
Pats jų praktiškai negali išsiugdyti, jei neturi/nejauti natūralaus supratimo, jei sąmonės būsena nėra pakankamai skaidri. O jeigu jau turi skaidresnę sąmonės būseną, tada tau nelabai ir reikės tokių patarimų, pasikliausi pats savimi, nes būtent tu jausi, ką turėtum daryti. Vis dėlto ne kiti, o tu pats turi eiti savo keliu, kuris kiekvienam yra daugiau ar mažiau unikalus, tik rezultatas tas pats.

Taigi esmė yra pajusti tą natūralią sąmonės būseną, o ne iš karto griebtis veiksmų (nesvarbu ar tai būtų dvasiniai(nebent laikaisi 1.1. punkto) ar fiziniai).

Dar matau, mano manymu, didžiulę klaidą tavo atsakyme, tiesą sakant ji yra lemiama. Tai 1.6. punktas.
TU NEGALI SĄVĘS KEISTI. Taškas. Nesuprask manęs neteisingai, aš neteigiu, kad jau šią akimirką mes viską matom ir žinom ir kad tobulėjimui yra ribų, tačiau tobulėjimas yra vienos krypties - į supratimą, kad nepaisant nieko, tu jau dabar viską supranti.
Jeigu ir yra keitimasis, tai jis yra toks - po truputį tu vis labiau ir labiau, vis ilgesnį ir ilgesnį laiko tarpą supranti, nuoširdžiai supranti, kad jau esi pilnas. Tik tada tavo sąmonė tikrai pradeda skaidrėti, ir viskas aiškėja.

Todėl laiškuose ir teigiama, kad viskas yra tavo viduje. Ir jeigu jau viskas yra vietoje ir neabejotinai jau pat šią akimirką gali tai jausti, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių, tai ko tada laukti? Kas trukdo mėgautis tuo, kas jau dabar yra?
Aš manau, kad dauguma yra susigalvoję, kaip turėtų atrodyti "anapusinis pasaulis" ir pan., užuot ieškoję, kas yra tikra jau pat šią akimirką.

Laukiu ir tavo atsakymo ir pritarimo arba nepritarimo.
 Algirdas ~
 2012-06-30 23:55


Labai siaurai kalbant, laiškuose daug dėmesio skiriama sąmonės būsenai, o kalbant apie praktinius darbus į atmintį pagrinde iškyla rūpinimasis pasiuntiniu ir žinios apie laiškus platinimą.

1. Kalbant bendrai, tai tikrai vienas svarbiausių dalykų žmogui - sąmonės/minčių būsena. Ne taip svarbu kokia veikla užsiimama, kiek svarbi sąmonės/minčių būsena.
1.1. tokiai būsenai, bene svarbiausia yra "gyvumas" ir nuoširdumas paties su savimi - proto skaidrumas, ir "atsivėrimas" nuolat "matyti" viską taip kaip yra, o ne per proto prisirišimus ir proto nuostatas būti sustabarėjusiam.
1.2. Svarbūs yra neprisirišimai, bet tuo pačiu gebėjimas naudotis kuo nors prie ko nėra prisirišama. Pvz žmogus nėra prisirišęs prie maisto skonio, ar maisto - bet sugeba įvertinti maisto skonį, ir tinkamai maitinasi.
Turi praktiškai pasiekti "savęs pakankamumą", kad žmogus pats sau būtų pakankamas - nesiektų pvz kaip kiti griebiasi anti-depresantų, o spręstu savo galvoje jei kas atrodo ne taip.
1.3. Moka apsispręsti besąlygiškai - savo paties viduje, kad ir kas vyktų aplinkui, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Su tuo yra susiję tai, kad kad ir koks įvykis nutinka ar yra situacija - žmogus NEMATO tame užprogramuotos esmės (savotiškų kad ir visuomenės stereotipų), bet pats nusprendžia kokią prasmę suteikti šiems įvykiams, o tada tokią prasmę kokią suteikė - tokią ir gaus.
Bet vėlgi (labai svarbu) jis neturi tikėtis kad gaus, tik tada kada atsiribos nuo bet kokio tikėjimosi iš aplinkos, tada lengviau ir gautų.
Iš išorės žmogus gali bendrauti su daug kuo, bet vienintelis vedimas visos Kūrinijos Kūrėjo yra iš vidaus, ne iš išorės.
1.4. Yra pasiryžęs, turi norą nuolat tobulėti, be kokio nors manymo kad "va aš jau pakankamai geras" - turi būti atsivėrimas priimti dieviškumą, dieviškumo vedimą NUOLATINĮ.
1.5. Iš esmės, vien iš nuoširdumo ir atsivėrimo gaunasi taip - kad žmogus supranta kiekvienu duotuoju momentu, kas jam tuo metu yra svarbiausia, ar bent pasitiki ir atpažįsta Aukščiausiosios Sąmonės vedimą - taip žmogus turi pusiausvyrą ir harmoniją, vientisumą, jaučiama ramybė ir žinojimas.
1.6. Turi būti atsivėrimas - KEISTI SAVE, KEISTIS - tai taip pat vienas iš svarbiausiu dalykų maldose, norėti ir ryžtis, apsispręsti ir veikti kad keistumės mes patys.
1.7. Žmogus turi turėti savo paties valią, o ne būti blaškomas abejonių - nes taip jis gali lengvai patekti į kieno nors įtaką. O taip gali atsirasti iš sąmoningumo, žinojimo, patyrimų. Per praktines veiklas pabandžius pasitikėti Aukščiausiosios sąmonės vedimu.
O tokia valia atsiranda iš to kad žmogus ATPAŽĮSTA, tai kas tikra, nuo to kas netikra.
Taip jis realizuoja dieviškumą per save, leidžia dieviškumui per save pasireikšti.
1.8. Turi suprasti kad kiekvienas pasirinkimas Kūrinijoje yra vienodai VALIDUS, t.y. nesureikšminti kokio nors pasirinkimo ar ko nors. Nes jeigu žmogus su savo dvasinės sąmonės būsena ką nors sureikšmins - čia pat žmogaus loginis protas pradės jam žerti abejones ir priežastis kodėl taip būti neturėtų. Tik išlaikant pusiausvyrą galima sėkmingai veikti.
1.9. Išmokti pirma mylėti save besąlygiškai, taip kaip kūrėjas myli kiekvieną mūsų.
1.10. Nuolat mintimis apmąstyti kūrėjo tobulumą, jo charakterio tobulas savybes, jo tobulą veiklą - taip bus panašėjama į jį. Pvz. gilinantis į tai kaip jis visus tvarinius myli vienodai, žmogus pradeda visus irgi tvarinius mylėti vienoda meile.
1.11. Kitų žmonių laisvos valios skatinimas, ir gerbimas. Neprimetimas savo valios.

Gal kol kas tiek apie sąmonės būseną, ir tada apie veikimą su tokia sąmonės būsena:
2.1. Turi skatinti kitų žmonių savarankiškumą.
Turi skatinti kito žmogaus savarankišką pasirinkimą sužinoti, pasirinkti ką nors gera, sukelti alkį tam, vietoje to kad būtų kišama informacija kurios tas žmogus neprašė. (nes kitaip būtų pakenkiama jam).
2.2. Turi pats būti kokybiškos sąmonės pavyzdžiu kitiems, rodyti kitiems ką jis pats pritaiko, ir kas SVARBU jam ASMENIŠKAI, o ne kalbėti vien teorijas, tiesas.
2.3. Turi praktikuoti tylos praktikas, proto nuraminimui ir informacijos priėmimui iš dvasinės plotmės.
2.4. Turi vis daugiau priimti apsisprendimų, kokia veikla jis užsiims kasdien (na pvz, kasdien mankštinsis, kasdien eis pabendrauti su savo tėvais ar giminaičiais, kasdien prižiūrės vaikus ar sodą, kasdien perskaitys minimalų nustatytą kiekį knygų puslapių ir pan).

Dabar, apie dar žemiškesnius "praktiškai":
savotiškai pažįstant socialinius, visuomenės dėsningumus - žmogus pastebės, kad joje yra blogų sistemų (maitinimasis, verslas, valdžia, gamyba tarkim), tada pagal savo paties asmenybę unikalią kas jam labiau patinka galbūt KURTI naujas sistemas, kurios pakeistų senąsias.
Pvz kurti tokį verslą, kuris būtų orientuotas į žmonių gerovę, o ne vien pinigų kaupimą vienetams.
Iš esmės, su kitokia, dieviškesne sąmonės būsena, bet kokia atliekama veikla yra "kokybiškesnė".

Ir čia vėlgi - kiekvienam pagal galimybės. Bet iš esmės, LABAI svarbu yra kūrinijos dvasinis švietimas, galbūt todėl užsimenama ir laiškuose apie žinios platinimą. Nes tai yra kaip šaknys - žmogaus dvasinė sąmonė, dėl kurios paskui visa kas materialu keičiasi. Tai jeigu mes užsiimame grubia veikla - tai nėra taip gerai, kaip kad platinti dvasinias žinias, tačiau čia pat reikalinga tokia "kokybė" kad tas žmogus būtų harmoningas, ir savo pavyzdžiu tai perteiktu. Žmogus daug žinantis ir filosofuojantis, bet nieko praktiškai nedarantis, nelaimingas - blogas pavyzdys.
Tuo tarpu kad ir ėjimas gatve, spinduliuojant aukštus dieviškumo virpesius, supratingumą, sąmonės "idėjas", sąmonės "mintis" kaip teigiamas užkratas persiduoda kitiems, ir veda juos link vientisumo. Ir tai išlieka ne tik toje akimirkoje, bet yra pasiekiama vėliau labai plačiai "einant laikui".

Žmogus pirmiausia pats turi pasiekti, kad būtų sveikas ir laimingas - tapti dievišku Kūrėjo sūnumi ar dukra, tinkamu pavyzdžiu kuriame atsispindėtų dieviškumas. Tada kitas žmogus sutikęs tokią būtybę, sakys "noriu būti panašus į šį dievišką žmogų, noriu siekti dieviškumo".

Žmogus, tiksliau tas "patsai pačiausias" yra kaip koks "kranelis" kuris reguliuoja pusiausvyrą tarp aplinkos ir savo vidaus. Kiekvienas iš vidaus gali jausti sąmoningiau ar mažiau sąmoningai vedimą - kokis yra visos Kūrinijos šauksmas, tuo tarpu iš aplinkos jis susiduria, kad jis yra lokalizuotas vienoje vienintelėje kūrinijos vietoje, ir žiūri į ją iš tos vietos, kur būtent toje vietoje "atrodo" kad gali būti svarbus savanaudiškumas, ar grupės interesai, kada iš vidaus ateina vedimas ką darant būtų gera visiems.
Taip tas žmogus sprendžia - kiek nuoširdžiam, jam būti pačiam su savimi, kiek jis veiks praktiškai pagal tai ką jaučia, o kiek jis apsimetinės ir bus "prisitaikėliu", tokiu kuris "bus toks kaip kiti".
Kaip Bashar yra sakęs, jeigu koks žmogus būtų tikrai savimi, jis labai labai išsiskirtų iš minios.

Apibendrintai - tas kuris žino, tas daro. Žinojimas, per nuoširdumą ir veiklą, siekius ateina. Nes žmogus savo viduje tikrai turi gebėjimą ATPAŽINTI.
Tai tiek trumpai, prie noro yra galimybė ir telefonu pakalbėti apie šiuos svarbius dalykus +370(604)32929. Kol kas tiek, būtų šaunu jei išsakytumėt, nepritarimą ar pritarimą mano išvardintiems teiginiams (kuriuos iš esmės ne aš sugalvojau, nors sąmoningai atpažįstu kaip teisingus).
 Vaidas ~
 2012-06-30 19:55