Forumas - Žmogaus ego - Sirijus - Pakylėtųjų Valdovų Laiškai
Sirijus - Pakylėtųjų Valdovų Laiškai

Pakylėtieji Valdovai
Diktavimai pagal metus:
2014 metai 2013 metai
2012 metai 2011 metai
2010 metai   2009 metai
2008 metai   2007 metai
2006 metai   2005 metai
Meditacijos | Rožiniai
Specialūs puslapiai
Šaukiniai | Rožių kelias
Susiję terminai
Knygos Lietuvių kalba
Valdovų rekomendacijos

vėlesnius negu:

ir ankstesnius nei

GMail 
Translate eng-lt 
Google+ Socialinis tinklas 
Google Chrome 
Opera, greita ir saugi interneto naršyklė

Papildomos sritys

El. paštas & slaptažodis


Dabar registruota: 264
Registruotis forume
Priminti slaptažodį
Diskusijos forume
Autorių sąrašas
Svečių Knyga ( ten.lt )
Laiškų aptarimas (nauji)

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai




Žmogaus ego

Šventasis Arkangelas Mykolas
2005m. balandžio 15 d. padiktavo:

"Jūsų širdies savybės, kurias įgyjate nesavanaudiškai tarnaudami Dievui, pačios pritraukia į jūsų pasaulį viską, kas jums būtina tam, kad jūsų tarnavimas būtų efektyvesnis.
Jeigu jūs teisingame Kelyje, tai jūs įgyjate visas Dieviškąsias savybes ir tobulybes pagal tai, kiek pažengiate Keliu į priekį.
Bet kai tiktai pradedate dievinti savo siekio objektą, labai greitai pasukate iš Kelio. Žmogiškas protas toks klastingas, kad netgi siekį įgyti Dieviškųjų savybių gali pasukti sau, savo ego, o ne Dievo naudai.
Iki tol, kol esate tankiame fiziniame pasaulyje, turite nuolatos būti sargyboje ir kiekvieną minutę stengtis atskirti tą motyvą ir tą norą, kurie jus veda."

Ar dažnai susimąstote, kad net ir siekis įgyti dieviškų savybių gali būti ne tarnavimas visai gyvybei, o tik paprasčiausias savo žmogiškojo ego patenkinimas?

 Gediminas ~
 2012-06-18 13:11
norėdami rašyti komentarą prisijunkite
Komentarai

Manau labai geras pavyzdys apie skirtumą tarp žemiško proto ir dvasinės sąmonės yra susijęs su maldomis: pvz., vienas žmogus meldžiasi pagal tai kas jam atrodo protinga (protinga prašyti sveikatos, protinga prašyti taikos pasaulyje, protinga, protinga melsti gero automobilio, pasisekimo darbe) - tuo tarpu kitas variantas, kai žmogus jaučia savo vidumi, nuoširdžiai jaučia, kad nori sveikas būti, su meile nori kad pasaulyje būtų taika - ir tai jaučia iš vidaus, ne protu mąsto kad taip būtų gerai.

Man kažkada irgi šiek tiek sunku buvo suprasti šitą skirtumą, bet jis labai svarbus. Mano praktikoje, man padeda atsiverti Trejybės garbinimas savais žodžiais, tada žmogus atpranta galvoti protu, tai ką čia protingo pasakyti. Taip pat išugdomas jausmas, kad melstis prasminga tik savais žodžiais, nesimeldžiu kažkieno parašytomis maldomis. Nors jos geros galbūt abejojantiems, ar nežinantiems taip tvirtai kažko, sąmoningiau matant kaip kas, manau kad orientuotis reikėtų į nuoširdų ryšį su Aukščiausiąją sąmone, su Kūrėjo asmeniu.

Tai viskas susiveda į skirtumą tarp žmogaus proto norų/nuostatų ir žmogaus dvasinės sąmonės poreikių/vedimo. Kaip jums sekasi atpažinti/įvardinti tą skirtumą? Kokios praktikos susijusios su to skirtumo atpažinimu?

Tada, apie atsisakymą mėsos, gėrimų (žolelių arbata, sultys ne iš pakelių, vanduo šiaip sakyčiau geriami, visa kita kaip ir ne.), televizijos ir kt. Tai mažiau sąmoningam žmogui, ir žiūrint kuriame etape - vien protingas atsisakymas gali duodi tinkamą aplinką dvasiniams pasiekimams ir suvokimams. Tai galbūt tinka, kai pojūčiai yra atbukę, ir pačiam žmogui yra sunku įvertinti/atpažinti kažką.

Kita vertus, geriau yra kai pats žmogus suvokia iš vidaus - kad televizoriaus jam nereikia, kad jis niekuo neprisidės prie jo paties tikslų, sąmoningai ar tiesiog ne protu bet vidumi jaučia kad mėsa jam kelia antipatiją kaip maistas, pats žino ir mato visus priežastingumus ir kaip tos priežastys paveiktų pasekmes jei jis gertų priklausomybę keliančius gėrimus kaip kad kava ar žalioji (raudonoji, juodoji) arbata turinčios daug kofeino.

Paimkim pavyzdį apie gyvenimą atsiskyrus nuo žmonių. Žmogus gali fiziškai iškeliauti į mišką ir ten gyventi atsiskyręs nuo didelio kiekio žmonių gyvenančių mieste - jam nereikės valyti savo proto nuostatų, nereikės keisti jų, nereikės tobulinti savo charakterio ar prisirišimų atsisakyti (žmogus juk negalės rūkyti, jei jo abi rankos bus nupjautos).

Kita vertus žmogus GALI neprisirišti prie žmonių, prieiti prie suvokimų savo prote, ar tiksliau jo skaidrumo, kad matytų vienybę su žmonėmis, taip kad jis galės gyventi tarp žmonių, bet tuo pačiu jis bus taip nuo jų buvimo atsiribojęs tarsi gyventų vienas pats tam tikra prasme. Čia jau reikalingas jo paties charakterio išugdymas, pažanga dvasinės sąmonės atskleidime.

Tai iš esmės reikėtų atskirti kas yra prisirišimas pvz prie pinigų, o kas yra turėjimas pinigų. Žmogus gali turėti gerais gėrio kūrimo tikslais krūvas pinigų, bet tuo pačiu nebūti prie jų prisirišęs.
Juk iš esmės dvasiniai dalykai yra skirti tam, kad žmogus kaip žuvis ištraukta iš vandens jaustųsi gerai.

Po to, visi tie pasiekimai. Ar žmoguje yra bent kruopelytė noro pasigirti? Noro pasididžiuoti? To neturi būti. Jeigu kas nors tą žmogų giria sakydami "O koks tu dvasingas, tikrai tu pažengęs, man iki tavęs toli" - kaip į tokį pasakymą reaguos žmogus? .....

----
Kalbant apie sprendimus, vienas iš tokių būtų "tylos praktika", kada žmogus kasdien pasipasakoja pirmiausia kas jam pavyko, kas nepavyko (nurimsta protas, tuo pačiu pradedant atpažinti ir skirti aukštesnius ir žemesnius virpesius), pasimelsti už kitų gerovę (nes žmogus negali vertinti ko nors dėl savęs, o kitiems to nenorėti ar atvirkščiai. Jei kažkas vertinama, tai to linkima visiems taip tai padaroma prieinama ir pačiam), trečia - padėkoti Kūrėjui, asmenybių šaltiniui, kad ir už tai kad jis vienintelis yra aukščiausių virpesių šaltinis, ketvirta - su klausimu ar be klausimo pabūti penkias - penkiolika minučių tyloje (nesistengiant stabdyti kylančių minčių, bet nestiprinti jų savo mintimis, tiesiog leisti joms praskrieti). Palaipsniui pastebėsite, kur yra jūsų proto mintys, o kur jau yra kokių nors dvasių tarsi "valia", kurią sustiprinus pasąmonė gali automatiškai versti į žodžius ir priimti mokymus. Visai panašiai kaip kad skaitydamas knygą žmogus sąmoningai nemato kiekvienos raidės ar žodžio, jis jaučia kažką galvoje, ir pasąmonė ištreniruota automatiškai verčia tai į žodžius girdimus galvoje, pagal kuriuos jis jau supranta prasmę. Iki išgirdimo mokymų paprastai apie mėnesio reikia, bet iš esmės tik savo paties besąlyginio apsisprendimo. Esu išvertęs tokio George Bernard tylos praktikos aprašymą, kuris gal jau 60-70 metų bendrauja su angelais, kitomis dvasiomis, taip pat dar mokymų apie bendravimą čia:
http://viduje.puikiai.lt/?ae=2166

Tai yra tik mano matymas, bet pvz tenka matyti tam tikros religinės bendruomenės atstovus kurie puikiai išstudijavę raštus, bet jaučiasi kaip kalbama "protu" savotiškai, o kai pats žmogus tiesiogiai bendrauja su Tėvu, tai tada jis savo paties dvasine sąmone žino tai kas kitur sakoma/rašoma tik žodžiais. Tai kažkaip per intonaciją, (per virpesius?), savijautą tai atpažįstama.

Kai kurie vadina kalbančiuosius su dvasiomis kokiais nors pamišusiais ir panašiai, bet sakyčiau atvirkščiai kad reikia būti ypatingai stabilios psichikos ir sąmonės, stabilių vertybių kad žmogus galėtų kalbėti su dvasiomis, dvasiniais mokytojais ir toliau likti normalus.
O jeigu prisikabina kokia nedraugiška būtybė, per kelias sekundes situacija išsprendžiama paprašius angelų apsaugoti (bent man taip buvo).
----

Iš esmės, problema prasideda tada kai mums, žmonėms yra perteikiami mokymai pagal tai kaip "dvasioms atrodo protinga", jos nebūtinai pasako tai kaip yra iš tikro, bet perteikia tokį mokymą kuris joms atrodo kad tuo metu yra reikalingas. Pvz vienos dvasios tarkime mokina melstis užrašytomis maldomis, kitos mokina melstis savais žodžiais, o dar kitos mokina garbinti dėkojant nieko neprašant. Tai praktiškai visų jų tikslai yra geri, bet vienos apeliuoja į didesnį dieviškumą, kitos į mažesnį. Tai kaip klausimas ar žmogui atpratinti nuo degtinės mes pirma duosim vis alaus, ar iš karto atimsime visus alkoholinius gėrimus.

Kaip ten bebūtų, sveikintinas yra žmonių noras iš vidaus - pažinti tiesą, žinoti, noras gėrio, grožio, vienybės, harmonijos. Ir jeigu viduje žmogus tokį jausmą turi, tai einant metams bus progresas.

Tai va, nuoširdumas, pasipasakojimai pačiam sau - turėtų išgryninti tą žmogaus nuostatų protą, kad būtų tinkamas instrumentas dvasinės sąmonės veikimui pasireikšti. Kol kas tiek pamąstymų.

 Vaidas ~
 2012-07-03 11:21


Vaidai, ši tema nėra viso valdovo laiško aptarimo tema. O tik vienas aspektas. Ir manau labai svarbus.
Kaip čia išeina, jeigu žmogus stengiasi laikytis visko kas rašoma valdovų laiškuose. Tarkim atsisako mėsos, gėrimų, draugų, televizoriaus žiūrėjimo, šiuolaikinės muzikos klausimo. Koncentruojasi į save, savo vidų. Ir vietoje to, kad tais savo veiksmais išreikštų tarnavimą Dievui ir gyvybei, jis vis labiau tolsta nuo jo, pasitarnaudamas savo ego patenkinimui?
Kogi trūksta tam žmogui? Ko jis nesugeba pajusti ir suprasti? Galbūt tai nutinka su žmogumi tada, kai jis gyvena savo pasiekimais ir statusu? Ir iš tikro savyje jis garbina ne meilę, o tai kas tobula?


 Gediminas ~
 2012-07-03 00:33


Parašiau prie šio laiško aptarimo keletą pamąstymų. http://viduje.puikiai.lt/sirius2011/?ae=2830
 Vaidas ~
 2012-06-22 13:26