Tėvo dvasios - Minties Derintojo - suteikta projekcija į kūriniją, 2009 11 29

Mielieji, noriu jums pateikti man parodytą Tėvo dvasios – Minties Derintojo – vaizdinį į kūriniją.
Kiekvieną rytą, pagarbinęs Rojaus Trejybę ir pasimeldęs, aš pabendrauju su Rojaus Trejybės kuriuo nors Asmeniu, atsiduodamas jų mokymams.
Praėjusios savaitės pradžioje visa tai atlikęs, paprašiau Tėvo, kad jis suteiktų mano protui savo dvasios projekciją, kokią mano protas pajėgus priimti vaizdiniu.
Kadangi tokių vaizdinių esu gavęs nemažai, tai nežinau, koks bus pateiktas dar. Tačiau nevisada tokios projekcijos sulaukiu, nes tai yra daug sunkiau negu išgirsti Tėvo mokymus. Kol kas. Mano sąmonė prie tokių aukšto dažnio energetinių virpesių nėra dar įpratusi. Todėl projekcijos išvysti kiekvieną kartą, kada šito siekiu, dar negaliu.
Tą rytą netikėtai išvydau projekciją į kūriniją, į kosmosą.
Turiu iš pat pradžių paaiškinti, kad pati projekcija visada būna tokia, kad į ją žvelgi ne taip, kaip į vaizdą iš šalies, kaip į ekraną, kaip į paveikslą, kaip į vaizdą per langą, bet aiškiai PATS TIESIOGIAI BŪDAMAS TOJE APLINKOJE IR PATIRDAMAS REALIUS POJŪČIUS.
Dar daugau, kada kartą man buvo parodyta kažkokio kalno projekcija, tada ji perėjo į tokią formą, kai aš pradėjau labai greitai artėti prie paties kalno, o tada – jau prie pačios kalno uolos, o toliau projekcija artino dar ir prie konkrečios vietos toje uoloje, o toje vietoje – prie atskirų uolos reljefą sudarančių spalvotų smiltelių, jog matai kiekvieną menkiausią išlikimą ir įdubimą, kiekvieną, net menkiausią, įbrėžimą, tarsi pats jį liestum iš labai arti prisilenkęs, ir matai taip ryškiai, kaip to negali pamatyti jokioje dienos šviesoje.
Ir visada projekcijos vaizdinys tiesiog užburia, kad net labai dažnai stengiuosi save paklausti, ar gali būti taip, kad savo fiziniu kūnu būdamas kambaryje galiu šitaip DALYVAUTI TOKIOS TIKROVĖS ATSKLEIDIME PATS. Kartais paklausiu Tėvo, kad paaiškintų KĄ ČIA JIS MAN RODO, KUR AŠ ESU.
Taigi šį kartą mane nustebino tai, kad žvelgiau į kūriniją, į kosmosą. Ir ne tik žvelgiau, bet buvau pačiame kosmose pats. Tačiau vaizdas buvo toks ryškus, kada skriejau tarp saulių, niekur nesustodomas. Be šviesulių nemačiau nieko, tik juodą erdvę, kažkokias milžiniškos apimties kietas planetas, bet tokias dideles, kurios milijonus kartų savo dydžių turėjo pranokti mūsų planetos dydį. Aš pamaniau, jog tai turėtų būti išdegusių saulių jau sukietėjusios gigantiškos masės sankaupos, tarp kurių reikėjo skrieti keičiant judėjimo kryptį. Tačiau aš vis tiek judėjau milžinišku greičiu, ir ryškiai mačiau žvaigždes – tiek arti, tiek toli. Tos, kurios buvo arčiau, aiškai mačiau, kaip jos visos savo liepsnas suko aplink savo nematomą vidinę ašį.
Man buvo malonu tai matyti, tiesiogine prasme savyje jaučiau tokį realų susižavėjimą visu tuo, ką mačiau. O patį keliavimą laikiau savaime suprantamu dalyku, kaip labai natūralų dalyką. Todėl keliavau kosmine erdve ir mėgavausi tokios kelionės vaizdiniais žvalgydamasis į visas puses. Bet mačiau viską ne kaip iš kosminio laivo iliuminatoriaus, bet kaip pats būdamas realiai atvirame kosmose, tačiau jausdamas, kad kažkas mane PATIKIMAI LAIKO.
Taip pat žinojau, kad aš ne miegu, nes savęs paklausdavau, ar tai ne sapnas? O kad sau pačiam galėčiau taip pat tai patvirtinti, specialiai pakeIsdavau savo fizinio kūno padėtį taip, kaip pats noriu ją pakeisti. Tada vaizdinys nueidavo į antrą planą, tarsi vaizdinys buvo tik fonas, bet labai realus.
Neužilgo pamačiau spindinčią nepaprasto ryškumo šviesą, ir pasukau link jos. Vis artėjau į šitą vis ryškėjančio spindėjimo milžinišką šviesulį.
Tačiau kas reguliavo skriejimo kryptį ir greitį, negalvojau. Man buvo įdomu pats DALYVAVIMO PROCESAS, NET NESUPRANTANT, KOKS TAI PROCESAS IR DĖL KO JIS VYKSTA, nes jokio paaiškinimo nebuvo.
Tačiau prie pat akinančio ryškumo šviesos mes nepriskriejome. Aš patyriau tokį pojūtį, kad į tą šviesą nebegalėjau švelgti tiesiai, nes ji AKINO, todėl žvelgiau tarsi periferiniu matymu, panašiai kaip žvelgiame į saulę. Vis tik skriedamas iki šio šviesos šaltinio aš mačiau daugybę saulių-žvaigždžių, kurios buvo visiškai arti, bet atrodė tokios blausios, tokios neryškios, palyginus su tuo ryškiai akinančios šviesos šaltiniu, nors jos pulsavo ir spjaudėsi karščiausia ugnimi. Tuo tarpu juodame kosmose buvo tokia galinga TOJI viena GALINGA šviesa, kuri buvo dar toli, bet jau nebeturėjau galios žvelgti į ją tiesiogiai. Kas ji, neturėjau jokio supratimo. Ir niekas nieko man neaiškino.
Vis labiau artinantis prie šito akinančio ryškumo šviesos, mano judėjimo greitis vis lėtėjo ir lėtėjo, o mano žvilgsnis, tarsi nematomos rankos, buvo sukamas vis labiau ir labiau nuo šitos ryškios šviesos į šalį. Iki pat šviesos šaltinio nepriartėjęs, aš jau buvau visiškai nusisukęs nuo jos.
Tokios ryškios šviesos man gyvenime niekada neteko iki tos akimirkos matyti, nes mano regėjimas negalėjo atlaikyti jos net ir periferiniu matymu. Tačiau jutau, kad net ir kreipiant periferinį mano matymą, šviesa mane vis tiek akina. Palaipsniui mano žvilgnis, kažkieno galia, bet labai šveniai, buvo nusuktas į priešingą nuo švytėjimo šaltinio pusę.
Ir tada pamačiau APŠVIESTĄ KOSMOSĄ.
Vaizdas užėmė kvapą. Kokia galia šviesos sklinda iš ŠITO ŠALTINIO, nuo kurio aš jau buvau nusisukęs, nors buvau dar toli nuo jo.
Ir tada išgirdau man suteikiamą mokymą:
“Tu esi kūrinijos centro prieigose. Dabar tu pasižiūrėk į Mano kūriniją iš vidaus, kaip į ją žvelgiu Aš.“
Ir toji šviesa ėmė apšviesti kosminę erdvę tarsi gyva ir reaguojanti į kažkieno duodamą, bet man negirdimą, nurodymą, apšviesti tai, ką norima apšviesti specialiai.
Ir aš mačiau tai, ką man AIŠKINO TĖVAS.
O šviesa ne tik sukosi horizontaliai, rodydama vis platesnę panoramą,, apimdama milžinišką kosmoso tūrį su saulėmis ir planetomis, bet ji taip pat pailgėdavo ir nuskriedavo gilyn ir tuo pačiu tolyn nuo manęs, išskirdama iš kosmoso tas vietas, kurias man aiškino Tėvas:
“Tu matai visatas, matai žvaigždymnus ir sistemas, matai saules ir žvaigždes. Tu matai planetas, kuriose pilna gyvybės ir veiklos. Ir visur yra manoji meilės tvarka, kiek ją sukuria Mano sūnūs ir dukros, atsidavę Man ir mylintys Mane, todėl jie ir gali sukurti tokį grožį, kokį matai dabar tu. To nematė niekas iš tavo sielos brolių ir sesių, esančių tavo pasaulyje. O dabar pažvelk į šį savo pasaulį.“
Gyvoji šviesa skriejo ten, kur vedė Tėvo mintis. Aš žiūrėjau ir laukiau, kur gi bus man parodyta mūsų Urantija. Tačiau šviesa vis smelkėsi gilyn ir tolyn, skriejo pro mano akis visatos, žvaigždynai, saulės, planetos, bet vis nebuvo tos, kurios laukiau išvysti Tėvo šviesoje. Man atrodė, kad nepaprastai toli mūsų Urantija. Tačiau kada galų gale šviesa nustojo skriejusi, iš kitų planetų išskirdama mūsų pasaulį. Aš pajutau milžinišką meilės prasiveržimą ir pradėjau iš tos meilės verkti.
Urantija atrodė mažytė, kaip žirnelis, kai kosmose sukosi daugybė visatų su savo planetomis ir architektūrinėmis sferomis, su saulėmis-žvaigždėmis. Ir visur visoje kūrinijoje jaučiau gyvus ir sklindančius meilės virpesius. Tuo tarpu mūsų Uratija buvo besisukantis aplink savo ašį ir skriejantis aplink savo saulę JUODAS ŽIRNELIS, kai kitus pasaulius mačiau SPALVOTUS.
Mano siela ėmė patirti tokį vidinį skausmą, kad mūsų tokia mažytė planeta, kuri turi savyje tiek daug juodos kančios ir skausmo, mano mylimi sielos broliai ir sesės kovoja vieni prieš kitus, net nesuvokdami, KOKIA šviesa yra KŪRINIJOJE, už šito mažyčio žirnelio ribų, kuris yra pats toks trapus, toks nepaprastai mažytis, bet taip su meile saugomas ir globojamas, kad ir jis iš dabartinio juodo taip pat pavirstų į ateities spalvotą pasaulį, kaip ir visoje kūrinijoje su Tėvo-Rojaus Trejybės meile gyvneantys pasauliai.
Buvo man KEISTA žiūrėti į mūsų mažyti pasaulėlį, stebėtis, kad jame taip pat vyksta veikla, yra gyvenimas, nors jis atrodo toks nesuvokiamai mažytis. O jame dar ir kariaujama, žudoma, ir apgaudinėjama.
Mūsų pasaulis, aiškai matėsi, kad gyvena visiškai pasimetęs, nesuvokdamas savo gyvenimo krypties, plaukia nežinia kur, be jokios prasmės, tarsi laivas be kapitono, juda savyje taip tarsi VISOS kūrinijos, kurioje apsilankiau, iš viso NĖRA. YRA TIK JŲ – GALINGŲJŲ JĖGA IR PINIGAIS – PRIVATI PLANETA.
Ir buvo keista jausti, kad turiu sugrįžti į tokį savo JUODĄ žirnelį, kai aplinkui mačiau tokią milžinišką šviesą ir erdvę.
Tačiau Urantiją reikia apšviesti TAIP PAT IR MUMS, KAIP KITUS PASAULIUS APŠVIEČIA JŲ GYVENTOJAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-11-29 21:28