Jėzaus Kristaus atsakymas-mokymas Povilui apie meditaciją, 2009 02 04

Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Broli, Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, aš garbinu tave, nes tik tavosios meilės virpesių dėka mano siela gali atsiverti tau ir patirti tave tokio nuoširdaus atsivėrimo akimirką. Aš garbinu tave, kad tu savo meile paverti visą kūriniją gyva. Aš garbinu tave, kad tu kiekvienam iš mūsų suteikei amžinybę, kurioje tavoji meile mums suteikia vis naujų ir nepakartojamų patyrimų su tavimi, ir su mūsų sielos broliais ir sesėmis. Aš garbinu tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Mano ji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.

Mano mylimas sielos broli, mūsų gimtosios visatos Šeimininke Sūnau Kūrėjau, kurį mes žinome kaip Jėzų iš Nazareto, aš trokštu visa savo siela išgirsti tavo suteikiamą mokymą apie meditaciją, nes mano sielos brolis, Povilas, klausia apie ją, kadangi Urantijos Knygos apreiškime jis nieko nesurado apie meditacija. Todėl dabar aš pateikiu šį klausimą tau tiesiogiai, kad paaiškintum tiek Povilui, tiek kitiems, apie meditaciją.

Mano mylimas sielos broli, kurį žmogiškuoju vardu vadina Algimantu, ačiū tau, kad pateikei šitą klausimą man, nes aš galėsiu paaiškinti mano ir tavo sielos broliui Povilui, kaip jis yra vadinamas žmogiškuoju vardu, ne tik, kas yra meditacija, bet ir kokia yra jos reikšmė jūsų gyvenime.

Meditacijos reikšmė yra milžiniška jūsų ieškojimuose pakeliui pas Tėvą. Šitaip jūs galite nuostabiai apraminti savo sunerimusį protą ir tuo pačiu šviesiau pažvelgti į pasaulį, kurio problemos prislegia jūsų kasdienio gyvenimo vingius, ir dėl to jūs be galo pergyvenate, kad jums kas nors nepasiseka, ko nors nepavyksta įgyvendinti, kas nors jus nuskriaudžia.

Ir tokios meditacijos akimirką jūsų protas ištirpsta kosmoso nepranokstamose jūsų protui erdvėse, jūs net patys pasimetate, nes nebegalite suvokti, kas jūs ir kur jūs, kas su jumis vyksta. Jūs tarsi skriejate pranokdami laiką ir erdvę, bet visiškai nesuvokdami šito skriejimo prigimties ir prasmės; ir vis tik patirdami nuostabų ramybės ir pasitenkinimo pojūtį, kuris jūsų protui yra realus ir kuris jus sustiprina, kad šitoks kelias yra labai gilus ir prasmingas, suteikiantis jums nuostabų patyrimą ir pasitikėjimą tokia akimirka.
Ir jūs iki šitos pačios akimirkos nieko neprašėte, nieko nesimeldėte, ir vis tik pasinėrėte į kosmoso skrydį su neaprašoma jūsų minties švara ir lengvumu.

Tokie patyrimai yra dėl to, kad jūsų sąmonė, kuri iki tol buvo žemų energetinių virpesių aplinkoje, nesvarbu, ar jūs buvote darbe, gatvėje, namuose, bet vis tiek jūs jautėte visos aplinkos žemus energetinius virpesius, nors apie juos jūs nežinojote nieko, net kad jie iš viso egzistuoja, tačiau jūsų sąmonė, per jūsų smegenų centrą, jautė ir reagavo į tokių žemų virpesių energijos foną, dabar pasinėrė į kitokius virpesius.

Tačiau kai tik jūs pasinėrėte į meditacijos būseną, visa aplinka, kuri jus taip betarpiškai iki tol veikė, jūsų pačių pakeliamų sąmonės energetinių virpesių dėka, atitolo nuo jūsų sąmonės dėl tos akimirkos betarpiško ir pasireiškiančio jūsų sąmonėje gyvo ryšio ir poveikio. Ir tos akimirkos metu jūsų sąmonės energetiniai virpesiai pakilo į daug aukštesnį dažnį, kuris ir yra visoje kosminėje erdvėje. Jūsų sąmonė, pakilusi į aukštesnį energetinį dažnį pati užblokavo ir atsiribojo nuo aplinkos žemų energetinių virpesių, kuriuos ji jautė iki pasinėrimo į meditacijos būseną. Todėl jūs ir pradėjote patirti tokį lengvumo pojūtį, kuris gali momentais pasiekti tokį aukštą energetinių virpesių dažnį, kad jūs galėsite patirti palaimos būseną, kurį jus pakylės į jūsų pačių protui nesuvokiamas kosmines aukštybes.
Būtent tokią būseną Sidharta Gautama – Buda – pavadino nirvana, arba giluminės palaimos būsena, kuri įmanoma tik susiliejus su Aukščiausiu Absoliutu.
Ir dabartinai jūsų sielos broliai kai kuriose religijose būtent ir siekia tokio nirvanos būsenos patyrimo, kad joje galėtų patirti nuostabų išsilaisvinimo pojūtį.

Kada aš buvau tarp jūsų ir vienas iš jūsų materialiu pavidalu kaip Jėzus iš Nazareto, tada manoji tauta, kurioje aš gimiau fiziniu ir jums matomu pavidalu, pati laikėsi labai griežtų taisyklių, kokiu būdu ir kada galima bendrauti su Dievu.
Ir tos taisyklės nenumatė jokios laisvės sielai.
Jos buvo tokios griežtos, kad bet kuriam vaikui iš karto užkirsdavo kelią tolimesniam dvasinės laisvės ieškojimui ir jos atradimui. Todėl žydai meditacijos nebuvo patyrę, kad ją įtrauktų į savo religinę praktiką.
Tačiau man pačiam tokia griežtai apribota religinio mąstymo praktika labai anksti ėmė užkliūti, nes mano siela negalėjo pasitenkinti vien tik per kartų kartas perteikta nuostata, jog su Dievu galima bendrauti tik nustatytomis formomis. Ir dar ne šiaip nustatytomis, bet taip griežtai, kad nebuvo leidžiama nuo jų nukrypti nė per menkiausia kryptelėjimą į šalį.
Tačiau ir jūs turite patarlę – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kada žydus taip suvaržė griežti religiniai ir dogmatiniai ritualai ir prietarai, tai mano siela pati viena, nežinodama, kaip tą daryti, ėmė ieškoti atsakymų į daugelį man neatsakytų klausimų. Mano žmogiškasis protas būtų iš karto paklusęs vien tik ritualiniam keliui ir jokių papildomų klausimų nebūtų kėlęs. Tačiau mano sielos aukštesnis protas, kuris buvo toks silpnas ir nežinantis tų atsakymų, ir nemokantis surasti kelią į tų atsakymų Šaltinį, vis tik nenurimo, o savyje mėgino surasti nors kokius patenkinančius atsakymus.
Ir mano aplinka buvo labai palanki, nes aš dar būdamas vaikas pamėgau žvalgytis į dangų, o miegodavome mes antrame aukšte. Mūsų klimatas buvo palankus, šiltas, dėl to tiek mūsų, tiek kitų namų, tiksliau nedidelių namelių antrasis aukštas neturėjo jokių stogų. Nuo lietaus buvo vienintelė apsauga sunkus ir storas audeklas, primenantis jūsų brezentą. O giedromis naktimis jo iš viso nenaudojo. Ir aš matydavau, atsigulęs miegoti, nuostabų dangų, daugybę žvaigždžių, kurios mane nuo pat vaikystės pakerėjo tiek, kad man labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip gi jos pritvirtintos, kad laikosi net man virš galvos, ir niekada nenukrenta ant manęs.
Ir tiek besigėrėdamas dangaus skliaute šviečiančiomis žvaigždėmis aš akimirkai užsimerkdavau ir prarasdavau suvokimą, kur aš esu ir kas aš esu. Aš ištirpdavau toje kosminėje žvaigždžių erdvėje.
Ir man buvo malonu patirti tokias akimirkas.
Ir buvo net tokių akimirkų, kada tėvams kildavo nerimas dėl mano tokių žiūrėjimų į dangų. Jiems buvo baisu, nes žydų ritualai tokių laisvių nenumatė, o kas nenumatyta, jiems visada kėlė baimę. Todėl net ir žiūrėjimas naktį į dangų, į spindinčias žvaigždes mano tėvams atrodė, kad gali atvesti mane prie blogų pasekmių. Todėl mane nuo tokio žiūrėjimo atkalbinėdavo; ir vis tikrindavo, ar aš žiūriu ar ne į dangų, pašaukdami mano vardą tarsi patikrinti, ar aš dar nemiegu, nors iš tikrųjų jų tikroji priežastis buvo nerimas dėl manęs, kad aš per daug sau duodu laisvės pagal žydams nustatytus gyvenimo ritualus. Bet mano tėvai buvo nors ir eiliniai ir paprasti žydai, bet geranoriški ir pakankamai išmintingi, pagal anų laikų supratimą, todėl manęs neįspraudė į patį kampą, kad aš nebegalėčiau sau leisti tokio malonumo, kaip žiūrėjimo į dangų prieš užmiegant.

Tačiau tokių akimirkų, kurias dabar galiu pavadinti taip, kaip ir jūs jas vadinate, meditacinėmis, metu pajusdavau palengvėjimą savo viduje. Todėl mane ir traukė vakarais, prieš užmiegant, pasidairyti po dangų, o tada pasinerti mintimis į kosminę erdvę, kad palaipsniui ir pačios mintys išnykdavo.

O klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojau vis tiek likdavo taip ir neatsakyti.

Tada pats ėmiau šituos pačius klausimus pateikti sau. Tarsi pats kalbėčiausi su savimi, su savo antruoju aš.
Ir po kurio laiko ėmiau patirti, kad mane apšviesdavo labai protinga mintis, kurios prieš tai tikrai neturėjau. Dar šiek tiek vėliau ėmiau, po truputį, suprasti, kad tokie apšviečiantys atsakymai ateina man, bet ne iš manęs. Ir pats sau ėmiau vis labiau ir labiau teigti, jog tie atsakymai man ateina iš Tėvo.
Ir savo kreipinius ir klausimus ėmiau nukreipti jau nebe savo antrajam aš, bet tiesiai Tėvui. Ir tokį savo bendravimą pats sau pavadinau – “mano pasikalbėjimai su Tėvu.”
Tai buvo mano paslaptis, apie kurią negalėjau nieko pasakyti nei savo tėvams, nei draugams, nes toks bendravimas vėl labai smarkiai pažeidė visas žydų nustatytas maldų Dievui – Jahvei ir Izraelio Tėvui – formas.
Ir tokiam mano bendravimui su Tėvu stiprėjant, aš ne tik gaudavau atsakymus iš Tėvo į Jam pateikiamus mano klausimus, bet pajutau nuostabų palaimos jausmą ir milžiniškos meilės antplūdį. Ir šitoji meilė vis augo ir gilėjo, kad mano siela ėmė trokšti dalintis viskuo, ko ji pati prisipildė iš Tėvo, su visais kitais.
O tai vėl neatitiko nustatytų žydams gyvenimo ritualų, ir aš turėjau savyje laikyti meilės virpesius, kurių mano siela tiek prisigerdavo atsivėrusi Tėvui, kad aš juos išliedavau verkdamas.

Ir tada, kada atradau Tėvą savo viduje, aš jokiu būdu nebenorėjau sugrįžti prie savo ankstesnio meditavimo būsenos, kurios metu jokios Tėvo meilės aš nejaučiau; ir nejutau jokio poreikio dalintis savo meile su kitais.
O atvėręs savo sielą Tėvui, kaip asmeniui, kaip pačiam nuostabiausiam Meilės Šaltiniui ir Centrui, ir pats Jo meile ėmiau gyventi visus pamilęs vienodai ir visiems ją dalindamas vienodai, kaip dalino ją man ir Tėvas, ir kaip ją man dalina dabar, kaip ir jums, visiems, ir kiekvienam.

Būtent dėl to ir Urantijos Knygos apreiškime nėra kalbama apie meditaciją, nes meditacija sutelpa į maldą, o malda į meditaciją netelpa.

Apie maldą aš mokiau labai daug ir savo apaštalus.

Ir Urantijos Knygoje apie ją yra parašyta, nes tik malda jums užtikrina gyva meilės ryšį su ASMENIU MEILĖS ŠALTINIU IR CENTRU – VISŲ TĖVU, KURIS LIEJA SAVO MEILĘ BE PERSTOJO.
Ir meditacijos metu Jis lieja meilę vienodai, tik jūs jos nepatirsite, nes neturėsite gyvo ryšio su pačiu Tėvu.

Taip ir Sidharta Gautama – Buda – patyrė nuostabių nirvanos akimirkų, bet Tėvo meilės savo sieloje taip ir nepatyrė, nes ieškojo kosmose Absoliuto, kai reikėjo atrasti Tėvą savyje. Todėl ir jo moralės siūlomas kelias nebuvo gyvybingas.

Visada siekite didesnio, ir mažesnis jame bus jau savaime. O siekdami mažesnio iki didesnio galite ir nebeiti, sustoti, ką ir padarė Buda.

Tad koks gi tikslas jums pasakoti apie meditaciją, kada jums mano apaštalas ir Rojaus Trejybės ambasadorius, jūsų sielos brolis Algimantas suteikia mokymus apie Tėvo atradimą savyje. Jau šituo savo veiksmu jūs pranoksite meditacinę būseną, nes jūs pamilsite visus ir bendrai su Tėvu kursite gėrį visų labui. Meditacija jūsų nepripildo Tėvo meile. Dėl to ir aš nekalbėjau apie meditaciją, o kalbėjau apie Tėvą, ir Jo dvasią, gyvenančią žmogaus prote.
Ir tą patį jums kalba jūsų sielos brolis Algimantas Rojaus Trejybės įgaliojimu, ir mano įgaliojimu. Jeigu jį mes būtume įgalioję kalbėti apie meditaciją, kaip apie ryšį su Tėvu, tai jis jums seniai visą laiką būtų apie tai kalbėjęs ir mokęs. Tačiau gyvas ryšys su Tėvu nėra pasiekiamas per meditaciją. Tai tik pirminis žingsnis nuraminti jūsų protą,. Jeigu jūs dar nedrįstate iš karto pradėti kalbėtis savo atsivėrusia siela su Tėvu ar su manimi.

Vienintelis gyvasis kelias yra jūsų bendravimas su Tėvu nuoširdžiu sielos atsivėrimu. O tai su meditacija neturi nieko bendro.
Jūs atsiveriate, daugiausia, kada jums skauda, kada jūs nebežinote, ko griebtis, nebesurandate išeities, šitai tada jūsų siela ir šaukiasi Tėvo gyvo ryšio ir pagalbos. Ir po tokio šaukimosi, jūsų protas ir nurimsta. Tačiau ne savaime, o Tėvas nuramina ir paglamonėja jūsų protą, taip, kaip mylintis tėvas nuramina savo mylimą ir verkiantį iš baimės mažylį. Juk kada tėvas glosto mažylio galvelę, jis ramina ne plaukus, nors ir meiliai braukia per plaukus, jis ramina mažylio sunerimusį protą.

Taip ir jūs, kada atsiveriate Tėvui, taip jis ir nuramina jūsų protą, kad jums ir problemos nebeatrodo tokios skaudžios, nors praėjo tik akimirka ir niekas nepasikeitė, bet jūsų ramybė iš vidaus pakeitė jūsų požiūrį į problemą.

O kada siela atsiveria Tėvui ir ne tik skausmo akimirką, bet ir džiaugsme, kada ji ima tą daryti nuolat, tada ji vis labiau ima pasitikėti šituo gyvu ryšiu su Tėvu, ir pradeda jausti Tėvo meilės gyvus virpesius. Ji pati pradeda mylėti visus.

Šito meditacijos būdu pasiekti žmogaus nuramintas protas negali. Jis nusiramina tik neilgam, o vėliau vėl jį apima abejonės, troškimai, ir skausmas kančioje.

Tuo tarpu sielai vis labiau atsiveriant Tėvui, vis toliau tęsiant nuoširdų ir gyvą bendravimą, žmogus gimsta iš dvasios. Ir tada sielos morontinis protas ima viešpatauti žmogaus sunerimusio proto atžvilgiu ir žmogaus palaimos ir ramybės būsena tęsiasi ne tik bendraujant su Tėvu, bet ir po bendravimo, nes toks žmogus žino, kad jis yra Tėvo SŪNUS ar DUKRA, nes tokį jausmą patiria savo atsivėrusia siela. O meditacija tokio jausmo suteikti negali.

Tik patyręs atsivėrimo akimirką ir gyvą meilės iš Tėvo tekėjimą savo paties sieloje žmogus gali pats sau tvirtai pasakyti – “Noriu bendrauti su Tėvu, noriu atsiverti Jam nuolat. Tai ir yra mano malda.”
--------------------------------------
Ačiū tau, mano mylimas sielos broli, mylimas Sūnau Kūrėjau, Jėzau, už tokį puikų mokymą, kuris suteiks dar gilesnį supratimą, kas yra meditacija ir koks yra skirtumas tarp atsivėrusios sielos maldos ir meditacijos.

2009 02 04
13.15
---------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas