Jėzaus mokymas apie savo elgesį su kitais, perteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje Vilniuje, 2011 04 23

Nebadono Vietinės Visatos Kūrėjo, Mykolo, daugumai žinomo Jėzaus iš Nazareto vardu, mokymas, suteiktas po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės šventovėje Vilniuje, 2011 04 23

Violeta:

Mylimas Rojaus Sūnau, Nebadono Vietinės Visatos Kūrėjau-Šeimininke, Mykolai, mūsų vyresnysis broli, ne vienas mūsų dvasinis brolis ar sesė gana dažnai išsako tokį savo požiūrį, kad tu, Mykolai, nepasielgtum taip ar kitaip, kad tu nepasakytum tam tikroje situacijoje tokių žodžių ar kitokių žodžių. Tu jų sąmonėje esi, kaip praeitame mokyme sakė Tėvas, saldus sentimentalumas. Ir nors Tėvas sakė kad: „Jūs nežinote daug griežtų žodžių, kuriuos sakė Kristus savo aplinkos žmonėms.“, bet jie negirdi ir vis tiek sako, kad Jėzus nei taip elgėsi, nei taip griežtai kalbėjo. Mylimas broli, suteik mums savąjį mokymą, kad juo praplėstume savo sąmonę.

Nebadono Mykolas:

Mano jaunesnieji broliai ir seserys dvasioje, aš esu Sūnus Kūrėjas, kurį jūs žinote tiktai žemiškuoju Jėzaus iš Nazareto vardu.

Esu dabar JUMS atsivėręs, kaip esu atsivėręs savo dieviškiesiems Tėvams.

Aš visą laiką palaikiau, būdamas žemiškuoju pavidalu, GYVĄ ryšį su savo Tėvu, ir su tais aplinkiniais mano žmonėmis dėl to, kad aš jutau Tėvo MEILĘ SAVO VIDUJE, ir ŠITĄ meilę dalinau ir KITIEMS.

Tačiau manoji meilė GĄSDINO mano aplinkos materialius, dvasioje esančius mano brolius ir seses. Todėl aš turėjau SUVARŽYTI savo elgesį. Aš NEGALĖJAU išlieti tų meilės žodžių, tų meilės veiksmų, kuriuos MOTYVUOJA Tėvo – ir Rojaus Trejybės – gyvi meilės virpesiai, kuriuos ir patyrė mano žmogiškoji sąmonė. Aš negalėjau išsilieti taip, KAIP TROŠKAU išsilieti savo aplinkoje, nes ir meilės darbai žmones išgąsdina; išgąsdina – jie pasimeta, nežino kaip reaguoti, nes meilė, kada yra dalinama tamsoje gyvenantiems – TAIP PAT MYLIMIEMS Tėvo vaikams – sutrikdo tuos vaikus, nes jie neįpratę gyventi MEILĖS aplinkoje savo ŽEMIŠKŲJŲ tėvų šeimose.

Lankydami mokyklą, jie negauna meilės iš mokytojų. Jie gauna DAUG INFORMACIJOS, bet negauna MEILĖS. Informacija, suteikta meilės būsenoje, visiškai kitaip yra perteikiama – susiejant bet kokią informaciją su aplinka, su manimi, ir su mano Rojaus Tėvais – SU JŪSŲ TĖVAIS. Todėl ta informacija, atsivėrusiam vaikui, tampa neįkainojamu turtu, nes ji praplečia jo požiūrį į VISUMĄ, praplečia požiūrį į aplinką, net ir į tą aplinką, kurios šiandien dar materialus žvilgsnis negali pamatyti, o materialus protas negali suvokti. Tačiau vidinis – dvasinis – aš ima pajausti, patirti, kad tai – realiai egzistuojanti toji tikrovė, ir tą pačią informaciją jis suvokia giluminiu požiuriu, ir ją panaudoja – gilumine prasme – drauge su manimi ir mūsų Tėvais.

Tačiau, kaip tokiam mažyliui pateikti tokią informaciją, kuri nebūtų sausa, nebūtų teorinė, o būtų GYVA, juntama, juos dominanti? Kaip visa tai pateikti BE MEILĖS?

Tada mokytojui belieka varginanti našta vykdyti programas, sugalvotas tokių pat neatsivėrusių nei man, nei savo ir mano Tėvams, esantiems Rojuje. Ir tos programos sukurtos segmentuotai. Vienų mokymo disciplinų programos nesiejamos su kitų mokymosi disciplinų programomis, ir jos nesuvedamos į vientisą KŪRINIJOS EVOLIUCIJOS programą, kurią yra sumaniusi Rojaus Trejybė. Todėl mokytojas tiktai griežtu žodžiu ir komandomis mėgina įkalti nuogą, segmentuotą informaciją.

Manoji aplinka tais laikais – jūs turite šią pačią akimirką persikelti į dviejų tūkstančių metų praeitį – buvo GRUBI. DAUG GRUBESNĖ NEGU JŪSŲ APLINKA. Aš negalėjau tarp tų žmonių vaikščioti, kaip išsipuošęs – jūsų supratimu – dendis, puošeiva. Mane iškart būtų atstūmę TOKĮ. Aš turėjau ATITIKTI tos aplinkos man suteiktas manosios misijos ĮGYVENDINIMO sąlygas ir reikalavimus. Todėl, taip, aš esu pasakęs daug GRIEŽTŲ žodžių savo aplinkos žmonėms. Tačiau aš juos sakiau SU MEILE. Aš vartojau tuos pačius žodžius, kurie būtų suprantami tai aplinkai. Aš negalėjau vaikščioti kaip – jums kad būtų suprantamiau – Vienos valso nuostabios, išpuoštos menės aplinkoje ir dėvint fraką ir baltas pirštines. Aš negalėjau šitaip elgtis. Todėl mano GYVAS elgesys atitiko TŲ žmonių SAMPRATAS. Tačiau manoji BŪSENA, padiktavusi tą elgesį, buvo TĖVO MEILĖ, kurią aš PATYRIAU, ir SU KURIA AŠ AIŠKINAU savo tiesas.

Kada aš matydavau, jog DAUG KARTŲ kartojama tiesa nepasiekia žmogaus VIDAUS, kada jo sampratos nė kiek nepasistūmėja į priekį, aš PALIKDAVAU tą žmogų APMĄSTYMAMS.

Ne kiekvienas yra pajėgus priimti daugybę dvasinių nuostatų, sampratų, net ir susiaurinta prasme, kurios priimtinos žmogiškajam materialiam protui. Todėl aš nevargindavau tų žmonių, nes vis tiek tokios sampratos nebūtų pasiekusios jo materialaus proto suvokimo, kad jas galėtų pritaikyti kasdienos gyvenime.

AŠ IEŠKOJAU IŠALKUSIŲ SIELŲ; IŠALKUSIŲ TIESAI IR ŠVIESAI!

Kodėl aš pradėjau kalbėti parabolėmis, kada susirinkdavo daugybė žmonių? Aš žinojau, kad tarp jų yra daugybė smalsuolių, daugybė priekabiautojų, daugybė, kurie išgirdo apie mane pasklidusį garsą ir norėjo pasižiūrėti – kas gi čia per vienas atsirado toks!

Todėl aš parabolėmis mėginau perteikti savo sampratą tos meilės, kokią turi jausti vienas kitam išmintingas žmogus, turintis gyvą ryšį su Tėvu – dabar jūs sakote su Rojaus Trejybe. O jeigu būtų minia klausiusi vien tiktai mano mokymų, ji iškart būtų įaudrinta, nes daugybė liktų nesupratę, ne parabole pateikiamų mokymų, bet tiesiogine prasme pateikiamų mokymų. Arba supratę visiškai ne ta prasme, kaip aš noriu juos pateikti, arba supratimas būtų atitinkamo lygio vienų ir kitokio lygio kitų. Tai suerzintų žmones. Ir man būtų prireikę panaudoti įvairias fizines priemones numaldyti tą suerzintą minią.

Juk jūs puikiai prisimenate iš dabartinio mano gyvenimo ir mokymų aprašymo, perteikto Urantijos Knygoje, kad aš buvau paskyręs tvarkdarius iš savo apaštalų. Juk tai taip pat SUDRAUSMINTI ŽMONES, kurie nenori klausyti manojo mokymo. Tvarkdariai tai nereiškia, kad jis turi vaikščioti po minią ir tylėti. JIS TURI IŠTARTI TOKĮ ŽODĮ, KURIS TURĖTŲ POVEIKIO TAM, KURIS NESILAIKO DRAUSMĖS. Ir NE VIENAS buvo IŠPRAŠYTAS iš tos minios!

Todėl, kada jūs dabar sakote, aš taip nepasielgčiau, mano mylimieji, jūs iš tikrųjų mane mėginte pateikti kaip idealą, neturintį nė vieno griežto žodžio, ištarto tos aplinkos žmonėms.

NE, AŠ NEBUVAU TOKS. AŠ BUVAU MEILE MOTYVUOTAS. AŠ IŠMINTĮ PANAUDOJAU, GAUINAMĄ IŠ TĖVO, PANAUDOJAU TAM, KAD JĄ DALINČIAU KITIEMS, BET AŠ DRAUSMINAU. IR DAŽNAI DRAUSMINAU!

Kodėl aš išvijau iš sinagogos prekeivius? Kodėl aš išvariau, paėmęs bizūną, gyvulius?

TAI IRGI BUVO DRAUSMINANTI PRIEMONĖ; DRAUSMINANTI IR GRIEŽTA PRIEMONĖ.

Tai dabar pabandykit, prie jūsų dabartinių sinagogų, kurias jūs vadinate bažnyčiomis, kiek yra PREKEIVIŲ – net ir per šitas pačias mano vardu pavadintas šventes, šios akimirkos šventę, jūsų vadinamą Velykomis – kiek yra aplink jūsų sinagogas pardavinėjančių įvairius MNO ATVAIZDUS, įvairias net ir šakeles, kurios simbolizuoja tas palmes, kuriomis pasitiko ir mane, įžengiantį į Jeruzalę, per pakutinįjį manąjį apsilankymą šitame tikrai nuostabiame mieste; nuostabiame ir tuo laikmečiu, ir šios dienos prasme nuostabiame mieste. Tačiau jame gyvena daugybė mano dvasios brolių ir sesių – ir tada gyveno – kurie nėra atsivėrę nei man, nei mano Tėvui. Tai va, dabar jūs turite SIMBOLINES šakeles. Tai – tos pačios palmių šakos, kuriomis mane sveikino, įžengiantį – ir tas pačias šakeles jūs PARDAVINĖJATE.

KODĖL ŠITAIP ELGIATĖS?

JŪS IŠ MANĘS DAROTE KOMERCINĮ STABĄ!

Žiūrėkite, kiek, kiek yra įvairių atvaizdų – mano atvaizdų – ir nutapytų, ir iškaltų iš metalo. IR VISA TAI YRAQ PARDAVINĖJAMA.

KODĖL pardavinėjama? SIEKIANT PELNO?

ARGI AŠ JUS MOKKIAU – DARYKITE MANO ATVAIZDUS, TAPYKITE MANO PORTRETUS, PARDAVINĖKITE JUOS?

AŠ JUS MOKIAU GYVENIMO TĖVO ŠEIMOJE.

TĖVAS NĖRA KARALIUS.

DDANGAUS KARALYSTĖ, TAI NĖRA – ŽEMIŠKĄJA SAMPRATA – KARALYSTĖ, KURIOJE VALDOVAS – PIKTAS, NEPAKLUSNIUS BAUDŽIANTIS.

YRA TĖVO – ROJAUS TREJYBĖS ŠEIMA. JIS MYLI. IR NIEKAS JŪSŲ NEBAUDŽIA. IR NIEKADA NEBAUDĖ.

Jūs SAVE nubaudžiate SAVO veiksmais, KADA NESATE ATSIVĖRĘ MAN. Ir tada tie veiksmai jus ĮSKAUDINA. Ir jūs sugalvojate daugybę dalykų, PRISIDENGDAMI MANUOJU VARDU, kad aš jus taip šioje akimirkoje NESUDRAUSMINČIAU, aš taip nepasielgčiau.

AŠ PASIELGČIAU IR DABARTINIAIS LAIKAIS LABAI GRIEŽTAI.

Kada jūs iš manęs padarote komercinį objektą, o atverti savęs nenorite taip, kaip atvėriau Tėvui save aš, tai kaip aš be GRIEŽTO žodžio būčiau IŠGIRSTAS? Nebūčiau. Todėl aš šiandien ir negaliu pas jus ateiti, kaip žadėjau ateiti antrą kartą.

AŠ ATEISIU. AŠ SAVO PAŽADĄ ĮGYVENDINSIU, BET NE ŠITOJE KARTOJE.

Dabar jūs esate ATITRŪKĘ nuo manojo mokymo, NUTOLĘ nuo manęs, ir NUSIGRĘŽĘ nuo Tėvo. Tėvas yra jūsų viduje, o jūs ieškote Jo tarp mano atvaizdų, tarp komercijos, sinagogose, tarp ritualų.

Tėvas nėra dogma, kurią jūs stengiatės išpažinti.

TĖVAS YRA ASMUO. GYVAS. IR JISAI TURI SAVĄJĮ PASIUNTINĮ, SAVĄJĄ DVASIĄ JŪSŲ VIDUJE.

Tai jeigu kažkas neleidžia man mokyti iš meilės, nuolat trukdydamas, argi aš nesudrausminsiu to trukdančiojo? Aš paprašydavau ir savo apaštalus, atsakingus už tvarkos palaikymą, išvesti tuos žmones iš minios. Aš gyvenau tarp žmonių ir buvau ir Tėvo – Rojaus Trejybės įgaliotas atstovas čia – tarp jūsų – ir tuo pačiu buvau žmogiškuoju pavidalu, patyręs visą procesą nuo pat gimimo iki pat pakilimo iš šito pasaulio, patyręs šitą procesą. Todėl manyje taip pat veikė ir žmogiškasis, ir dieviškasis protas vienu metu.

Aš esu padaręs tokių sprendimų, kurie po akimirkos man atrodydavo, kad aš turėjau pasielgti kitaip. Tačiau akimirka jau buvo praėjusi. Ir aš kreipdavausi į Tėvą, ir Tėvas mane ramino, kad dėl nieko aš neturėčiau pergyventi, dėl nieko aš neturėčiau priekaištauti sau, kad ne šitaip pasielgiau, ir prašydavo daugiau skirti laiko bendravimui su juo, kad išmintis daugiau pripildytų mane.

Juk aš esu ne kartą ir fizine prasme užstojęs silpnesnį žmogų. Ir tam, kurį aš tramdžiau, aš esu išsakęs ne vieną KARTŲ žodį. Todėl, mano MYLIMIEJI broliai ir sesės DVASIOJE, kada jūs įsivaizduojate mane iš tikrųjų esantį kaip tą nutapytą paveiksle, kuriame piemenėlis gano aveles – taip, aš ganiau avis, ir dabar ganau jas – aš esu GERASIS piemuo, aš esu teisingas, mylintis, bet visada SUDRAUSMINANTIS TUOS, kurie nepajėgūs suvokti, kad gali būti dėl tokio pražūtingo jiems elgesio karčios pasekmės ir KITOMS avims.

AŠ ATSAKINGAS UŽ VISĄ KAIMENĘ, UŽ VISĄ AVIŲ BANDĄ.

Ir todėl vilkai patękę – įvilkti į avies kailį – ir mėginantys tą avių bandą išnaikinti, VISADA bus mano SUDRAUSMINTI.

Algimantas:

Ačiū tau, mylimas Šeimininke-Sūnau Kūrėjau, Jėzau, už šitą mokymą. Manoji valia, kad būtų visą laiką Tėvo, Amžinojo Sūnaus, ir Begalinės Dvasios valia. Amen.

----------------
Nuoširdus ačiū Violetai už šito mokymo įrašymą ir išrašymą, kad ir mes PAMĄSTYTUME, SUSIPAŽINDAMI SU JUO GILUMINE PRASME.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2011-05-03 11:04:28