Tikėjimas tai nežinojimas ar mažai žinojimas ir sprendimo priėmimas. Man patinka pasakymai: "rūkantieji tiki kad rūkymas žudo, bet toliau rūko", kaip ir posakis "kas žino - tas daro". Man skamba nesąmonė "tikėti Dievu" nes jį reikia pažinti. Budistai ir tie kurie neįvardina kad dievas kaip asmuo yra, dėl visokių reiškinių irgi sako - pažinkite, patys patirkite tai ko mes mokome. Tai yra savotiška tingėjimo išraiška tikėti kažkuo su tuo nesusipažįstant, tai savotiška ignoravimo forma. Juk įvairius reiškinius galima pažinti - tačiau žmogus apibendrintai sako tikiu ir nebesidomi. Tai ar galima būtų pavadinti kad toks žmogus kuris nesistengia pažinti Dievo, o tik tiki juo, savotiškai nepagarbiai elgiasi su juo?

Tikėjimą kaip žodį taikyti manau galima tik tada, kai nėra jokių būdų tos srities žinoti, pvz žmogus daug dirba kažkokioje srityje ir nežino kokie bus rezultatai, nėra jokių būdų nuspėti to rezultato, nors jis norėtų kad tie rezultatai būtų geri - tuo atveju jis gali tikėti kad bus geri rezultatai, tai skatins ir toliau jį dėti pastangas savo darbe.

Žinojimas manau visada yra geriau nei tikėjimas kažkuo. Kai kurie žmonės net negali pasakyti kad "aš žinau kad esu", jie sako "tikiu kad esu"...

Buddha kada mokė savo mokymus paklausė mokinio Sariputtos "ar tu tiki tuo ką pasakojau?", Sariputta atsakė "Ne, aš dar netikiu tuo." Buddha pagyrė Sariputta sakydamas kad jis yra vienas iš išmintingųjų. Išmintingas žmogus nepatiki iš karto, jis klausosi su atviru proto ir pasveria tiesą tame prieš patikėdamas ar netikėdamas.".

O dabartiniais laikais klesti atvirkščiai jeigu netiki mokytoju tai mokytojas gali ir įsižeisti ir išvaryti tokį mokinį. Mokiniai bijo tokio mokytojo. Ką mokytojas moko, mokiniai turi aklai sekti.