Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 87 Dokumentas. Vėlių kultai > 5. Besivystantis vėlių kultas... >

5. Besivystantis vėlių kultas

(962.2) 87:5.1 Primityvusis žmogus į dvasias ir vėles žvelgė kaip į turinčias beveik beribes teises, bet neturinčias jokių pareigų; buvo manoma, jog dvasios į žmogų žvelgia kaip į turintį daugybę pareigų ir neturintį jokių teisių. Buvo tikima, kad dvasios į žmogų žvelgia su panieka, kaip į tokį, kuris nuolat nesugeba atlikti savo dvasinių pareigų. Žmonija turėjo bendrą tikėjimą, jog vėlės renka nuolatinį mokestį už tarnavimą, kaip užmokestį už tai, kad nesikištų į žmogiškuosius reikalus, ir net menkiausia nesėkmė buvo aiškinama vėlių veikimu. Ankstyvieji žmonės buvo taip įsibaiminę dėl to, kad gali nepastebėti ir neišreikšti pagarbos reikalingiems dievams, jog po to, kada paaukodavo visoms žinomoms dvasioms, tada jie dar kartą aukodavo “nežinomiems dievams,” tiesiog dėl to, jog būtų visiškai saugūs.

(962.3) 87:5.2 Ir dabar po paprasto vėlių kulto atsirado labiau išsivysčiusio ir santykinai sudėtingesnio dvasios-vėlės kulto taikymas, tarnavimas aukštesnėms dvasioms ir garbinimas aukštesnių dvasių, kaip jos susiformavo žmogaus primityvioje vaizduotėje. Religinis ritualas turėjo neatsilikti nuo dvasinės evoliucijos ir pažangos. Išplėstas kultas buvo ne kas kita, kaip savęs palaikymo menas, praktikuojamas, sąsajoje su tikėjimu į viršgamtines būtybes, prisitaikymas prie dvasių aplinkos. Gamybinės ir karinės organizacijos buvo prisiderinimai prie natūralių ir visuomeninių aplinkos sąlygų. Ir kaip santuoka atsirado tam, kad patenkintų dviejų lyčių poreikius, taip iš tiesų ir religinė organizacija išsivystė reaguodama į tikėjimą į aukštesnes dvasines jėgas ir į dvasines būtybes. Religiją sudaro žmogaus prisiderinimas prie savo iliuzijų, puoselėjamų dėl atsitiktinumo paslapties. Dvasių baimė ir vėlesnis jų garbinimas buvo pasirinkti kaip apsidraudimas nuo nelaimės, kaip klestėjimo draudiminiai polisai.

(962.4) 87:5.3 Laukinis geras dvasias įsivaizduoja kaip tvarkančias savo reikalus, iš žmogiškųjų būtybių mažai ko reikalaujančias. Būtent blogoms vėlėms ir dvasioms reikia palaikyti gerą nuotaiką. Dėl to, primityviosios tautos daugiau dėmesio kreipė į blogas vėles negu į geras dvasias.

(962.5) 87:5.4 Buvo manoma, jog žmogaus klestėjimas turi ypač sukelti blogų dvasių pavydą, ir jos keršija žmogiškosios veiklos sferoje ir nužiūrėdamos bloga akimi. Toji kulto dalis, kuri buvo susijusi su dvasios vengimu, buvo labai susirūpinusi dėl blogos akies intrigų. Blogos akies baimė išplito beveik visame pasaulyje. Gražios moterys buvo uždengiamos šydu, kad būtų apsaugotos nuo blogos akies; vėliau daugelis moterų, kurios troško, kad apie jas manytų, jog yra gražios, ėmė naudotis šita praktika. Dėl šitos blogų dvasių baimės, retai kada vaikai būdavo išleidžiami į lauką, kada sutemdavo, o ankstyvosiose maldose visada būdavo prašoma “išvaduok mus nuo blogos akies.”

(962.6) 87:5.5 Korane ištisas skyrius yra skirtas blogai akiai ir magiškiems burtažodžiams, ir žydai visu tuo iki galo tikėjo. Atsirado ištisas falo kultas kaip apsisaugojimas nuo blogos akies. Reprodukcijos organai, buvo manoma, yra vienintelis fetišas, kuris ją gali padaryti bejėge. Bloga akis pagimdė pirmuosius prietarus, susijusius su priešgimdyminiu vaikų pažymėjimu, motinystės žyme, ir šitas kultas vienu metu buvo beveik visuotinis.

(963.1) 87:5.6 Pavydas yra giliai įsišaknijęs žmogaus bruožas; todėl iš tikrųjų primityvusis žmogus jį priskyrė ir savo ankstyviesiems dievams. O kadangi žmogus kažkada taikė vėlių apgaudinėjimą, tai netrukus jis pradėjo apgaudinėti dvasias. Jis sakė: “Jeigu dvasios mums pavydi grožio ir klestėjimo, tai mes patys save subjaurosime, o apie savo sėkmę kalbėsime atsainiai.” Dėl to ankstyvasis nusižeminimas nebuvo ego sumažinimas, bet vietoje šito tai buvo bandymas sumėtyti pėdsakus ir apgauti pavydžias dvasias.

(963.2) 87:5.7 Dėl to, kad dvasios nepavydėtų žmogui klestėjimo, būdavo labai smarkiai iškeikiamas koks nors mėgstamas daiktas ar labai mylimas asmuo. Šitaip atsirado paprotys mažinti savo paties ar savo šeimos atžvilgiu taikomų komplimentų reikšmę, ir galiausiai jis išsivystė į civilizuotą kuklumą, santūrumą, ir mandagumą. Laikantis to paties motyvo, tapo madinga atrodyti negražiu. Grožis sukeldavo dvasių pavydą; jis rodė nuodėmingą žmogiškąjį išdidumą. Laukiniai ieškojo bjauraus vardo. Šitas kulto aspektas buvo didžiulė kliūtis meno vystymui, ir jis ilgą laiką pasaulį laikė niūrų ir bjaurų.

(963.3) 87:5.8 Esant dvasių kultui, gyvenimas geriausiu atveju buvo azartinis žaidimas, dvasių valdymo pasekmė. Žmogaus ateitis buvo jo pastangų, darbo, ar talento pasekmė tik tiek, kiek juos buvo galima panaudoti tam, kad dvasios būtų paveiktos. Dvasių nuraminimo ritualai buvo didžiulė našta, kuri gyvenimą padarė įtemptu ir iš esmės nepakenčiamu. Amžius po amžiaus ir karta po kartos, rasė po rasės stengėsi pagerinti šitą supervėlės doktriną, bet kol kas dar nė viena karta neišdrįso jos atmesti iki galo.

(963.4) 87:5.9 Dvasių ketinimai ir norai buvo studijuojami ženklų, pranašysčių, ir simbolių pagalba. Ir šitie dvasių pranešimai buvo aiškinami būrimo, pranašavimo, magijos, sunkaus išbandymo, ir astrologijos pagalba. Visas kultas buvo toks planas, kuris buvo skirtas nuraminti, patenkinti, ir nupirkti dvasias šito užmaskuoto kyšio dėka.

(963.5) 87:5.10 Ir tokiu būdu susiformavo nauja ir išplėsta pasaulio filosofija, kurią sudarė:

(963.6) 87:5.11 1. Pareiga — tie dalykai, kuriuos atlikti yra privaloma tam, kad dvasių požiūris būtų palankus, bent jau neutralus.
(963.7) 87:5.12 2. Gėris — teisinga elgsena ir ritualai, sumanyti tam, kad aktyviai palenktų dvasias į savo interesų pusę.
(963.8) 87:5.13 3. Tiesa — teisingas dvasių supratimas ir teisingas požiūris į dvasias, ir dėl to teisingas požiūris į gyvenimą ir mirtį.

(963.9) 87:5.14 Būtent ne vien tiktai iš smalsumo senovės žmonės stengėsi sužinoti ateitį; jie norėjo išvengti nesėkmės. Pranašavimas buvo paprasčiausias mėginimas išvengti nemalonumų. Tais laikais buvo manoma, jog sapnai yra pranašiški, tuo tarpu viskas, kas buvo neįprasta, buvo laikoma ženklu. Ir net šiandien civilizuotos rasės užsispyrusiai tiki į ženklus, simbolius, ir kitokius prietarų likučius iš senovės besivystančio vėlių kulto. Lėtai, labai lėtai žmogus atsikrato šitų metodų, kurių dėka jis taip palaipsniui ir skausmingai lipo evoliucinio gyvenimo laiptais.