Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 87 Dokumentas. Vėlių kultai > 1. Velių baimė >

1. Velių baimė

(958.3) 87:1.1 Mirties buvo bijomasi, nes mirtis reiškė kitos vėlės išlaisvinimą iš savo fizinio kūno. Senovės žmonės darė viską, kas įmanoma, jog užkirstų kelią mirčiai, jog išvengtų to vargo, kovojant su nauja vėle. Jie visada labai troško priversti vėlę palikti mirties areną, kad ji pradėtų kelionę į mirusiųjų žemę. Vėlės labiausiai buvo bijomasi tariamu perėjimo periodu nuo jos pasirodymo mirties metu iki jos vėlesnio išvykimo į vėlių gimtinę, kas buvo neaiški ir primityvi samprata apie pseudo dangų.

(958.4) 87:1.2 Nors laukinis vėlėms suteikė viršgamtines galias, bet vargu ar jis suvokė, kad jos turi viršgamtinį intelektą. Buvo panaudojama daug triukų ir apgaulių mėginant suklaidinti ir apgauti vėles; civilizuotas žmogus didelę dalį tikėjimo vis dar sieja su viltimi, jog išoriškas pamaldumo pasireiškimas tam tikru būdu apgaus visažinę Dievybę.

(958.5) 87:1.3 Primityvieji žmonės bijojo ligų, nes matė, jog dažnai jos buvo mirties pranašas. Jeigu genties šamanams sergančio gentainio išgydyti nepavykdavo, tai ligonį paprastai iškraustydavo iš šeimos pirkelės į mažesnę arba palikdavo po atviru dangumi, kad numirtų vienas. Namelis, kuriame kas nors numirdavo, paprastai būdavo sugriaunamas; o jeigu ne, tai jo visada vengdavo, ir šitoji baimė ankstyvajam žmogui užkirto kelią statyti tvirtus būstus. Ji taip pat neleido įkurti nuolatinių kaimų ir miestų.

(958.6) 87:1.4 Kada mirdavo klano narys, tada laukiniai sėdėdavo ir šnekėdavosi visą naktį; jie bijojo, kad taip pat numirs, jeigu užmigs netoli lavono. Užsikrėtimas nuo lavono sustiprino baimę mirusiajam, ir visos tautos, vienu ar kitu metu, laikėsi sudėtingų apvalymo ritualų, numatytų tam, kad apvalytų individą po kontakto su mirusiuoju. Senovės žmonės tikėjo, kad lavonas turi būti šviesoje; niekada nebuvo leidžiama mirusiojo kūno palikti tamsoje. Dvidešimtajame amžiuje, žvakės tebėra deginamos mirties patalpoje, ir žmonės vis dar nemiegodami sėdi prie mirusiojo. Vadinamasis civilizuotas žmogus iš savo gyvenimo filosofijos dar nevisiškai pašalino baimę mirusiųjų kūnams.

(959.1) 87:1.5 Bet nepaisant visos šitos baimės, žmonės vis tiek vėles stengėsi apgauti. Jeigu pirkelė, kurioje mirdavo žmogus, nebūdavo sunaikinama, tai lavoną iškeldavo per skylę sienoje, niekada neišnešdavo per duris. Šitų priemonių būdavo imamasi tam, kad vėlę supainiotų, kad neleistų jai čia laukti, ir, kad būtų apsidrausta nuo jos sugrįžimo. Po laidotuvių gedintieji taip pat sugrįždavo kitu keliu, kad vėlė neatsektų. Grįžimas atgal ir dešimtys kitų taktinių būdų būdavo panaudojami tam, jog būtų apsidrausta nuo vėlės sugrįžimo nuo kapo. Kad apgautų vėles skirtingų lyčių atstovai pasikeisdavo drabužiais. Buvo sukurti gedulo kostiumai tam, kad užmaskuotų išlikusius gyvuosius; vėliau, kad parodytų pagarbą mirusiajam ir tokiu būdu vėlėms įtiktų.