(955.6) 86:6.1 Žmogus natūralią aplinką paveldėjo, visuomeninę aplinką įgavo, ir vėlių aplinką įsivaizdavo. Valstybė yra žmogaus reakcija į natūralią aplinką, šeima yra jo reagavimas į visuomeninę aplinką, bažnyčia yra jo reakcija į iliuzorinę vėlių aplinką.

(955.7) 86:6.2 Žmonijos istorijoje labai anksti buvo visuotinai patikėta vėlių ir dvasių įsivaizduojamo pasaulio realybėmis, ir šitas naujai įsivaizduojamas dvasių pasaulis primityvioje visuomenėje tapo jėga. Šito naujojo faktoriaus atsiradimas žmogaus mąstyme ir veikloje visos žmonijos protinį ir moralinį gyvenimą pakeitė visam laikui.

(955.8) 86:6.3 Į šitą pagrindinę iliuzijos ir neišmanymo prielaidą mirtingojo baimė sudėjo viską iš vėlesniųjų prietarų ir primityviųjų tautų religijos. Tai buvo žmogaus vienintelė religija iki pat apreiškimo laikų, ir šiandien daugelis pasaulio rasių turi tiktai šitokią primityvią evoliucinę religiją.

(955.9) 86:6.4 Evoliucijai žengiant į priekį, sėkmė buvo siejama su geromis dvasiomis, o nesėkmė buvo asocijuojama su blogomis dvasiomis. Priverstinio prisitaikymo prie besikeičiančios aplinkos sunkumas buvo laikomas nesėkme, dvasių vėlių nepasitenkinimu. Primityvusis žmogus iš savo įgimto potraukio garbinti ir klaidingos sampratos apie atsitiktinumą palaipsniui išvystė religiją. Tam, kad įveiktų šituos atsitiktinumų pasireiškimus, civilizuotas žmogus pasitelkia apsidraudimo schemas; šiuolaikinis mokslas vietoje netikrų dvasių ir įnoringų dievų siūlo registratorių su matematiniu apskaičiavimu.

(956.1) 86:6.5 Kiekviena nauja karta iš savo protėvių kvailų prietarų juokiasi, nors ji pati ir toliau laikosi tų minties ir garbinimo sofizmų, kurie kels šypseną apsišvietusiems palikuonims.

(956.2) 86:6.6 Bet pagaliau primityviojo žmogaus protą užvaldė tokios mintys, kurios pranoko visus jo įgimtus biologinius potraukius; pagaliau žmogus netrukus turėjo pradėti vystyti gyvenimo meną, paremtą kažkuo daugiau negu reakcija į materialius akstinus. Ėmė atsirasti primityvios filosofinės gyvenimo politikos pradmenys. Netrukus turėjo atsirasti viršgamtinis gyvenimo standartas, nes, jeigu dvasios vėlė yra supykusi, tai aplankys nesėkmė, jeigu ji yra patenkinta, tai aplankys sėkmė, tuomet ir žmogaus elgesys turi būti atitinkamai reguliuojamas. Pagaliau išsivystė samprata, kas yra gera ir kas yra bloga; ir visa tai buvo likus daug laiko iki bet kokio apreiškimo žemėje.

(956.3) 86:6.7 Atsiradus šitoms sampratoms, buvo pradėta ilga ir laiką švaistanti kova, kaip įsiteikti amžinai nepatenkintoms dvasioms, evoliucinės religinės baimės vergiški pančiai, tas ilgalaikis žmogaus pastangų tuščias eikvojimas paminklams, šventykloms, aukojimams, ir šventikams. Tai buvo siaubinga ir gąsdinanti kaina, kurią teko sumokėti, bet ji buvo viso šito verta, nes žmogus šito dėka pasiekė natūralų suvokimą, kas yra santykinis gėris ir blogis; gimė žmogiškoji etika!