Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 82 Dokumentas. Santuokos evoli... > 5. Endogamija ir eksogamija >

5. Endogamija ir eksogamija

(918.1) 82:5.1 Labai anksti laukiniai pastebėjo, kad rasių susimaišymas palikuonių kokybę pagerina. Tai nebuvo dėl to, jog palikuonys iš tos pačios genties tėvų visada būdavo blogi, bet dėl to, jog palikuonys iš skirtingų genčių tėvų visada būdavo santykinai geresni; todėl papročiai turėjo polinkį kristalizuotis į lytinių santykių tarp artimų giminaičių suvaržymą. Buvo pripažinta, jog palikuonys iš skirtingų genčių tėvų labai smarkiai padidina selekcinę galimybę evoliuciniam įvairavimui ir vystymuisi. Individai, gimę iš skirtingų genčių tėvų, būdavo įvairiapusiškesni ir turėjo didesnį sugebėjimą išlikti priešiškame pasaulyje; palikuonys iš tos pačios genties tėvų, drauge su savo papročiais, palaipsniui išnyko. Visa tai vystėsi palaipsniui; sąmoningai tokių problemų laukiniai nesuvokė. Bet vėlesnės ir labiau išsivysčiusios tautos tą suprato, ir jos taip pat pastebėjo, kad bendras nusilpimas kartais būdavo dėl didžiulio poravimosi genčių viduje.

(918.2) 82:5.2 Nors gerų palikuonių tarpusavio poravimasis kartais pagerindavo stiprias gentis, bet labai akivaizdūs blogų pasekmių atvejai, kada palikuonių sulaukdavo vienos giminės silpnapročiai, žmogaus protą didesniu laipsniu paveikė priverstinai, ir šito pasekmės buvo tokios, jog besivystantys papročiai vis daugiau suformuluodavo tabu prieš visas vedybas tarp artimų giminaičių.

(918.3) 82:5.3 Religija ilgą laiką buvo veiksmingas barjeras prieš vedybas su kitų genčių gentainiais; daugelis religinių mokymų draudė vedybas už tikėjimo ribų. Moteris paprastai linko į vedybas genties viduje; vyrai linko į vedybas už genties ribų. Nuosavybė visada darė įtaką santuokai, ir kartais, mėginant apsaugoti nuosavybę klano viduje, atsirasdavo papročiai, verčiantys moteris rinktis vyrus iš savo tėvo genties. Tokio pobūdžio reikalavimai atvedė prie to, jog labai išplito pusbrolių ir pusseserių vedybos. Vidinis poravimasis taip pat buvo praktikuojamas ir dėl to, kad būtų išsaugotos amato paslaptys; sumanūs darbininkai savo amato žinias stengdavosi išlaikyti šeimos viduje.

(918.4) 82:5.4 Labiau išsivysčiusios grupės, kada būdavo izoliuotos, visada sugrįždavo prie santuokos tarp artimų giminių. Noditai daugiau negu vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių metų buvo viena iš didžiųjų grupių, kuriose vedybos buvo tarp savosios grupės narių. Vėlesniųjų dienų vidinių vedybų papročius milžinišku laipsniu paveikė violetinės rasės tradicijos, kurioje iš pradžių buvo, būtinai, vedybos tarp brolio ir sesers. O brolio ir sesers santuoka buvo įprasta senovės Egipte, Sirijoje, Mesopotamijoje, ir visose žemėse, kurias kažkada buvo užėmę anditai. Egiptiečiai ilgą laiką praktikavo brolio ir sesers vedybas, mėgindami išlaikyti karališkąjį kraują gryną, tas paprotys net ir ilgiau išsilaikė Persijoje. Tarp mesopotamijiečių, iki Abraomo laikų, vedybos tarp pusbrolių ir pusseserių buvo privalomos; pusbroliai ir pusseserės turėjo pirmumo teisę vesti pusseseres ir pusbrolius. Pats Abraomas vedė savo pusseserę, bet vėlesnieji žydų papročiai tokias sąjungas uždraudė.

(919.1) 82:5.5 Pirmasis atsitraukimas nuo brolio ir sesers vedybų įvyko maždaug tada, kada atsirado daugiapatystės papročiai, nes sesuo-žmona įžūliai valdydavo kitą žmoną ar žmonas. Kai kurių genčių papročiai draudė santuoką su mirusio brolio našle, bet reikalavo, kad gyvas brolis turėtų vaikų vietoje savo mirusio brolio. Nėra jokio biologinio instinkto prieš vedybas tarp bet kokio laipsnio giminių; tokie suvaržymai yra vien tiktai tabu reikalas.

(919.2) 82:5.6 Vedybos tarp kitų genčių narių galiausiai ėmė dominuoti, nes šitam pirmenybę teikė vyras; gauti žmoną iš svetur reiškė didesnę laisvę nuo žmonos giminaičių. Kuo geriau pažįsti, tuo mažiau gerbi; taigi, kada poruojantis ėmė viešpatauti individualaus pasirinkimo elementas, tada tapo papročiu partnerius pasirinkti už genties ribų.

(919.3) 82:5.7 Galiausiai daugelis genčių santuoką klano viduje uždraudė, kitos gentys vedybas apribojo tam tikrose kastose. Tabu prieš santuoką su savo paties totemo moterimi suteikė akstiną papročiui moteris vogti iš kaimyninių genčių. Vėliau, santuoka būdavo labiau reguliuojama pagal gyvenamąją vietovę negu pagal giminystę. Santuokos tarp tos pačios genties narių evoliucijoje buvo daug žingsnių, kol buvo pereita į šiuolaikines vedybas ne su giminaičiais. Net ir vėliau, kada paprastiems žmonėms santuoką tarp giminaičių tabu uždraudė, tai vadams ir karaliams artimus giminaičius vesti buvo leidžiama dėl to, jog karališkasis kraujas išliktų sukoncentruotas ir grynas. Papročiai valdovams paprastai suteikdavo tam tikrų laisvių lytinių santykių srityje.

(919.4) 82:5.8 Vėlesniųjų anditų tautų buvimas daug prisidėjo prie to, jog sangikų rasės jautė vis didesnį norą tuoktis už savo genčių ribų. Bet vedybos tarp narių iš kitų genčių įsivyravo tiktai tada, kada kaimyninės grupės išmoko gyventi drauge santykinai taikiai.

(919.5) 82:5.9 Pačios vedybos tarp narių iš kitų genčių taiką skatino; vedybos tarp genčių mažino priešiškumą. Tarpgentinės santuokos vedė į genčių koordinavimą ir į karines sąjungas; jos ėmė dominuoti, nes suteikė padidintą jėgą; jos buvo nacijos kūrėjos. Tarpgentines vedybas taip pat labai smarkiai skatino ir besivystantys prekybiniai ryšiai; kelionės ir tyrinėjimai prisidėjo prie vedybinių ryšių išplėtimo ir smarkiai palengvino rasinių kultūrų susikryžminimą.

(919.6) 82:5.10 Šiaip jau rasinių vedybinių papročių nepaaiškinami nenuoseklumai didele dalimi yra dėl šito tarpgentinių vedybų papročio, kurį lydėjo žmonų vogimas ir jų pirkimas iš svetimų genčių, ir visa tai baigėsi atskirų gentinių papročių apjungimu. Tai, kad šitie tabu, susiję su santuoka genties viduje, buvo visuomeniniai, ne biologiniai, gerai parodo tabu vedyboms tarp giminių, apėmusių daugelį žmonos arba vyro giminaičių, kurie visiškai neturėjo jokio kraujo ryšio.