Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 71 Dokumentas. Valstybės išsiv... > 1. Embrionine valstybė >

1. Embrionine valstybė

(800.3) 71:1.1 Valstybė yra teritorinė visuomeninė reguliuojanti organizacija, ir stipriausią, efektyviausią, ir ilgalaikę valstybę sudaro viena nacija, kurios žmonės turi bendrą kalbą, papročius, ir institucijas.

(800.4) 71:1.2 Ankstyvosios valstybės buvo mažos, ir visos atsirado dėl užkariavimų. Jos neatsirado savanoriškuose susivienijimuose. Daug jų įkūrė užkariautojai nomadai, kurie netikėtai užpuldavo taikius gyvulių augintojus ar sėslius žemdirbius, kad juos nugalėtų ir pavergtų. Tokios valstybės, atsiradusios kaip užkariavimų pasekmė, nori nenori, susiskirstė į sluoksnius: klasės buvo neišvengiamos, o klasiniai mūšiai visą laiką buvo selekcinio pobūdžio.

(800.5) 71:1.3 Amerikos raudonųjų žmonių šiaurinės gentys niekada nebuvo pasiekusios tikrojo valstybingumo. Jos niekada nebuvo pažengusios toliau negu laisva genčių konfederacija, labai primityvi valstybės forma. Arčiausia prie jos buvo irokėzų federacija, bet šita šešių nacijų grupė niekada neveikė kaip tikra valstybė ir nesugebėjo išlikti, kadangi neturėjo kai kurių esminių dalykų, būdingų šiuolaikiniam nacionaliniam gyvenimui, tokių, kaip:

(800.6) 71:1.4 1. Privačios nuosavybės įgijimo ir paveldėjimo.
(800.7) 71:1.5 2. Miestų plius žemės ūkio ir gamybos.
(800.8) 71:1.6 3. Naudingų naminių gyvūnų.
(800.9) 71:1.7 4. Praktiškos šeimos organizacijos. Šitie raudonieji žmonės laikėsi matriarchato, o palikimas priklausydavo sūnėnams.
(800.10) 71:1.8 5. Konkrečios teritorijos.
(800.11) 71:1.9 6. Stipraus vykdomosios valdžios vadovo.
(800.12) 71:1.10 7. Belaisvių pavergimo—jie arba juos priimdavo į gentį, arba nužudydavo.
(800.13) 71:1.11 8. Lemiamų užkariavimų.

(800.14) 71:1.12 Raudonieji žmonės buvo perdaug demokratiški; jie turėjo gerą valdymą, bet jis žlugo. Galiausiai jie būtų išvystę valstybę, jeigu nebūtų per anksti susidūrę su baltojo žmogaus labiau išsivysčiusia civilizacija, kuri naudojo graikų ir romėnų valdymo metodus.

(801.1) 71:1.13 Sėkminga romėnų valstybė rėmėsi:

(801.2) 71:1.14 1. Patriarchatu
(801.3) 71:1.15 2. Žemdirbyste ir gyvūnų prijaukinimu.
(801.4) 71:1.16 3. Gyventojų sutankinimu—miestais.
(801.5) 71:1.17 4. Privačia nuosavybe ir žeme.
(801.6) 71:1.18 5. Vergove—piliečių klasėmis.
(801.7) 71:1.19 6. Silpnų ir atsilikusių tautų nukariavimu ir reorganizavimu.
(801.8) 71:1.20 7. Konkrečia teritorija su keliais.
(801.9) 71:1.21 8. Asmeniniais ir stipriais valdovais.

(801.10) 71:1.22 Romėnų civilizacijos didžiulė silpnoji vieta ir vienas iš faktorių, galutinai sužlugdžiusių imperiją, buvo tariamai liberali ir pažangi nuostata, išvaduojanti iš tėvų globos jaunuolius, sulaukusius dvidešimt vienerių metų amžiaus, ir besąlygiškas mergaitės išlaisvinimas taip, kad ji turėjo laisvę ištekėti už savo pasirinkto vyro arba palikti namus tam, jog taptų amorali. Visuomenei žalos atnešė ne tiek pačios šitos reformos, kiek jų priėmimo staigus ir platus pobūdis. Romos žlugimas parodo, ko galima tikėtis, kada valstybė ima perdaug greitai plėstis, o viduje patiria nuosmukį.

(801.11) 71:1.23 Embrioninė valstybė tapo įmanoma sumažėjus kraujo ryšiui ir padidėjus teritoriniam ryšiui, o tokias gentines federacijas paprastai tvirtai sucementuodavo užkariavimai. Nors suverenitetas, kuris iškyla virš visų nereikšmingų kovų ir grupinių skirtumų, yra būdingas tikrajai valstybei, bet, vis tik, daug klasių ir kastų išlieka vėlesnėse valstybės organizacijose kaip praeities dienų klanų ir genčių liekanos. Vėlesnės ir didesnės teritorinės valstybės ilgai ir žiauriai kovojo su šitomis mažesnėmis to paties kraujo klano grupėmis, gentinis valdymas buvo būtina perėjimo forma nuo šeimos valdžios į valstybės valdžią. Vėlesniaisiais laikais daug klanų išaugo iš prekybinių ir kitokių gamybinių susivienijimų.

(801.12) 71:1.24 Jeigu valstybės suvienijimas žlunga, tai vėl nusiritama atgal į tokias sąlygas, kada buvo ikivalstybiniai valdymo metodai, kaip, pavyzdžiui, Europos viduramžių feodalizmas. Per šituos tamsiuosius amžius teritorinė valstybė sužlugo, ir vėl buvo sugrįžta prie smulkių feodalinių grupių, vėl atsirado klano ir genčių etapų vystymasis. Panašios pusiau valstybės egzistuoja net ir dabar Azijoje ir Afrikoje, bet nevisos jos yra evoliucinis sugrįžimas atgal; didelė jų dalis yra ateities valstybių embrioniniai branduoliai.