(707.7) 62:5.1 Nuo 1934 m. po Kr. gim. iki pirmųjų dviejų žmogiškųjų būtybių gimimo yra tiksliai 993.419 metų.

(707.8) 62:5.2 Šitie du nuostabūs tvariniai buvo tikros žmogiškosios būtybės. Jie turėjo tobulus žmogiškus nykščius, kokius turėjo daugelis jų protėvių, tuo tarpu jie turėjo tokias pačias tobulas pėdas, kokias turi šiandieninės žmonių rasės. Jie buvo vaikščiotojai ir bėgikai, ne laipiotojai; didžiojo kojų piršto sugriebiančios funkcijos nebebuvo, visiškai nebebuvo. Kada pavojus juos įvydavo į medžių viršūnes, tada jie lipdavo lygiai taip, kaip liptų šiandieniniai žmonės. Medžio kamienu jie lipdavo kaip lokys, o ne taip, kaip liptų šimpanzė ar gorila, supdamasi šakomis į viršų.

(708.1) 62:5.3 Šitos Pirmosios žmogiškosios būtybės (ir jų palikuonys) visišką brandą pasiekdavo dvylikos metų amžiaus ir turėjo potencialią maždaug septyniasdešimt penkerių metų gyvenimo trukmę.

(708.2) 62:5.4 Daug naujų emocijų anksti atsirado šituose žmogiškuosiuoe dvyniuose. Jie jautė susižavėjimą tiek objektais, tiek kitomis būtybėmis ir demonstruodavo nemažą dalį tuštybės. Tačiau emocinio vystymosi srityje pats nuostabiausias žingsnis į priekį buvo tikrai žmogiškųjų jausmų naujos grupės staigus atsiradimas, garbinimo grupės, apimančios pagarbą iš baimės, nuolankumą, nusižeminimą, ir net primityvią dėkingumo formą. Baimė, susijungusi su gamtos reiškinių nesupratimu, netrukus suteiks pradžią primityviai religijai.

(708.3) 62:5.5 Šitie primityvieji žmonės išreikšdavo ne tik tokius jausmus, bet elementaria forma taip pat buvo ir aukštesnio lygio pergyvenimų. Jie šiek tiek pažino gailestį, gėdą, ir priekaištą ir gerai sąmoningai suvokė meilę, neapykantą, ir kerštą, taip pat buvo jautrūs ryškiai išreikštiems pavydo jausmams.

(708.4) 62:5.6 Šitie pirmieji du žmonės—dvyniai—buvo didžiulis išbandymas jų primatams tėvams. Jie buvo tokie smalsūs ir landūs, jog daug kartų vos neprarado savo gyvybės dar nesulaukę aštuonerių metų amžiaus. Nenuostabu, kol jiems sukako dvylika metų, jie turėjo daugybę randų.

(708.5) 62:5.7 Labai anksti jie išmoko bendrauti žodiniu būdu, iki to laiko, kada sulaukė dešimties metų amžiaus, jie buvo sukūrę pagerintą ženklų ir žodžių kalbą, išreiškusią beveik pusę šimto idėjų, ir buvo smarkiai pagerinę ir išplėtę savo protėvių primityvų bendravimo būdą. Kad ir kaip jie stengėsi, bet savo tėvus jie sugebėjo išmokyti tiktai keleto savo naujųjų ženklų ir simbolių.

(708.6) 62:5.8 Kada jiems buvo maždaug devyneri metai, tada vieną saulėtą dieną jie iškeliavo upe pasroviui ir surengė svarbų pasitarimą. Kiekviena dangiškoji protinga būtybė, buvusi Urantijoje, įskaitant ir mane, dalyvavo kaip šito vidurdienio slapto susitikimo stebėtoja. Šitą įsimintiną dieną jie susitarė, jog gyvens vienas su kitu ir vienas dėl kito, ir tai buvo pirmasis iš daugelio susitarimų, kurie galiausiai pasiekė kulminaciją tada, kada jie apsisprendė pabėgti nuo savo menkesniųjų gyvulinių gentainių ir keliauti šiaurės kryptimi, nieko nesuvokdami, kad tokiu būdu jie turės sukurti žmonijos rasę.

(708.7) 62:5.9 Nors mes buvome labai susirūpinę dėl to, ką šitie du mažyčiai laukinukai planavo padaryti, bet buvome bejėgiai kontroliuoti jų proto veikimą; savavališkai mes neįtakojome—negalėjome įtakoti—jų sprendimų. Bet planetinio veikimo leistina apimtimi mes, Gyvybės Nešėjai, kartu su savo partneriais, suorganizavome viską, kad žmogiškieji dvyniai patrauktų į šiaurę toli nuo savo plaukuotų ir iš dalies gyvenančių medžiuose gentainių. Ir tokiu būdu, dėl savo protingo pasirinkimo, dvyniai iš tikrųjų migravo, o mūsų priežiūros dėka jie migravo šiaurės kryptimi į atokų regioną, kuriame jie išvengė biologinės degradacijos galimybės susiliejant su primatų genčių menkesniais giminaičiais.

(708.8) 62:5.10 Prieš pat jiems paliekant savo gimtąjį mišką, per vieną gibonų antpuolį jie neteko savo motinos. Nors ji ir neturėjo tokio intelekto, kokį turėjo jie, bet ji iš tikrųjų turėjo vertą aukštesnės kategorijos žinduolių meilę savo palikuonims, ir ji be baimės paaukojo savąją gyvybę, bandydama apginti šitą puikią porą. Jos pasiaukojimas nebuvo veltui, nes ji sulaikė priešus tol, kol su pastiprinimu sugrįžo tėvas ir privertė įsiveržėlius bėgti.

(709.1) 62:5.11 Netrukus po to, kada šita jauna pora savo draugus apleido, kad sukurtų žmogiškąją rasę, jų primatas tėvas tapo baisiai nelaimingas—jis buvo palaužtas sielvarto. Jis atsisakė valgyti, net ir tada, kada maistą jam atnešdavo jo kiti vaikai. Praradus savo nuostabiuosius palikuonis, jam atrodė nebeverta gyventi tarp savo įprastų draugų; taigi jis paliko gentį ir klajojo po mišką, buvo užpultas priešiškų gibonų ir sumuštas iki mirties.