Urantija > Urantijos Knyga > II DALIS. Vietinė visata > 55 Dokumentas. Šviesos ir gyve... > 6. Individualus mirtingasis >

6. Individualus mirtingasis

(630.4) 55:6.1 Pasauliams toliau vystantis nusistovėjusiame šviesos ir gyvenimo statuse, visuomenė tampa vis taikingesnė. Individas, nors ne mažiau savarankiškas ir atsidavęs savo šeimai, yra tapęs altruistiškesniu ir broliškesniu.

(630.5) 55:6.2 Urantijoje, jūs tokie, kokie esate dabar, labai mažai galite suvokti šitų ištobulintų pasaulių apšviestų rasių išsivysčiusį lygį ir progresuojančią prigimtį. Šitie žmonės išreiškia evoliucinių rasių suklestėjimą. Bet tokios būtybės vis vien yra mirtingos; jos ir toliau tebekvėpuoja, valgo, miega, ir geria. Šita didi evoliucija nėra dangus, bet tai yra drąsus pranašavimas apie kilimo į Rojų dieviškuosius pasaulius.

(630.6) 55:6.3 Normaliame pasaulyje biologinis mirtingųjų rasės sveikatingumas jau seniai yra pasiekęs aukštą lygį per epochas, atvykus Adomui; ir dabar, iš amžiaus į amžių per visas nusistovėjusias eras fizinė žmogaus evoliucija tęsiasi. Tiek regėjimas, tiek klausa yra išplėsti. Bet dabar gyventojų skaičius yra tapęs pastoviu. Reprodukcija yra reguliuojama sutinkamai su planetiniais poreikiais ir įgimtais paveldėjimo gabumais: Per šitą amžių mirtingieji planetoje yra skirstomi į grupes, kurių būna nuo penkių iki dešimties, ir žemesniosioms grupėms yra leidžiama gimdyti tiktai pusę tokio vaikų skaičiaus, kokį turi aukštesniosios grupės. Toliau vykstantis tokios nuostabios rasės gerinimas per visą šviesos ir gyvenimo erą didele dalimi yra selekcinė reprodukcija, kada yra reprodukuojami tokie rasiniai palikuonys, kurie turi labiau išvystytas visuomeninės, kosminės, ir dvasinės prigimties savybes.

(630.7) 55:6.4 Derintojai ir toliau atvyksta kaip ir ankstesniųjų evoliucinių erų metu, ir epochoms praeinant, šitie mirtingieji vis labiau sugeba bendrauti su viduje gyvenančiu Tėvo fragmentu. Embrioninių ir ikidvasinių vystymosi etapų metu pagalbinės proto dvasios vis dar tebeveikia. Šventoji Dvasia ir angelų tarnystė yra net veiksmingesnės, kada vystosi viena po kitos einančios nusistovėjusio gyvenimo epochos. Šviesos ir gyvenimo ketvirtajame etape išsivystę mirtingieji atrodo, jog palaiko aktyvų sąmoningą ryšį su šios supervisatos jurisdikcijos Pagrindinės Dvasios buvimu, tuo tarpu tokio pasaulio filosofija dėmesį sutelkia į mėginimą suvokti naujus apreiškimus apie Dievą Aukščiausiąjį. Planetose, turinčiose tokį išsivystymo lygį, daugiau negu pusė žmogiškųjų gyventojų į morontinį statusą yra pervedami iš gyvųjų. Netgi šitaip, “sena miršta; žiūrėkit, viskas tampa nauja.”

(631.1) 55:6.5 Mes suvokiame, jog fizinė evoliucija savo visišką išsivystymą bus pasiekusi iki šviesos ir gyvenimo eros penktosios epochos pabaigos. Mes pastebime, jog aukštesnes dvasinio išsivystymo ribas, susijusias su besivystančiu žmogaus protu, nulemia susiliejimo su Derintoju lygis, kurį pasiekia apjungtos morontinės vertybės ir kosminės prasmės. Bet kai dėl išminties, tai: Nors mes nevisiškai žinome, bet manome, jog intelektualiai evoliucijai ir išminties pasiekimui niekada negali būti ribos. Septintojo etapo pasaulyje išmintis materialų potencialą gali išnaudoti, įžengti į motos įžvalgą, ir galiausiai net paragauti absonitinio grožio.

(631.2) 55:6.6 Mes matome, kad šituose labai išsivysčiusiuose ir ilgą laiką esančiuose septintajame etape pasauliuose, žmogiškosios būtybės iki savo pervedimo visiškai išmoksta vietinės visatos kalbą; ir aš aplankiau keletą labai senų planetų, kur abandonteriai senesnius mirtinguosius mokė supervisatos kalbos. Ir šituose pasauliuose aš stebėjau tą metodą, kurio pagalba absonitinės asmenybės atskleidžia užbaigtųjų buvimą morontinėje šventovėje.

(631.3) 55:6.7 Toks yra pasakojimas apie nuostabų tikslą, kurio mirtingieji siekia evoliuciniuose pasauliuose; ir visa tai vyksta net iki to, kada žmogiškosios būtybės pradeda savo morontinę karjerą; visą tokį nuostabų išsivystymą materialūs mirtingieji gali pasiekti apgyvendintuose pasauliuose, tos bekraštės ir nesuvokiamos kilimo į Rojų ir dieviškumo pasiekimo karjeros pačiame pirmajame etape.

(631.4) 55:6.8 Bet ar galite, kaip nors įsivaizduoti, kokios rūšies evoliuciniai mirtingieji dabar atvyksta iš tų pasaulių, kurie ilgą laiką egzistuoja nusistovėjusios šviesos ir gyvenimo septintojoje epochoje? Būtent jie yra panašūs į tuos, kurie vyksta į vietinės visatos sostinės morontinius pasaulius tam, kad pradėtų savo kilimo karjerą.

(631.5) 55:6.9 Jeigu tiktai mirtingieji iš sujauktos Urantijos galėtų pažvelgti į vieną iš šitų labiau išsivysčiusių pasaulių, seniai įsitvirtinusių šviesoje ir gyvenime, tuomet jie daugiau niekada neabejotų kūrinijos evoliucinio plano išmintingumu. Jeigu ateityje ir nebūtų jokio amžinojo tvarinio žengimo į priekį, vis tiek šitie nuostabūs mirtingųjų rasių evoliuciniai laimėjimai tokiuose ištobulinto pasiekimo nusistovėjusiuose pasauliuose su kaupu pateisintų žmogaus sukūrimą laiko ir erdvės pasauliuose.

(631.6) 55:6.10 Mes dažnai pamąstome: jeigu didžioji visata kartais būtų įtvirtinta šviesoje ir gyvenime, ar nuostabūs kylantieji mirtingieji tebeturėtų likimą patekti į Užbaigtumo Korpusą? Bet šito mes nežinome.