Urantija > Urantijos Knyga > II DALIS. Vietinė visata > 53 Dokumentas. Liuciferio maiš... > 8. Žmogaus Sūnus Urantijoje >

8. Žmogaus Sūnus Urantijoje

(609.4) 53:8.1 Liuciferis ir Šėtonas laisvai klajojo po Satanijos sistemą tol, kol buvo užbaigta Mykolo savęs padovanojimo misija Urantijoje. Jūsų pasaulyje jie buvo paskutinį kartą tuo laiku, kada vykdė bendrą puolimą prieš Žmogaus Sūnų.

(609.5) 53:8.2 Anksčiau, kada Planetų Princai, “Dievo Sūnūs,” būdavo periodiškai sukviečiami, tada “Šėtonas taip pat atvykdavo,” tvirtindamas, kad jis atstovauja visiems nupuolusiųjų Planetų Princų izoliuotiems pasauliams. Bet tokios laisvės Jeruseme jam nebebuvo suteikta po Mykolo baigiamojo savęs padovanojimo. Po jų pastangų paveikti Mykolą, kada jis buvo savęs padovanojimo materialaus kūno pavidalu, išnyko bet kokia užuojauta Liuciferiui ir Šėtonui visoje Satanijoje, tai yra, už nuodėmės izoliuotų pasaulių ribų.

(609.6) 53:8.3 Mykolo įsikūnijimas nutraukė Liuciferio maištą visoje Satanijoje, išskyrus atskalūniškų Planetų Princų planetas. Ir tai buvo Jėzaus asmeninio patyrimo reikšmė, kaip tik prieš savo mirtį materialiame kūne, kada jis vieną dieną savo mokiniams sušuko, “Ir aš mačiau Šėtoną, krentantį kaip žaibą iš dangaus.” Jis buvo atvykęs su Liuciferiu į Urantiją paskutiniam lemiamam mūšiui.

(609.7) 53:8.4 Žmogaus Sūnus buvo įsitikinęs sėkme, ir jis žinojo, kad jo triumfas jūsų pasaulyje visiems laikams nustatys jo amžiaus priešų statusą ne tik Satanijoje, bet ir kitose dviejose sistemose, į kurias buvo įsiveržusi nuodėmė. Kada jūsų Mokytojas, atsakydamas į Liuciferio pasiūlymus, ramiai ir su dievišku įsitikinimu atsakė, “Eik šalin nuo manęs, Šėtone,” tai buvo išlikimas mirtingiesiems ir saugumas angelams. Tai buvo, iš principo, tikroji Liuciferio maišto pabaiga. Tas tiesa, Uversos tribunolai dar nepriėmė vykdomojo sprendimo dėl Gabrielio apeliacijos, prašančios maištininkus sunaikinti, bet toks dekretas, be jokios abejonės, bus pateiktas, kada ateis laikas, kadangi pirmasis žingsnis, svarstant šitą bylą, jau yra žengtas.

(610.1) 53:8.5 Kaligastiją Žmogaus Sūnus pripažino nominaliu Urantijos Princu beveik iki pat savo mirties meto. Sakė Jėzus: “Dabar yra nuosprendis šitam pasauliui; dabar šito pasaulio princas bus nušalintas.” Ir tuomet dar arčiau priartėjęs prie savo gyvenimo darbo užbaigimo jis paskelbė: “Dėl šito pasaulio princo yra nuspręsta.” Ir tai yra tas pats nušalintas ir praradęs garbę Princas, kurį kažkada vadino “Urantijos Dievu.”

(610.2) 53:8.6 Paskutinysis Mykolo veiksmas prieš jam paliekant Urantiją buvo Kaligastijai ir Daligastijai pasiūlytas gailestingumas, bet jo kilnų pasiūlymą jie paniekinančiai atmetė. Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus, bet jis nebeturi absoliučiai jokios galios tam, jog įsiskverbtų į žmonių protą, negali jis prisiartinti ir prie jų sielų tam, kad jas sugundytų ar nuklaidintų, nebent jos iš tikrųjų nori būti prakeiktos jo piktybinio blogio buvimu.

(610.3) 53:8.7 Iki Mykolo savęs padovanojimo šitie tamsos valdovai stengėsi Urantijoje savąją valdžią išlaikyti, ir jie atkakliai priešinosi mažesnėms ir pavaldžioms dangiškosioms asmenybėms. Bet po Pentakosto dienos šitas išdavikas Kaligastija ir jo lygiai tiek pat paniekos nusipelnęs partneris, Daligastija, yra nuolankūs prieš Rojaus Minties Derintojų ir saugančios Tiesos Dvasios, Mykolo dvasios, kuri buvo išlieta visiems materialiems kūnams, dieviškąją didybę.

(610.4) 53:8.8 Bet net ir šitomis sąlygomis, nė viena nupuolusi dvasia niekada iš tikrųjų neturėjo tokios galios tam, kad įsiveržtų į protus arba gąsdintų Dievo vaikų sielas. Nei Šėtonas, nei Kaligastija niekada negalėjo paliesti įtikėjusių Dievo Sūnų arba priartėti prie jų; įtikėjimas yra veiksmingas šarvas prieš nuodėmę ir piktybiškai sąmoningą blogį. Tai yra tiesa: “Tas, kuris yra gimęs iš Dievo, tas save apsaugo, ir nelabasis jo nepaliečia.”

(610.5) 53:8.9 Apskritai, kada yra manoma, jog silpnus ir amoralius mirtinguosius veikia velniai ir demonai, tada juos tiesiog valdo nuo jų pačių neatsiejami ir žemi polinkiai, juos suvilioja jų pačių natūralus palinkimas. Per daug tikima, jog blogis yra dėl velnio veikimo, su kuriuo jis nėra susijęs. Kaligastija santykinai yra nebepajėgus nuo Kristaus nukryžiavimo laiko.